Papasakokite, kas Jus sieja su Lietuva.
Tai ilga istorija. Mano ryšys su Lietuva yra stiprus ir ilgametis. Apie jūsų šalį išgirdau dar vaikystėje, augdamas Gruzijoje. Lietuva ir visos Baltijos valstybės man atrodė lyg rojus. Ten atostogauti vykdavo mano šeima ir po to man pasakodavo, kokios europietiškos yra šios šalys. Ypač didelį įspūdį jiems buvo palikę Druskininkai, čia augantį mišką jie apibūdino kaip kažką stebuklingo.
Pabaigęs studijas Gruzijoje išvykau gyventi į Paryžių. Kai čia pradėjau kurti savo kolekcijas, susipažinau su žavia moterimi, kuri vėliau tapo mano pirmąja asistente. Taip pasitaikė, kad ji – lietuvė. 2007-aisiais pristačiau savo pirmąją nešiojamų drabužių (angl. Ready to wear) kolekciją ir, patartas asistentės Ilonos, jos gamybą nusprendžiau vykdyti Lietuvoje. Nuo pat tos dienos pamilau Lietuvą ir Vilnių. Man jūsų šalis tapo namais toli nuo namų. Visada sakau, kad esu iš trijų šalių: Gruzijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Štai kokia svarbi man yra Lietuva.
Ar iki šiol su mūsų šalimi palaikote ir darbinius santykius?
Didžioji dalis mano kolekcijų yra vis dar sukuriama Lietuvoje. Vis dėlto pastebiu, kad Lietuvoje vis mažėja žmonių, norinčių siūti. Galbūt jaunimui ši industrija neįdomi?
Su Jumis susitikome Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje parduotuvėje „Factory by Ribas”, kur įkūrėte laikiną savo darbų ekspoziciją. Kodėl būtent čia?
Šią vietą pasirinkau dėl to, kad palaikome draugiškus santykius su Dana (Dana Ribas – deimantų parduotuvės savininkė). Ji supranta mano kūrybą ir mielai dėvi mano kūrinius. Be to, atrodė logiška savo kolekciją pristatyti prabangioje vietoje, kurioje prekiaujama labai kokybiškais produktais. Norime savo klientams pristatyti Danos darbą, tuo tarpu Dana savo klientams gali parodyti mūsiškį. Akivaizdu, kad prabangos ir juvelyrikos bei juvelyrikos ir mados pasauliai yra tvirtai susiviję.
Kokią kolekciją čia pristatote?
Pristatome pagal užsakymą kurtą, riboto leidimo kolekciją, skirtą tik Lietuvos klientėms. Joje esantys modeliai labai panašūs į tuos, kuriuos du kartus per metus pristatome Paryžiuje. Didžiausias skirtumas – audiniuose. Lietuvės mėgsta ilgas tradicijas turinčius audinius, todėl būtent tokie kolekcijoje ir buvo naudojami.
Ar Jums, kaip kūrėjui, svarbios tendencijos?
Niekada pats nekūriau ir nesekiau tendencijų. Manau, kad tai – praeities dalykas. Jei pažiūrėtumėte dešimties didžiausių mados namų kolekcijas, būtų sunku atskirti, kieno kurti yra drabužiai. Taip yra dėl to, kad jie prarado savo identitetą, neteko savo sielos. Mano mados namams tai negresia, nes aš visada kūriau kliaudamasis savo intuicija, širdimi ir siela. Atrodo, kad tendencijos yra skirtos masėms, o aš save laikau menininku, o ne dizaineriu. Mano drabužiai – nepavaldūs laikui.
Ar turite mūzą?
Neturiu vienos mūzos, nes manau, kad kiekviena moteris yra graži. Moteris, esanti bet kuriame savo gyvenimo tarpsnyje, gali būti tokia pat graži.
Kuo gražios Lietuvos moterys?
Lietuvos moterys yra išties žavingos. Jos savyje turi daug laukinės laisvės, kurią sunku suvaldyti. Man tai labai patinka. Jos gyvos, energingos, charakteringos. Gaila, kad kartais Lietuvos moterys nenori atsiskleisti, neparodo tikrosios savęs. Manau, kad tai nuostabios būdo savybės, kurios neturėtų būti slepiamos.
Kaip įvertintumėte jų stilių? Ar galite jį palyginti su gruzinių ir paryžiečių stiliumi?
Tai trys absoliučiai skirtingi stiliai. Gruzinės rengiasi visiškai kitaip, nei lietuvės. Jos ieško drabužių, kurie yra išskirtiniai, ryškūs, neįprasti, konceptualūs. Tuo jos šiek tiek panašios į itales. Prancūzės taip pat kitokios, nes joms svarbiausias yra puikus siluetas. Jos savo stiliumi stengiasi sukurti subtilią, nerūpestingą eleganciją. Pastebėjau, kad Lietuvos moterys vis dar yra linkę rinktis klasikinį stilių. Nors viduje jos turi daug rokenrolo, lietuvės neatsipalaiduoja ir varžo save klasikiniais, iš kitų neišsiskiriančiais drabužiais.
Prancūzių stilius ne vienai moteriai yra siekiamybė, ir ne tik Lietuvoje. Kaip manote, ar lietuvei verta stengtis atrodyti kaip paryžietei?
Niekada nereikėtų stengtis kažko atkartoti, o lietuvėms neverta stengtis atrodyti kaip paryžietėms. Jos turėtų būti tai, kas yra – lietuvės. Būti savimi. Apskritai madoje visada reikėtų klausyti savo širdies.
Pakalbėkime apie Jūsų gimtąją šalį Gruziją. Ar ten svarbi mada?
Mada Gruzijoje visada buvo labai svarbi. Net Sovietų Sąjungos eroje Gruzija buvo laikoma šalimi, kur visos moterys yra elegantiškos, kur žmonės nori save išreikšti per madą. Dabar tai dar svarbiau, nes kūrybinė jėga, atėjusi iš Gruzijos, pasklido po visą pasaulį. 2002-aisiais buvau pirmasis iš Gruzijos kilęs dizaineris, savo kolekciją pristatęs Paryžiaus mados savaitėje. Jaučiu atidaręs duris jaunajai gruzinų dizainerių kartai. Dabar gruzinas Demna Gvasalia dirba Paryžiaus mados namuose „Balenciaga”, o David Koma turi savo mados namus Londone. Labai didžiuojuosi matydamas gruzinus, kuriems puikiai sekasi mados pasaulyje, tikiuosi, kad ateityje jų bus vis daugiau.
Vis dėlto dažnai esate pristatomas kaip dizaineris iš Paryžiaus. Kodėl?
Myliu Prancūziją taip pat kaip ir Gruziją. Nors madą studijavau Gruzijoje, savo amato išmokau Prancūzijoje. Kalbu prancūziškai ir laikau save prancūzu. Ne mažiau prancūzu, nei gruzinu. Galiausiai, aš nesutinku su noru skirstyti žmones pagal tautybę. Svarbiausios yra šaknys. O šaknis esu įleidęs tiek Gruzijoje, tiek Prancūzijoje. Tai, kad jaučiu ryšį su keliomis skirtingomis šalimis mane paverčia pasaulio piliečiu.
