Vienos mamos versdavosi per galvas siūdamos kone teatro kostiumus, kitos nesismulkindavo ir puošdavo savo vaikus išlankstytomis blizgučiais apklijuotomis popierinėmis karūnomis. Tik vienas klasiokas atsispirdavo šiam vajui ir kasmet „vaidino“ žmogų – pasipuošdavo taip, lyg pietautų pas senelę.
Vaikystė baigėsi, bet kaukių puotos niekur nedingo. Tiesa, atributika kiek kitokia. Ir kalbu ne tik apie butaforiją. Paradoksalu, bet būtent per didžiąsias šventes nusimetame kaukes, po kuriomis slėpėmės visus metus.
Darbo vakarėliai neretai virsta atviromis išpažintimis, o šeimos vakarienės – nuoširdžiais, ne visada patogiais pokalbiais. Atrodytų, laimingiausias metų laikas – susitinkame su artimaisiais, puošiame namus, skanaujame gardžius patiekalus, tačiau kartu patiriame ir daug streso, skubėjimo, įtampos. Kodėl? Kodėl keliame sau per aukštus reikalavimus, siekiame tobulumo, prisikuriame išankstinių lūkesčių?
Juk viskas paprasčiau, nei atrodo. Kam lyg bepročiui lakstyti ieškant dovanų, kai jos ranka pasiekiamos ir nieko nekainuoja? Juk smagiausia ir svarbiausia yra būti kartu.
Vis dėlto dažnai paaiškėja, kad laukiamiausia ir, deja, nepasiekiamiausia dovana yra būtent tas nuoširdus, kokybiškas buvimas kartu. Tik, deja, blizgučių karalystėje Kinijoje tokio negamina.
Įvaizdį, didžiausią savo kaukę, kuriame kasdien. Dailiname manieras, gludiname kampus, pudruojame randus. Galime būti, kuo norime ar kuo mus nori matyt kiti. Rinktis patiems. Kaip tame mokykliniame maskarade.
