Karlas Lagerfeldas kas kartą minioms smalsuolių pateikdavo vis kitokias šiuolaikiškas, patrauklias Coco Chanel puoselėtos mados interpretacijas. Ir dažnai darydavo tai ironiškai. Laikas lėtai nuskandino daugybę garsių prieškariu įkurtų Prancūzijos mados namų, o „Chanel“ atlaikė visus išbandymus ir tvirtai laviravo tarptautiniuose vandenyse, pats Karlas tapo neatskiriama šių žymių mados namų legenda. Gabiojo kapitono dėka neįtikėtino likimo Coco Chanel įgavo amžinybės dimensiją, o prekių ženklas iš dviejų supintų C virto prancūzų elegancijos, prabangos, skonio ir rafinuotumo simboliu.
Tiesa, prie svaiginamos komercinės „Chanel“ sėkmės prisidėjo ir daugybė gabių, patyrusių, kruopščių ne vienos kartos meistrų – jie, būdami toli nuo prožektorių šviesų, nepailsdami šlifavo, poliravo, siuvo, pjaustė, karpė, mezgė, nėrė, pynė, siuvinėjo, lankstė... Ir daro tai iki šiol.
K. Lagerfeldas visada jautė nuoširdžią pagarbą unikalių senųjų amatų manufaktūrų darbuotojams, nes manė, kad be jų prabangi aukštosios mados magija negalima. 2002-aisiais dizaineriui šovė mintis šių žmonių garbei sukurti specialią riboto kiekio drabužių ir aksesuarų liniją. Nuo tada kiekvieną gruodį įvairiuose pasaulio kampeliuose pradėti rengti nagingų meistrų rankų darbo stebuklais kerintys spektakliai. Tokijas, Monakas, Londonas, Maskva, Šanchajus, Dalasas, Seulas, Zalcburgas, Edinburgas, Roma, Paryžius, Hamburgas... Praėjusių metų gruodžio 4-ąją šou vyko Niujorke. Anksčiau kolekcijų pristatymus K. Lagerfeldas dažniausiai rengdavo tas kolekcijas sukurti jį įkvėpusiose šalyse, o šį kartą į JAV kultūros sostinę įsiveržė nemirtingumą dievinusi senovės Egipto civilizacija.
Pagarba amatininkams
Šių mados namų romanas su tradicinių amatų puoselėtojais prasidėjo, kai Gabriele Chanel, Paryžiuje įkūrusi legendinę dizaino studiją „Cambon 31“, savo stiliui formuoti į pagalbą pasikvietė garsiausius tos epochos meistrus.
Skrybėlaites kūrė dirbtuvių „Michel“, barokinius papuošalus – „Desrues“ ir „Goossens“ meistrai. Batų ateljė „Massaro“ buvo pagaminti dvispalviai žemakulniai madmuazelės Coco bateliai. Žymiausių meninio siuvinėjimo dirbtuvių „Lesage“ darbuotojų virtuoziškumas paprastą audinį paversdavo ir iki šiol paverčia nepakartojamais podiumų šedevrais. Plunksnų bei dirbtinių gėlių ateljė „Lemarié“ meistrai gamino „Chanel“ simboliu tapusias mėgstamiausias madmuazelės gėles kamelijas, – šias Coco dovanodavo vienintelė tikra gyvenimo meilė turtingo anglų bankininko sūnus Arthuras Edwardas Capelas (draugai jį vadino Berniuku (angl. Boy)).
„Chanel“ ir amatų dirbtuvių ryšys ypač sutvirtėjo, kai mados namų meno direktoriumi tapo K. Lagerfeldas. Jo kūrybiškumas, beribė vaizduotė, naujovių troškimas skatino „Chanel“ vis dažniau bendradarbiauti su siuvinių, plunksnų, sagų, dirbtinių gėlių ir kitų aksesuarų kūrėjais. Tiesa, šių dirbtuvės Prancūzijoje sparčiai nyko. „Chanel“ vadovybė su K. Lagerfeldu priešakyje, suprasdami iškilusį pavojų, nutarė supirkti neįkainojamos patirties klodus saugančias manufaktūras. Taip jos išsaugojo ir tradicinius darbo metodus, ir galėjo prisitaikyti prie XXI a. poreikių – buvo remiamos inovacijų paieškos.
Šiuo metu po „Chanel“ sparnu slepiasi 27-ios Prancūzijos ir kitų Europos šalių manufaktūros: „Lesage“ (siuvinėjimas), „Desrues“ (meninės sagos, juvelyrika), „Lemarié“ (plunksnos), „Michel“ (skrybėlės), „Massaro“ (batai), „Goossens“ (juvelyrika), „Guillet“ (dirbtinės gėlės), „Causse“ (pirštinės), „Montex“ (siuvinėjimas), „Lognon“ (plisavimas), „Barrie Knitwear“ (kašmyras, Škotija)... Daugumos paslaugomis kažkada naudojosi ir pati madmuazelė Coco.
Nusilenkimas „mažosioms rankoms“
„Chanel“ yra vieninteliai pasaulyje mados namai, vieną per metus specialią savo kolekciją skiriantys tradicinių retų amatų kūrėjams – prancūzai juos švelniai vadina „mažosiomis rankomis“ (pranc. petites mains) – pagerbti. Pagarbus požiūris skatina skirtingų sričių manufaktūras vis glaudžiau bendradarbiauti, taip atsiranda vis originalesnių idėjų, naujesnių medžiagų, jų naudojimo būdų. „Visi šių specialių kolekcijų modeliai įgyvendinami amatininkų. Amatai yra taikomasis menas, arba menas daryti gerai. Kolekcijų modelius reikėtų atidžiai apžiūrėti iš arti, netgi paliesti, kad būtų galima suprasti jų sukūrimo subtilumus, įvertinti darbo grožį“, – sakė save taip pat amatininku, kurio profesija – darbštumas, laikęs, o manufaktūrų darbuotojų džentelmenu Karlu (pranc. monsieur Karl) vadintas mados genijus.
Per amatams pagerbti skirtų kolekcijų pristatymus K. Lagerfeldas pasitelkdavo fotografijos ir kino meną. Trumpametražius filmus „Chanel“ įvaizdžiui sustiprinti dizaineris pradėjo naudoti 2008 m. Dviejuose įsiamžino ir tuo metu dar nedaugeliui žinoma lietuvaitė Edita Vilkevičiūtė. 2008-ųjų kolekcijai „Paryžius–Maskva“ ir 2009-ųjų „Paryžius–Šanchajus“ pristatyti skirtuose trumpametražiuose filmuose Edita vaidino jaunutę Coco Chanel, o Berniuką įamžino garsus amerikiečių modelis Bradas Kroenigas, – šio sūnus Hudsonas vėliau tapo K. Lagerfeldo numylėtiniu, krikšto sūnumi, o galbūt taps ir turto paveldėtoju.
Faraonai Niujorke
Kad pernai „mažosioms rankoms“ pagerbti skirtos kolekcijos „Paryžius–Niujorkas“ tema „Chanel“ pasirinko senovės Egiptą, atrodo keista tik tol, kol paaiškėja šių geografinių vietovių, C. Chanel ir K. Lagerfeldo ryšys. Jungtinės Amerikos Valstijos pirmosios iš svečių šalių pripažino avangardinės mados vizionierės talentą. Pirmą kartą Niujorke ji apsilankė 1931 m. įtakingo prodiuserio Samuelio Goldwyno kvietimu važiuodama į Holivudą kurti kelių filmų aktorių kostiumų. Tarp jų buvo garsioji Katharine Hepburn, – vėliau, 1969-aisiais, ši aktorė vaidino Coco to paties pavadinimo Brodvėjaus muzikinėje komedijoje. Niujorke prancūzų dizainerę iš karto pakerėjo aukšti pastatai ir kunkuliuojantis tempas. Į šį miestą dar kartą C. Chanel grįžo 1957 m. – atsiimti prabangios universalinės parduotuvės „Neiman Marcus“ įsteigto apdovanojimo už nuopelnus mados srityje. Nuo tada nepriklausomų, aktyvių moterų simboliu tapęs prekių ženklas „Chanel“ žavi laisvę vertinančią Ameriką.
K. Lagerfeldas irgi labai mėgo Niujorke tvyrančią energiją, šio miesto atmosferą, architektūrą, kultūrų ir įvairių rasių, tautybių žmonių mišinį. „Niujorke gausu senovės Egipto dizaino ir meno, o tai rodo amžiną šios kultūros galią“, – sakė dizaineris. Šios meilės išraiška buvo ir ne itin dvasiška – K. Lagerfeldas dievino gėrimus „Coca Light“ ir „Pepsi“.
Egiptomanijos banga ryškiausiai per Niujorką nusirito 1922 m. – atradus turtingą 10 metų nuo 1332 m. pr. m. e. Egiptą valdžiusio faraono Tutanchamono kapą. Tada Didžiajame obuolyje, ypač – Manhatane, ėmė kilti antikos meną primenantys art deco pastatai, pavyzdžiui, kompanijos „Chrysler“ būstinė. K. Lagerfeldas neabejojo, kad Egipto piramidės yra ryškiausi minimalistinio meno kūriniai, dabartinių dangoraižių protėviai. Pats dizaineris Egipte lankėsi tik kartą – norėdamas pamatyti operą „Aida“, o jo praeitimi žavėjosi visada, svajojo asmeninę šios stulbinamos kultūros viziją paversti tikrove. Įkvėpimo sėmėsi iš knygų. Darbštusis eruditas ir bibliofilas nemėgo atostogų, keliaudavo tik darbo reikalais. Idealizuotą didžiųjų civilizacijų miražą pernai jam padėjo sukurti būtent knygos, – gigantiškoje maestro bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 300 tūkstančių leidinių.
Antikinės ir modernios civilizacijų šokas
Dieviško blizgesio kolekciją „Paryžius–Niujorkas“ demonstravę modeliai ratus suko aplink Metropoliteno meno muziejuje saugomą imperatoriaus Augusto pastatytą Denduro šventyklą. Šią gyvybės, vaisingumo, motinystės, sveikatos deivei Izidei ir jos vyrui pirmajam žmonijos karaliui, mirusiųjų pasaulio valdovui Ozyriui sukurtą šventovę Egiptas 1965-aisiais padovanojo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Netoli maldos namų įsitaisęs jėgą ir išmintį simbolizuojantis piramidžių sergėtojas sfinksas nostalgiškai stebėjo Holivudo žavesiu ir senovės Egipto prabanga alsuojantį mados šou. Reginys priminė legendinį Josepho Mankiewicziaus filmą „Kleopatra“ (1963 m.), kuriame itin ryškiai spindėjo Egipto valdovę įkūnijanti aktorė Elizabeth Taylor.
Metropoliteno muziejuje atgijo pradingusios civilizacijos spalvos, raštai, hieroglifai, mitologiniai simboliai, saulės dievo Ra atributai. Tauriojo metalo aukso – įtrūkusio, sodraus, blizgančio, žaižaruojančio, akinamo, bronzinio, keliančio elegancijos, prabangos, prestižo asociacijas, variacijos žadino stiprias emocijas ir skleidė galingą energiją. Žvelgiant į šiuolaikinių nefertičių ir kleopatrų procesiją, akį ypač traukė siuvinių, tvido, papuošalų, aksesuarų grožis. Aukso spindesys subtiliai derėjo su baltais, kreminiais, ochros, violetiniais, juodais, raudonais, turkio, ryškiai mėlynais lazurito ir oranžinių koralų tonais. Auksu spindėjo skrybėlaitės, kostiumėliai, odiniai švarkai, trikotažo dirbiniai, rankinės, pėdkelnės, stilingi bateliai, ilgaauliai, begalė papuošalų...
Šou dalyvavo ir dainininkas Pharrellas Williamsas, jis buvo įsikūnijęs į spindintį faraoną, segėjo Tutanchamono vertą prabangų kaklo papuošalą. Vis dėlto auksas nenustelbė visa kita, ir taip K. Lagerfeldas įrodė, kad moka žaisti blizgesiu išlaikydamas „Chanel“ kūriniams būdingą paryžietišką eleganciją. Jis drąsiai, su humoru maišė antikinio Egipto, dabartinės Prancūzijos ir Niujorko atributus.
Blizgūs tvido sijonai priminė egiptiečių vyrų segėtus sijonus, vadinamuosius šenti (schenti), lengvo muslino suknelės – moterų tunikas, modeliai sukneles dėvėjo su klubus pabrėžiančiais plačiais odiniais diržais, klasikiniais „Chanel“ švarkeliais ir pribloškiamo grožio apyrankėmis, vėriniais, auskarais, žiedais, Egipto aukšto rango asmenybių nešiotus masyvius kaklo papuošalus atkartojančiais aksesuarais. Itin moderniai atrodė netikros krokodilų odos modeliai ir drabužių detalės, tarkim, vakarinių suknelių apykaklės. „Chanel“ meistrai yra atradę būdą, kaip sukurti egzotinių gyvūnų odą atkartojančias medžiagas.
Kai kurie modeliai nukėlė ir į Niujorko gatves, ir į Egiptą, – prancūzų gatvės menininkas Cyrilas Kongas kai kuriuos audinius buvo išpaišęs dabartiniais spalvotais egiptietiškais hieroglifais. Prabangos į šou pabaigą vis daugėjo. Stebino subtilūs lotosų siuviniai, grafinės Egipto vaizduojamojo meno reminiscencijos, itin įspūdingai atrodė tamsiai raudonos, juodos, aukso ir lazurito mėlio atspalviais žėrintis modelis iš dažytų 6000 plunksnų. Ši rankomis 1010 valandų kurta suknelė tikrai verta faraonės, aukštąją madą šlovinančios deivės. Senovės Egiptas K. Lagerfeldo dėka atgijo ryškiomis, gaiviomis, aktualiomis spalvomis.
Svarbiausias šios didingos civilizacijos simbolis dizaineriui buvo skarabėjas, ir jis buvo įsitaisęs bene visur: papuošaluose, nedidelėse rankinėse, diržo sagtyse, sagose, siuviniuose, abstrakčiuose plunksnų raštuose, drabužių siluetuose. Nilo gyventojai kadaise šį vabalą laikė sėkmės amuletu, nešiodavosi daiktus su juo, jo skulptūrėles dėdavo ant mirusių žmonių – širdies zonoje. Jie tikėjo magiškomis skarabėjo galiomis – kad šis vabalas geba fizinę dvasią transformuoti į metafizinę, užtikrina saulės dievo Ra apsaugą, suteikia nemirtingumo dovaną.
Pagal savo viziją virtuoziškai savo pasaulio mitą kūręs didysis K. Lagerfeldas troško išnykti paprastai – kaip kad miškuose išnyksta laukiniai žvėrys. O galbūt slapta jis vis dėlto svajojo apie aukso spindulių gaubiamą faraoniškąją amžinybę?
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
