Sausio 2 d. šventėte gimtadienį. Ką Jums reiškia skaičius 28?
Man ši diena nėra svarbi. Gimtadienis – tai proga įvertinti savo santykį su tėvais, bet paties įvykio nesureikšminu. Galbūt todėl, kad nesureikšminu ir amžiaus, nemanau, kad nuo jo reikėtų atsispirti vertinant savo pasiekimus. Netgi eidama į draugų gimtadienius pirmiausia sveikinu jų mamas, juk būtent jos tą dieną nusipelno didžiausių aplodismentų.
Šį numerį skiriame jauniesiems talentams pagerbti. Ar pati save priskirtumėte šiai kategorijai? O gal jaučiatės jau išaugusi tokią etiketę?
Kalbant apie mados situaciją Lietuvoje, mes skirstome dizainerius į jaunuosius ir vyresniuosius ne pagal tai, ką jie nuveikė, bet pagal metus, kuriais baigė Akademiją (Vilniaus dailės akademija, – aut. past.). Gimiau 1991-aisiais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, todėl esu priskiriama jaunajai kartai. Kita vertus, man atrodo, kad yra žmonių, kuriems – 35-eri ir kurie turėtų būti priskiriami prie vyresnės kartos, bet jų darbai labai jaunatviški. Tad kodėl jie negali būti vadinami jaunaisiais dizaineriais? Kitas svarbus momentas – jauno kūrėjo kaukė labai patogi, kai norisi nusikratyti atsakomybės. Maždaug: „Aš toks jaunas, tai – tik pradžia, dar eksperimentuoju, tad man galima daug ką atleisti.“ Manau, visada reikia dirbti atsakingai. Tada ir amžius neatrodys toks svarbus.
Kada pajutote, kad jau laikas ir pačiai prisiimti atsakomybę?
Tai įvyko jau pirmaisiais studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Mokėmės apie figūros tipus ir vadinamąją mados figūrą – kurios aukštis yra 9 galvos. Supratau, kad tai – anoreksikės įvaizdis, ir apsisprendžiau piešti eskizus laikydamasi tik normalios moters proporcijų. Dėl to tikrai nesigailiu. Aš niekada nepamirštu, kad tai, ką sukuriu ir parodau, lieka visam gyvenimui.
Užaugote meniškoje aplinkoje, bet neatrodo, kad skraidytumėte padebesiais, greičiau – atvirkščiai, tvirtai stovite ant žemės. Kas formavo Jūsų charakterį?
Mano tėtis menininkas (dailininkas Vaidotas Kvašys, – aut. past.), o mama – ne iš menininkų šeimos, bet didelė estetė. Mūsų šeima labai gausi – iš viso esame devyni vaikai. Manau, ta atsakomybė, kurią jaučiu kurdama, atėjusi iš šeimos. Visada turėdavau prižiūrėti mažesnius brolius ir seses, jausdavausi už juos atsakinga. Kai mes, trys pirmi vaikai, išsikraustėme iš tėvų namų, vyresniųjų vaidmenį perėmė trys vyriausieji iš likusiųjų gyventi su tėvais. Su vyresne seserimi ir jaunesniu broliu gyvenamuoju plotu dalijamės iki šiol.
Ar Jus vaikystėje supo bohemiška aplinka?
Iš dalies – taip. Tėtis namie tapydavo, užsiimdavo grafika, tad mus nuo vaikystės supo drobės, taip pat – iš plokštelių sklindanti muzika. Dažnai eidavome į tėvų draugų, pavyzdžiui, Užupyje įsikūrusio Raimundo Sližio, dirbtuves. Matydavau daug menininkų, girdėdavau diskusijas apie meną, turbūt todėl tai priėmiau kaip kažką teigiama, įdomaus, auginančio. Kita vertus, žodis „bohemiškas“ stereotipiškai gali reikšti visai ką kita, pavyzdžiui, situaciją, kai tėvai baliavoja, o neprižiūrimi vaikai šliaužioja palei kojas (juokiasi).
2014 m. gavote Jaunojo dizainerio prizą už kolekciją „Kelionė. ’83–’13“, kurią įkvėpė pokalbiai su tėčiu. Jis buvo ir šios kolekcijos modelis. Ar artimi Jūsų santykiai?
Santykiai su tėčiu visada buvo artimi, bet pokalbiai su juo, kaip ir su daugeliu vyrų, konkretūs, glausti – pasidalijame įžvalgomis, bet pernelyg neišsiplečiame. 2014-aisiais, kai mano kurso draugai ruošė baigiamąsias bakalauro kolekcijas, aš stažavausi Islandijoje. Jie jau buvo daug nuveikę, o aš dar net nebuvau pradėjusi. Supratau, kad reikia už kažko kabintis. Šiaudu tapo pokalbiai skaipu su tėčiu. Siųsdavau jam nuotraukas, pasakodavau apie Islandiją, o jam tai sukeldavo jaunystės prisiminimų apie lankymąsi Altajaus kalnuose. Kai grįžau namo, tėtis pradėjo traukti senus kompasus, sutrūnijusias kuprines, kandžių sukapotus megztinius – juos, beje, iki šiol nešioja – ir pasakoti su tais daiktais susijusias istorijas. Tai man parodė, kaip svarbu, kad drabužis turėtų istoriją. Tėčiui nė už ką nebūčiau įsiūliusi pakeisti tą seną megztinį nauju. Supratau, kad sukūrusi kolekciją kelionių tema suteiksiu galimybę žmogui užmegzti santykį su mano kurtais drabužiais.
Kaip Jūsų tėtis reagavo į šią kolekciją?
Jis supranta, kad mada yra fikcija ir kad kalnuose reikalingi drabužiai nebūtinai bus kalnams skirtoje kolekcijoje. Idėja tėčiui patiko, tik pasijuokė, kad naudoju vėjo perpučiamus audinius. Mes daug kalbėjome, ir tai buvo labai šeimyniškai intymios akimirkos. Kai paprašiau tapti kolekcijos modeliu, spyriojosi, bet galiausiai sutiko. Fotosesijos metu stengiausi sukurti jaukią aplinką, tėtis nebuvo įsitempęs, taigi rezultatu džiaugiausi. Vėliau visi, kam rodžiau nuotraukas, alpo dėl modelio! Kai kolekciją pristačiau parodoje Londone, viena priėjusi agentė pradėjo primygtinai prašyti jo kontaktų. Kai papasakojau tėčiui, labai juokėsi.
Minėjote, kad Jūsų mama turi stiprų estetinį pajautimą. Kaip jis paveikė jūsiškį?
Mama suformavo suvokimą, kas yra moteriškumas, grožis. Iš jos išmokau nepasiduoti madai, bandos jausmui, turėti drąsos kurti savo stilių. Ji mus, savo vaikus, visada mokė drabužius rinktis pagal tai, ką diktuoja vidus. Vaikystėje pati mums siūdavo. Kadangi dieną būdavo užsiėmusi namais ir vaikais, tai darydavo naktį. Tada gimdavo pūsti sijonai iš margų gobelenų, nuo pagalvėlių nuardytomis siuvinėtomis našlaitėmis puoštos kepuraitės... Matydama, kaip siuva mama, supratau, kiek meilės galima įdėti į daiktą ir kiek motyvacijos įmanoma turėti, kad miegą išmainytum į norą kurti.
Negi net paauglystėje nekilo noras maištauti, atsisakyti vilkėti mamos siūtus drabužius?
Mama daugiausia siūdavo man, kai buvau vaikas, o paauglė maištaudavau dėl kitų dalykų. Labai nemėgau mokyklos. Pati to nesuprasdama maišto forma pasirinkau drabužius. Kartą sugalvojau pasisiūti fraką. Jo konstrukcija sudėtinga, o tai buvo pirmas drabužis, kurį pati siuvausi, taigi tikrai nebuvo tobulas. Bet jau kitą dieną su juo, galifė ir katiliuku ant galvos ėjau į mokyklą. Vėliau buvo etapas, kai vilkėjau išvirkščius drabužius. Tada pamėgau militaristinius motyvus, prie palto prisisiuvau paradinius antpečius. Labai norėjau įsikūnyti į kokį nors personažą. Mano mokykloje uniformos nebuvo privalomos, bet mano išsišokimų mokytojai nemėgo. Jei pamokose sėdėdavau su berete, liepdavo nusiimti. Man kildavo klausimas: „Kodėl kažkas kažkur privalo nusiimti galvos apdangalą? Kas taip sugalvojo?“ Taip, bažnyčioje priešais altorių reikėtų nuo galvos nusiimti kepurę, bet kodėl tai reikia daryti mokykloje? Pamenu, kartą mokytojas priėjęs nutraukė beretę man nuo galvos. Jo nuomone, tai – nepagarbos ženklas. Tam tikra prasme taip ir buvo. Mano maišto laikotarpis baigėsi, kai pradėjau studijuoti. Kai ėmiau kurti drabužius, visas patiriamas emocijas, kurias norėjau perteikti savo apranga, perkėliau į kūrybą, o mano asmeninis stilius labai supaprastėjo. Dabar man svarbiausia patogumas.
Esate tikinti, sakralumo tema būdinga ir Jūsų kūrybai. Kaip manote, ar tikėjimas ir mada suderinami?
Taip. Viskas suderinama su tikėjimu. Nežinau, kodėl tai galėtų būti nesuderinama. Tikiu, kad viskas, ką gyvenime gaunu ir kuo gyvenu, yra dėl to, kad esu Dievo kūrinys. Visos malonės ateina per jį. Iš kur atėjo mano tikėjimas? Iš šeimos. Abu tėvai yra tikintys, nuo pat mažumės kartu eidavome į bažnyčią. Tai tapo tradicija, ir ji tęsiasi iki šiol. Kiekvieną sekmadienį važiuoju pas tėvus į Antakalnį, kartu einame į mišias, o paskui pietaujame arba einame pasivaikščioti. Mano savaitės planas visada toks pat: nuo pirmadienio iki penktadienio dirbu, šeštadienį skiriu draugams, o sekmadienį – šeimai.
Jaunam žmogui nėra įprasta reguliariai lankytis bažnyčioje. Ar nesijaučiate bendraamžių nesuprasta?
Manęs nestebina faktas, kad žmonės kreivai žiūri į tikėjimą, bažnyčią, tikinčiuosius, bet pati tikėdama jaučiuosi labai tvirtai. Draugai gerbia tokį mano pasirinkimą, niekada nesu sulaukusi nemalonių pastabų ar įžeidimų. Manau, nekultūringa ir neetiška šaipytis iš kito žmogaus tikėjimo. Ne kartą Vilniuje, Gedimino prospekte, mačiau, kaip aplinkiniai, pamatę einančius krišnaitus, ima šnabždėtis ar net garsiai šaipytis iš jų maldos. Tai taip žema. Ant tokių žmonių nepykstu, man jų gaila.
Ar palaikote ryšį su kitais Lietuvos dizaineriais, sekate jų kūrybą?
Seku savo bendraamžių darbus, su kai kuriais esame artimi draugai. Anksčiau dalyvaudavau festivalyje „Mados infekcija“, ten pamatydavau, kas ką veikia. Šiaip nesu iš tų žmonių, kurie labai gilinasi į madą kaip į produktą, – žiūrėdama į tapybos darbą, iš jo gausiu daugiau, nei stebėdama kolekcijos pristatymą. Jei nuolat stebi kitų dizainerių kūrinius, nejučiomis pasąmonėje užstringa kokia nors detalė, o vėliau ją realizuoji manydamas, kad tai – tavo idėja. Taip kilo ne vienas plagijavimo skandalas. Man įdomesni mados socialiniai ir psichologiniai aspektai.
Pernai festivalį „Mados infekcija“ praleidote. Ar netrūksta pasiruošimo jaudulio, publikos aplodismentų?
„Mados infekciją“ vertinu kaip labai gerą patirtį, bet po paskutinio kolekcijos pristatymo labai nusivyliau. Suvokiau, kad pusę metų trukęs mano darbas buvo parodytas per 5 minutes. Galbūt tie, kurie paskui ima plėtoti kolekcijos modelių gamybą ir savo kūrinius parduoda, ilgiau jaučia džiaugsmą, bet aš to nedarau, taigi viskas baigiasi su pristatymu. Mano kolekcijos labai konceptualios, o žiūrovui į jas įsigilinti per tokį trumpą laiką beveik neįmanoma, – akivaizdu, kad mano kūrybai toks pristatymo būdas nėra tinkamiausias. Todėl po pusės metų tą pačią kolekciją „Budėk“ papildžiau keliais objektais ir pristačiau kaip parodą. Kolekciją inspiravo skautų kostiumas, ja perteikiau šios organizacijos narių vertybes, tad parodą skyriau skautų veiklos Lietuvoje šimtmečiui paminėti. Tai buvo labai gera patirtis ir didžiausias iki šiol mano pasiekimas.
Kodėl skautai? Kas paskatino Jus susidomėti šia tema?
Visi mūsų šeimos vaikai, išskyrus mane, skautauja. Skautai skatina domėtis gamta, mylėti savo artimą, tikėti Dievą. Tai man artima ir atrodo labai teisinga. Įdomu tai, kad pradėjusi kurti kolekciją nežinojau, kad artėja skautų šimtmetis. Kai feisbuke pasidalijau pirmąja kolekcijos fotosesijos nuotrauka, sulaukiau brolio žinutės: „Ar žinojai, kad šiandien skautų įkūrėjo Roberto Baden-Powello gimtadienis?“ Turbūt ta kolekcija atsirado, kai ir turėjo atsirasti.
Kodėl nusprendėte atsisakyti minties kurti savo prekių ženklą, gaminti produkciją, ją parduoti?
Greičiau tai dabartinis, o ne viso gyvenimo pasirinkimas. Po kiekvieno kolekcijos pristatymo sulaukdavau prašymų parduoti patikusį daiktą, neatsisakydavau jo specialiai pasiūti pagal žmogaus išmatavimus. Man tai labai patinka, nes leidžia susipažinti su klientu, įsitikinti, kad parduotas drabužis tikrai nebus vilkimas tik kartą. Jei užsiimčiau masine gamyba, gaminiai prarastų vertę, nes turėtų būti paprastesnės konstrukcijos, su mažiau detalių, reikėtų atsisakyti rankų darbo. Taip pat negalėčiau susipažinti su kiekvienu pirkėju. Dabar esu pasukusi akademine mados kryptimi – Vilniaus dailės akademijoje studijuoju dizaino doktorantūrą. Įstoti buvo nelengva, tad dabar noriu šimtu procentų atsiduoti šiai veiklai.
Ilgai buvote pristatoma kaip vyrų mados kūrėja, ne kartą sakėte, kad vyro siluetas Jums įdomesnis nei moters, nes leidžia ieškoti originalesnių formų. Ar nepasikeitė nuomonė?
Vyro formos nepasikeitė, tad nepasikeitė ir mano nuomonė (juokiasi). Vyras plokštesnis, tad kuriant drabužį galima daugiau išsidirbinėti su raštais, pasitelkti optinę apgaulę. Kuriant moterišką rūbą ir norint, kad jis neprarastų moteriškumo, reikia atsiremti į daug daugiau atskaitos taškų. Kita vertus, dabar mada keliauja į belytiškumą. Tik tam tikros lyties figūrai nepritaikytas drabužis tampa prieinamas visiems. Manau, kuo greičiau išsivaduosime nuo individualumą ribojančių etikečių, tuo visiems bus geriau. Kita vertus, vis dažniau sakoma, kad belytiškumo tendencija veda į mados pabaigą. Labai įdomu, kuo tai baigsis.
Praėjusių metų rudenį dienos šviesą išvydo bendra Jūsų ir kompanijos „Audimas“ kolekcija. Šis Lietuvos prekių ženklas bendradarbiauja su įvairiais dizaineriais, tačiau dar niekada nebuvo daręs to su jaunosios Lietuvos mados kūrėjų kartos atstove. Kaip manote, kodėl pasirinko būtent Jus?
Nežinau, jie man to neatskleidė. Prie masinės gamybos buvau prisilietusi tik atlikdama stažuotę Islandijoje. Šis bendradarbiavimas man buvo gera pamoka, nes prieš tai kurdama drabužius nesilaikydavau jokių taisyklių, maketuodama ar siūdama drabužį lengva ranka pašalindavau nepatikusią detalę, persigalvojusi ją prisiūdavau atgal ir to per daug nesureikšmindavau. Kai kuri masinės gamybos drabužį, tokio spontaniškumo negali būti. Tai labai didelė atsakomybė. Turi šimtą kartų pamatuoti ir tik tada kirpti. Buvau įmesta į sau visiškai nebūdingą situaciją, bet esu dėkinga už tokią patirtį. Dabar, eidama gatve, vis pastebiu šiuos drabužius dėvinčius žmones, stebiu juos, kaip atrodo, su kuo derina. Smagu!
Bendros kolekcijos pavadinimas – „Celebrate Colors“ („Švęsk spalvas“). Ar Jums visada buvo svarbios spalvos?
Keista, bet pati išgyvenu vienos spalvos periodus. Kobalto mėlyna, oranžinė, raudona... Kurdama kolekcijas mėgstu naudoti daug skirtingų atspalvių, atrasti keistus spalvų derinius, įtraukti įdomias faktūras, į vieną modelį sudėti daug nederančių elementų. „Audimo“ kolekciją kūriau galvodama, kaip po truputį žmogus prisitaiko prie spalvų. Taigi modelių yra ir visiškai tamsių, kurių tik pamušalas margas, ir labai ryškių. Spalvos stipriai veikia žmogų, mums jų ypač reikia šaltuoju metų laiku.
Jums rūpi socialiniai mados aspektai, tad ką manote apie tvarią madą, atsakingą jos kūrybą ir vartojimą?
Apie tvarią madą pradėta kalbėti tik tada, kai mados industrijos daromos žalos jau nebebuvo įmanoma sustabdyti. Lietuvoje apie tai nedaugelis šneka, bet, pasak mados sociologų, tikrosios mados – tos kuri egzistavo iki praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio, nebėra. Kūrėjai nustojo paisyti kūno proporcijų, atsirado belytiškumas, išpopuliarėjo sportinis stilius, vartoti dar labiau paskatino internetinė prekyba ir greitosios mados prekių ženklų plėtra... Aš kritiškai vertinu tvarią madą. Mada iš esmės yra besaikė. Tvari mada kitokia, todėl turi atrasti visai kitokį vartotoją ir išskirtinę ekonominę terpę, kurioje galėtų gyvuoti.
Ar Lietuvoje tokia terpė gali atsirasti?
Prabėgo dar ne tiek daug laiko, kai lietuviai ėmė pakankamai uždirbti, kad galėtų daugiau sau leisti. Mūsų visuomenėje vis dar yra poreikis savo statusą rodyti etiketėmis. Kol žmonės to neatsivalgys, situacija nepasikeis. Džiugu, kad po truputį atsisakome plastikinių šiaudelių, rūšiuojame šiukšles, naudojame gertuves, o ne kaskart perkame buteliukus vandens. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, bet daugeliu atvejų jau smarkiai pavėluota. Manau, kad žmogus į Žemę atėjo ne tam, kad padarytų kažką gera, jis atėjo tam, kad pasiimtų tai, ko jam reikia. Jei eiti į mišką – tai uogauti ar grybauti, jei į miestą – tai valgyti ir gerti. Nesibaigiantis vartojimo ratas. Galbūt skambės pesimistiškai, bet manau, kad viską, ką Žemėje sukūrė žmogus, jis pats galiausiai ir sunaikins.
Į mados pramonę žiūrite kritiškai, bet pati nenustojate dirbti mados industrijoje.
Nelaikau savęs tvarios mados kūrėja, bet mano modeliai yra vienetiniai, daugelis persiūti iš pirktų dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tik tai darau ne iš moralinių paskatų, o siekdama unikalumo. Lietuvoje labai mažas audinių pasirinkimas. Jei imi kokį nors naudoti, greitai pamatai, kad tokį pat naudoja ir kitas dizaineris. Negaminu daug drabužių, tad kenkti savo kūryba neturiu galimybės.
Daugelis konceptualios mados kūrėjų stengiasi atsiriboti nuo tendencijų, tačiau Jūs dirbate ir stiliste, bendradarbiaujate su „Moters“ ir kitais žurnalais, taigi negalite to išvengti. Ar domitės, kas dabar madinga?
Neskaitau mados straipsnių. Kad sužinočiau, kas dabar madinga, užtenka nueiti į parduotuvę. Kadangi niekada neturėjau noro būti tokia kaip kiti, į tendencijas niekada nežiūrėjau pernelyg rimtai. Beje, jas nesudėtinga nuspėti. Viskas vyksta kontrasto principu. Jei moterys nešioja sukneles atvirais pečiais, kitą sezoną dėvės golfus. Nors tendencijas vertinu kritiškai, neneigiu, kad jos veikia ir mane. Juk drabužius renkiesi iš siūlomo asortimento. Be to, kartais tiesiog smagu turėti labai madingą daiktą.
Ar nepavargstate nuo mados?
Iš tiesų labai mėgstu savo darbą. Patinka, kad jame nėra pastovumo, privalai nuolat domėtis, ieškoti informacijos, negali stovėti vietoje. Jis labai tarpdiscipliniškas, todėl tiesiog negali nuo jo pavargti. Be to, nėra taip, kad dirbčiau be atvangos. Yra daug dalykų, kurie padeda atsipūsti ir vėliau tampa įkvėpimo šaltiniais. O kai ilsiuosi, tai darau nuoširdžiai.
Keliais štrichais
Mados namai. „Daugiausia vyrams kuriantis dizaineris Craigas Greenas.“
Filmas. „Gran Torino“
Stilinga moteris. „Ta, kuri gerai jaučiasi vilkėdama pasirinktus drabužius.“
Muzika. „Pagrindinė mano poilsio forma yra muzika. Ji padeda atsipalaiduoti, prireikus suteikia energijos. Tam tikra prasme muzika ne kartą mane išgelbėjo.“
Hobis. „Šokti.“
Didžiausia baimė. „Nusivilti.“
Planas B. „Man labai patinka augalai, tad jei nebūčiau dizainerė, dirbčiau floriste. Mėgstu nueiti į gėlių parduotuvę ir pati susidėlioti netradicinę puokštę.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
