Kas Jus atvedė į Lietuvą?
Mano močiutė yra kilusi iš Lietuvos. Nors šią šalį ji paliko labai jauna, visuomet knietėjo daugiau sužinoti apie vietą, kurioje turiu giminystės ryšių. Močiutė gamindavo nuostabiai skanius lietuviškus patiekalus, pavyzdžiui, blynus su varške. Deja, mano mama neperėmė tų receptų, o aš buvau pernelyg jauna, kai ji mirė. Į Lietuvą atvykome su mama ir mano dukra, taigi tai tapo sentimentalia šeimos moterų kelione. Taip pat tai gera proga plačiau paskleisti žinią apie mano projektą „Viena suknelė“ (angl. „One dress“).
Papasakokite apie savo projektą.
Ši suknelė – tai šimtai valandų darbo. Ties ja dirbu jau dvejus metus. Mano tikslas – suartinti kūrėją ir pirkėją, juk dažniausiai pirkdami drabužius net nesusimąstome, iš kur jie atkeliauja, kas juos pagamina. O siuvimas yra menas, siuvėjas – kūrėjas. Suknelė keliauja po pasaulį ir yra siuvinėjama moterų iš pačių įvairiausių žemės vietų. Viskas prasidėjo Londone, tuomet suknelė keliavo į Indiją, Keniją. Šiose šalyse jau daugelį metų bendradarbiauju su sąžiningos prekybos (angl. fair trade) organizacijomis. Vėliau suknelė buvo siuvinėta Brazilijoje, ją eksponavome Australijoje ir dabar ji atvyko į Lietuvą (šypsosi). Mūsų internetiniame puslapyje galima rasti informaciją apie kiekvieną moterį, kuri siuvinėjo suknelę. Nors jos visos naudojo panašių atspalvių siūlus ir žodžius siuvinėjo tuo pačiu šriftu, kiekvienos moters darbas yra autentiškas ir išskirtinis.
Kaip gimė idėja sukurti tokią suknelę?
Tai nutiko stebint Londono mados savaitės pristatymus. Modeliai podiumu ėjo taip greitai, kad buvo beveik neįmanoma įsižiūrėti į tai, ką jie vilki. Viskas atrodė kone identiškai. Pagalvojau: „Didžiulė komanda ties šia kolekcija dirbo 6 mėnesius, o praėjus vos sekundei, ji liko praeityje.“ Man tai pasirodė taip švaistūniška. Nors ilgą laiką per metus pristatydavau tik vieną kolekciją, stengiausi kurti kaip įmanoma tvaresnę madą, panorau savo žinutę paskleisti dar plačiau. Supratau, kad mano studijos archyvuose yra dešimtys suknelių, kurios yra gražios, kokybiškos, puikiai pasiūtos, nesenstančio dizaino, tad kam kurti naują kolekciją? Taip gimė idėja sukurti tik vieną suknelę. Tokią, kurios gamyba pareikalautų tiek pat laiko, darbo, jėgų ir pinigų, kaip visa kolekcija. Žinoma, ji jų pareikalavo dar daugiau (juokiasi).
Vietoj to, kad parduočiau drabužius, skatinu pirkti moterų stiprybę simbolizuojantį žodį ar frazę, kuri bus išsiuvinėta ant suknelės, taip paremiant ją siuvinėjančias moteris, jų teises, sąžiningą prekybą bei meną. Siuvinėjami tokie žodžiai kaip „lygybė“, „seserija“, „pagarba“ ir pan. Kiekvieno žodį įsigijusio žmogaus vardas atsiranda lydraštyje, keliaujančiame su suknele. Iš toli išsiuvinėti žodžiai atrodo tiesiog kaip gražus raštas, bet priartėjus suknelę galima skaityti. Tai neįprasta idėja, tad reikėjo laiko, kol pavyko ją iškomunikuoti taip, kad visuomenė suprastų.
Taigi Jūs norite pakeisti tai, kaip žmonės vartoja madą?
Tikrai taip. Noriu, kad žmonės susimąstytų, kodėl jie perka drabužius, nes perkame smarkiai per daug. Kiekvienas mūsų savo spintoje turime užtektinai drabužių, o galbūt netgi per daug. Jei vis vien norisi pirkti madą, kodėl neprisijungus prie tokio projekto, po kurio nereikės į spintą grūsti dar vieno rūbo? Bet kuris žmogus gali tapti šio meninio projekto dalimi.
Ant suknelės išsiuvinėti ne šiaip žodžiai, o feministiniai pareiškimai. Iš kur jūsų kūrybiniame kelyje atsirado feminizmas?
Dirbu su feministine organizacija „Filia“, o viena iš mano veiklos sričių yra bendradarbiavimas su moterimis menininkėmis. Būtent dėl šios priežasties norėjau, kad tai būtų meno projektas. Be to, pernai šventėme 100 metų, kai Jungtinėje Karalystėje moterims buvo suteikta balsavimo teisė. Mane žavi sufražistės – kovotojos už moterų teisę balsuoti. Jų judėjimo lyderės Emmelinės Pankhurst dukros Christabelės portretas, kabantis Nacionalinėje portretų galerijoje, įkvėpė „Vienos suknelės“ formą. Šių metų spalį vyksiančioje „Filia“ konferencijoje tikiuosi pristatyti pabaigtą suknelę su iki galo išsiuvinėtu sijonu.
Kiek žinau, siūlai, kuriais yra siuvinėjama suknelė, taip pat ypatingi?
Taip, siuvinėjimui mes naudojame tik vintažinius bei padovanotus siūlus. Man juos siunčia projektą paremti norintys žmonės, atėjusi į studiją vis randu pašto dėžutę, pilną vokų su siūlais (šypsosi). Naudojame tik violetinius siūlus, tai aliuzija į sufražisčių judėjimą, mat violetinė buvo viena iš jų spalvų. Siuvinėti vintažiniais siūlais nėra lengva, nes skiriasi jų kokybė, storis, netgi atspalviai, bet manau, kad tai suknelei suteikia išskirtinumo.
Atrodo, kad esate labai preciziška, kiekvienas projekto sprendimas yra tvarus, sąžiningas, gerai apgalvotas. Ar visuomet dirbote remdamasi tokiais tvirtais principais?
Man visuomet rūpėjo, ar žmonės, kurie siuva mano drabužius, turi geras darbo sąlygas, ar jų atlyginimas yra toks, koks turėtų būti, ar gerbiamos jų teisės. Karjeros pradžioje pati keliavau po pasaulį tam, kad suformuočiau tiekimo grandinę, rasčiau audinių gamintojus, siuvėjus. Kad ir ką bedaryčiau, visuomet turiu apgalvoti kiekvieną aspektą ir būti rami žinodama, kaip kuriami mano drabužiai. Manau, kad apie tai turėtų galvoti visi žmonės. Šiuo metu industrijoje matau daug smegenų plovimo. Pirkėjai galvoja: „Nieko tokio, tai – ekologiška medvilnė.“ Nesvarbu, kad tą medvilninį drabužį siuvo vaikai Bangladeše... Taip neturėtų būti.
Dabar pastebima tvarios mados tendencija, ekologiškas linijas turi net didieji greitos mados prekių ženklai...
Mano prekių ženklas šiemet švenčia tryliktąjį gimtadienį ir visus šiuos metus aš kūriau etišką madą. Ilgą laiką tai slėpiau, nes anksčiau šis žodis žmonėms siejosi su hipiškais rūbais. Žinote, aš baigiau Central Saint Martins koledžą (viena prestižiškiausių mados mokyklų pasaulyje, – aut. past.) ir manyje buvo įskiepyta aukštoji mada. Kūriau gražius, madingus drabužius, bet vos išgirdę, jog esu etiškos mados kūrėja, žmonės jų nebenorėdavo. Prireikė ne vienerių metų, kad pasikeistų toks mąstymas. Dabar tvarumas madingas, manau, kad tai puiki tendencija.
Kas pastūmėjo kurti etišką madą tuomet, kai tai buvo visiškai nauja?
Manau, kad tiesiog tokia yra mano asmenybė. Kai buvau 9-erių, pasakiau, kad nebevalgysiu mėsos, nes tai – negyvas gyvūnas ir nenoriu su tuo turėti nieko bendro (juokiasi). Man visuomet buvo svarbi teisybė, sąžiningumas, empatija. Kai baigiau koledžą, norėjau dirbti kokiam nors mados prekių ženklui, bet nė vienas nedirbo laikydamasis tokių principų, kokie buvo svarbūs man. Man atrodė, kad nėra kitos išeities, tik pradėti savo vardo prekių ženklą.
Ar sunku buvo atrasti savo klientą?
Mano, kaip kūrėjos, kelyje buvo daug pakilimų ir nuopolių. Manau, kad taip yra dėl to, kad neturiu didelio prekių ženklo, tik nedidelę studiją. Pradžioje sekėsi labai gerai, kūriau kolekcijas ir neafišavau to, kad tai – etiška mada. Mano drabužiai buvo parduodami visame pasaulyje: Japonijoje, Australijoje, Amerikoje... Bet tuomet prasidėjo ekonominė krizė ir tai labai paveikė mano prekių ženklą. Ekonominiai veiksniai nedideliam verslui daro didelę įtaką. Tuomet turėjau pergalvoti, ką ir kaip darau. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabius klientus, kuriems patinka mano kuriami drabužiai, jie vertina tai, kaip rūbai yra pagaminti. Pastaruosius metus veikėme kaip tik pagal užsakymus kurianti studija.
Ar tvarumas svarbus ir asmeniniame Jūsų gyvenime?
Na, aš atskridau čia lėktuvu, taigi... (juokiasi) Keliavimas yra mano silpnybė. Laukiu, kol bus sukurti ekologiški lėktuvai, naudojantys saulės energiją, nes labai mėgstu keliauti. Be to, esu labai nekantri, taigi keliavimas traukiniu ar laivu mane varo iš proto. Kituose savo gyvenimo aspektuose aš labai atsakinga. Perku drabužius tik iš tvarios mados kūrėjų, esu vegetarė, o po Londoną dažniausiai keliauju paprasčiausiu paspirtuku (šypsosi).
Papasakokite daugiau apie savo pačios spintą. Spėju, kad joje – nedaug drabužių?
Teisybė, mano spinta labai tvari. Anksčiau pirkdavau drabužius greitos mados parduotuvėse, bet dabar tiesiog negaliu. Negaliu net įeiti į tokią parduotuvę. Pirmiausiai, man apsisuka galva, tuomet pasidaro labai liūdna, nes žinau, koks ilgas procesas buvo sukurti bei pagaminti tuos drabužius. Tai tas pats, kaip kad pabuvęs skerdykloje, nebegali valgyti mėsos. Žinoma, man pasisekė, nes turiu studiją, pilną nuostabių aukštosios mados suknelių, ir, prireikus, galiu bet kurią jų apsivilkti. Kalbant apie kasdienį garderobą, mėgstu vilkėti nepriklausomų tvarios mados kūrėjų rūbus, taip pat vintažinius drabužius. Mano spintoje yra nedidelė tarpusavyje derančių drabužių kapsulė, labai atidžiai renkuosi, kuo ją papildyti.
Koks yra vienas dalykas, kurį turėtų žinoti kiekvienas mados vartotojas?
Norėčiau, kad žmonės žinotų, kiek daug darbo įeina į vieno drabužio gamybą. Tuomet suprastų, jog greitos mados parduotuvėje parduodami marškinėliai negali kainuoti trejų eurų, jei už jų gamybą yra mokamas sąžiningas atlygis, tai tiesiog neįmanoma. Reikia daugiau edukacijos tam, kad kiekvienas žinotų rūbo vertę.
