Seniausi žmonijai žinomi moters kūno pristatymai siekia 25 tūkstančius metų. Tai putlių formų Veneros figūrėlės, simbolizuojančios sveikos moters kūną ir vaisingumą. Kūno ir sielos grožis ypač rūpėjo senovės graikams. Jų skulptūros vaizduoja preciziškus to laiko grožio standartus. Vyravo kūno plastika, harmonija ir beveik dieviška simetrija. Senovės graikų matematikas Euklidas pirmasis suformulavo aukso pjūvio formulę – žmogaus akiai patraukliausią dieviškąją proporciją.
Renesanso epochoje įsigalėjo naujas universalaus grožio kanonas. Bendra nuotaika buvo kur kas pakilesnė nei viduramžiais, žmonės ieškojo įkvėpimo ir gyvenimo malonumų nebebijodami griežtų religinių taisyklių. Moteriškas formas pradėta sieti ne tik su vaisingumu, bet ir su fiziniu bei emociniu geiduliu. Vienas iškiliausių italų renesanso meistrų Sandro Botticelli savo drobėse vaizdavo apkūnias apskritaveides moteris blyškia oda, švelnaus raudonio nudažytais skruostais ir dėmesį prikaustančiu žvilgsniu. Tiesa, meno tyrėjai sutaria, kad S. Botticelli herojų išvaizda – veikiau fantazija nei realybė.
XVI–XVII a. grožio standartą geriausiai perteikė flamandų tapytojo Peterio Pauliaus Rubenso drobių moterys. Paveiksle „Trys gracijos“ (1639 m.) matyti trys rankomis susikibusios nuogos įspūdingų kūno formų moterys. Rubenso meilė apvalumų nestokojančioms gražuolėms amžiams įsirėžė į mūsų sąmonę.
Moterų grožio standartai Vakaruose ėmė neatpažįstamai keistis praėjusio amžiaus 3-iąjį dešimtmetį. Auksinis Holivudo amžius, glamūriniai žurnalai ir reklamos pramonės suklestėjimas darė milžinišką įtaką to laiko mados, grožio, apskritai estetikos vėjams. Moterų siekiamybe tapo laibesnis kūnas. Žurnaluose, stenduose ir vitrinose ėmė puikuotis savimi pasitikinčios, plačiai besišypsančios, jaunatviškos išvaizdos moterys. Išorinį grožį imta tapatinti su laimingu gyvenimu ir savęs realizavimu. Žaibiškai populiarėjo ne tik įvairios grožio priemonės, bet ir sporto, mitybos gairės.
6-ąjį dešimtmetį aktorės Marilyn Monroe įvaizdis į madą vėl grąžino apvalias kūno formas, tačiau jos ilgai neužsibuvo.
7-ąjį dešimtmetį britų manekenė Twiggy išpopuliarino berniukišką moters įvaizdį: liesas sudėjimas, trumpai kirpti plaukai, didžiulės, ryškios akys. Pirmą kartą istorijoje grožio pasaulis įsileido ir androgeniškumą. Tiesa, išties ekstremalaus to laiko įžymybių liesumo populiarinimas prisidėjo prie išaugusio valgymo sutrikimų skaičiaus. Paskutiniai XX a. dešimtmečiai – supermodelių era. Išpopuliarėjo atletiško, įspūdingo sudėjimo moterys – kaip Cindy Crawford ar Naomi Campbell.
Heroino prabanga
Šioje supermodelių eroje mados namų „Calvin Klein“ atrasta infantilios išvaizdos aštuoniolikmetė manekenė Kate Moss savo įvaizdžiu sužavėjo visą mados pasaulį. Įdomu, kad, pasak sociologijos profesorės, modelių industrijos kritikės Ashley Mears, net ne išvaizda Kate padėjo įsitvirtinti mados pasaulyje ir atnešė jai tarptautinį pripažinimą, bet charakteris ir kontroversiškas, laisvas asmeninis gyvenimas.
Žinoma, K. Moss nebuvo geriausias pavyzdys jaunoms, savęs ieškančioms moterims. Jos lengvabūdiškas požiūris, malonumų paieškos ir perdėtas kūno liesumas tapo naujojo amžiaus grožio kanonu. Žurnalistai tai pavadino heroino prabangos (angl. heroin-chic) įvaizdžiu. Paradoksalu tai, kad su prabanga šis apibūdinimas neturėjo nieko bendra: pabalusi oda, po bemiegių naktų boluojantys juodi paakiai, kaulėtas kūnas, aštrūs skruostikauliai. 1997 m. tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas viešai pasmerkė tokį įvaizdį. Sužinojęs, kad jaunų, galimai apsvaigusių merginų nuotraukomis garsėjęs jaunas mados fotografas Davide’as Sorrentis mirė perdozavęs psichotropinių medžiagų, šalies vadovas pasakė: „Susižavėjimas narkotikais yra ne kūrybiška, o destruktyvu. Ne gražu, o siaubinga. Tai neturi nieko bendra su menu, tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Ir aukštinti mirtį nėra sveika jokiai visuomenei.“ Neilgai trukus šią tamsią tendenciją pasmerkė ir garsūs to laiko dizaineriai Johnas Galliano, Stella McCartney, Johnas Rocha ir kiti.
Nuslūgus šiai destruktyviai grožio bangai, lieso kūno kultas vis dėlto išliko. Įvairūs moterims skirti leidiniai ir televizijos laidos skatino dailiąją lytį mesti svorį, siūlė įvairius dietų planus. Grožio standartas ne vienijo, bet negailestingai skaldė ir kėlė vidinį nepasitenkinimą. Anoreksija ir bulimija nebebuvo tik tolimos Holivudo žvaigždžių kalbos, tai tapo skaudžia daugelio žmonių gyvenimo realybe.
Pirmieji žingsniai pokyčių link
1966-ųjų britų žurnalo „Vogue“ kovo mėnesio numerio viršelį pirmą kartą papuošė afroamerikietė – stulbinamos išvaizdos manekenė Donyale Luna. Šią merginą dėl migdolo formos akių, karamelės spalvos odos, voro kojas primenančių rankų ir neįtikėtinai ryškių veido bruožų gerbėjai pakrikštijo Nefertitės įsikūnijimu. Tiesa, kai kuriuos „Vogue“ skaitytojus toks pasirinkimas papiktino, nemažai jų, protestuodami prieš „nestandartinio“ tipo manekenę ant viršelio, atsisakė prenumeratos.
1975 m. mados pasaulis patyrė dar vieną grožio kanono transformaciją – pirmą kartą tarptautinės sėkmės sulaukė juodaodė translytė manekenė. Tai buvo Tracey Norman. Ji pasirašė kontraktą su kosmetikos kompanija „Avon“, jos veidas papuošė populiaraus plaukų dažų gamintojo „Clairol“ pakuotes, legendinis mados fotografas Irvingas Pennas fotografavo ją italų žurnalui „Vogue“. Tiesa, būdama karjeros viršūnėje, T. Norman slėpė savo translytiškumą, nes buvo įsitikinusi, kad mados pasaulis ir visuomenė ją pasmerks. Savo istoriją supermodelis papasakojo tik būdama šešiasdešimt trejų metų.
Ne per vieną dieną
Iš 2203-ų didžiuosiuose 2019 metų pavasario ir vasaros kolekcijų pristatymuose dalyvavusių modelių tik 49 buvo didesnio nei nulinio dydžio. Žurnalų „Vogue Australia“, „Sports Illustrated“ ir „Vogue Italia“ viršelius puošusi plius dydžio supermodelis Robyn Lawley teigia, kad tokie prekių ženklai kaip amerikiečių „Victoria’s Secret“ privalo atsibusti. Šis moteriškų apatinių drabužių ženklas ne kartą aštriai kritikuotas dėl to, kad propaguoja nerealistiškas kūno formas ir aukština seksistinį moters įvaizdį (būtent vyrai sudaro daugumą „Victoria’s Secret“ pasirodymų žiūrovų). Su tokiu požiūriu į grožį ir dailiąją lytį kovoja ne tik moterų teisių ambasadorės, bet ir šiuolaikinės mados kūrėjos, pavyzdžiui, legendinė Phoebe Philo – buvusi mados namų „Céline“ kūrybos vadovė.
Dvi didžiosios prancūzų mados kompanijos „LVMH“ ir „Kering“ – joms priklauso „Gucci“, „Saint Laurent“, „Louis Vuitton“, „Loewe“, „Marc Jacobs“, „Balenciaga“, „Fendi“ „Alexander McQueen“, „Dior“ ir kiti – pasirašė susitarimą, pagal kurį pernelyg lieso sudėjimo manekenėms draudžiama dalyvauti kolekcijų pristatymuose. Įstatymas taip pat turėtų apsaugoti modelių industrijoje dirbančias manekenes nuo išnaudojimo bei užtikrinti visapusišką jų saugumą. Kritikai teigia, kad šios sutarties rezultatų dar teks palaukti, mat mados pasaulis nėra linkęs priimti pokyčių per dieną.
Visa paletė
Visgi dailų moters plačia šypsena portretą, populiarų Holivudo aukso amžiuje, šiandien po truputį keičia netradicinių bruožų merginos. Viena tokių yra podiumo numylėtinė kanadietė Winnie Harlow, – jos oda nusėta baltomis vitiligo dėmėmis. Netipinės išvaizdos Molly Bair lyginama su žiogu, – ilgų kaulų ir įspūdingo ūgio manekenę galima dažnai pamatyti ant mados namų „Prada“, „Dior“ ir „Chanel“ podiumų. Afroamerikietė Diandra Forrest yra pirmoji albinosė manekenė, pasirašiusi sutartį su didžiąja modelių agentūra.
Neįtikėtinos išvaizdos devyniasdešimtmetė Daphne Selfe – vyriausia profesionali manekenė pasaulyje (dirba nuo 1949-ųjų).
Milžinišką gerbėjų minią pritraukė Lady Gagos ir Jay Z muzikiniuose klipuose nusifilmavęs kone visą kūną tatuiruotėmis išsimarginęs Rickas Genestas. Bene kiekvienas mada besidomintis žmogus žino ir Andreją Pejic – androgenišku įvaizdžiu garsėjančią translytę manekenę. 2014 m. jai atlikta lyties pakeitimo operacija. O štai Tess Holiday yra bene apvaliausių formų manekenė, kurios tikslas – griauti su žodžiais „stora“ ir „storas“ susijusias neigiamas konotacijas.
Modelis Rainas Dove’as įkūnija tiek moterišką, tiek vyrišką įvaizdį. Jis save apibūdina kaip belytį: „Kai pradėjau modelio karjerą, nesijaučiau nei moterimi, nei vyru. Jaučiausi tiesiog savimi.“ O šokiruojamos išvaizdos Melanie Gaydos užpildė ekstremalios išvaizdos modelių nišą. Ši mergina serga reta genetine liga, yra beveik akla ir kenčia nuo patologinio plaukų slinkimo, tačiau tai nesutrukdė jai žengti podiumu Niujorko mados savaitėje, fotografuotis žurnalams „I-D“, „Galore“ ir „Love“. Melanie įsitikinusi, kad kiekvienais metais pasaulis tampa atviresnis ir tolerantiškesnis: „Tikiu, kad mados pasaulis šiuo metu intensyviai pergalvoja vyraujančius grožio standartus ir kad didelę įtaką tam daro tokie žmonės kaip aš.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
