Sunku patikėti, kad Jūsų vardo mados namai šiemet švenčia trisdešimtmetį. Ar greitai prabėgo šie metai?
Aš vis dar tas pats Juozukas, Juozelis. Apsisukt nespėjau, o štai jau ir jubiliejus. Be jokio koketavimo galiu pasakyti, kad sunku patikėti, jog tai yra realybė. Didžiuojuosi, kad mano mados namai sulaukė jubiliejaus, kad tiek metų sugebu stebinti savo kūryba. Šiais laikais būti deficitu nelengva, o vardas tapo prestižo ir aukštos klasės reikalu.
Koks buvo tas trisdešimtmetis? Ar daug pakilimų ir nuopuolių patyrėte?
Nežinau, ką laikote nuopuoliais. Žinau viena – kad darbų padaryta labai labai daug: ir didelių, ir smulkių, buitinių. Visko būta. Mano darbas sunkus, nedėkingas, bet dėkingumo ir garbės nesitikiu. Ne dėl to dirbu! Patinka pats procesas. Mano darbas dažnai nematomas, bet toks jis buvo visus tris dešimtmečius. Pradėjau tada, kai dar nedrąsiai vadinomės Lietuva. Vėliau ir tankai važiavo. Niekada nepamiršiu tos nakties, buvau ten, kaip ir visi. Visi kovojome, kiekvienas – savaip. Galvoju – reikės rašyti knygą... Dar vieną ir dar vieną.
Ar pamenate, kas Jus prieš daugiau nei tris dešimtmečius įkvėpė pasirinkti mados pasaulį?
Visi buvome jauni, o kai jaunas kraujas verda, norisi maištauti, išsiskirti iš minios. Aš – ne išimtis. Norėjau pakeisti pasaulį ir keistis pats. Visai netikėtai iš sporto nėriau į meną, dėl to visai nesigailiu. Tada ši specialybė neatrodė rimta. Pagalvojau – ai, išmoksiu siūti ir vėl sportuosiu... Kaip matome, mados pasaulyje esu jau trisdešimt metų. Visą šį laiką stengiausi Lietuvoje įdiegti mados kultūrą, parodyti, koks yra šis sudėtingas amatas, kad ir juo galima pasiekti meno aukštumų. Mane įkvepia noras keisti pasaulį. Mada ir grožis – labai dinamiškos sritys, todėl, kol sulaukiau šio jubiliejaus, tikrai nenuobodžiavau. Daug dalykų liko tarp eilučių. O kiek pagalių ratuose! Bet ne tai svarbiausia. Aš – Juozas Statkevičius, ir tik mano darbai išliks istorijoje.
Ar, pasirinkęs drabužių dizainerio kelią, sulaukėte artimųjų ir tėvų palaikymo?
Tėvai? Na, ką jie sakys, kai tiesiog degi jaunatviškomis idėjomis. Jie leido daryti tai, ką noriu. Puikiai atsimenu, kaip sakė, kad bet koks gerai atliktas darbas atneš laimę. Tik nemanau, kad jie tikėjosi, jog iš to išeis kažkas rimta. Esu girdėjęs, kad iš sijonų duonos nevalgysi. Taip sakiusieji apsiriko – ne tik valgau, bet dar ir dalinuosi.
Kai 1988-aisiais baigėte Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, mados pasaulis buvo kitoks nei dabar. Ar, jam keičiantis, keitėsi ir Jūsų supratimas apie madą?
Baigęs technikumą įstojau į akademiją. Tais pačiais metais buvo ir mano pirmoji kolekcija iš trijų modelių. Taip, mados pasaulis, jei taip galima jį vadinti, egzistavo, bet tai tebuvo fikcija, iliuzija. Dabar net prisimint juokinga. Kita vertus, būtent dėl to ir pasirinkau romaną su mada, nes čia negali sustoti. Jei sustosi, nebesikeisi – prapulsi.
Ar visus šiuos metus lydėjo jausmas, kad pasirinktas dizainerio kelias teisingas? Gal yra tekę suabejoti?
Visi normalūs žmonės abejoja. Atsakysiu trumpai: jei būčiau abejojęs, ar teisingas mano kelias, nebūtų šio interviu. Tai yra mano pašaukimas ir nuostabus darbas, nors ir labai sunkus, nedėkingas, nevertinamas.
Ar ilgai užtrukote, kol pajutote savo talento pripažinimą?
Patikėkite, skintis kelią teko nagais, ragais ir dantimis. Ta kova tęsiasi kasdien, galbūt ne taip įnirtingai kaip pradžioje, bet tai vis dar vyksta ir vyks. Tiesiog ilgainiui dingsta noras įrodinėti, kas tu esi. Turbūt sunkiausia pačiam sau pripažinti, kad turiu talentą. Kiti tuo jau seniai patikėjo.
Kaip atrodo Jūsų kūrybos procesas? Kur ieškote įkvėpimo?
Įkvėpimas visada po ranka, jis sklando ore. Man daug nereikia, kad būčiau įkvėptas. Velniai žino, kaip tas procesas atrodo iš šalies. Žinoma, būna daug chaoso, bet kurdamas matau galutinę viziją. Nesivaikau aktualijų, galvoju, kas būtų įdomu. Stebiu žmones, daug keliauju, renku medžiagas, visa tai suvirškinu, ir štai – jau ir naujas kūrybos vaisius.
Ar kurdamas galvojate apie konkrečią moterį? Kokia yra tobula Juozo Statkevičiaus klientė?
Turiu prisipažinti, kad mano mūzos kas kartą – naujos. Tobulumui ribų nėra, kaip kad nėra ir tobulų žmonių. Jau 30 metų stengiuosi savo klientes padaryti tobulas. Vis dar stengiuosi.
Ne vienus metus esate atsakingas už teatro „Vilnius City Opera“ spektaklių kostiumus. Ką Jums reiškia buvimas „bohemiečių“ šeimos nariu?
Daug reiškia. Tai – klasė ir lygis. Tai – naujos kartos žmonės, talentai, kuriuos Dalia išaugino ir paleido į pasaulį. Didžiuojuosi jais. Dalia su komanda pastatė tvirtus naujos operos pamatus, manau, ne už kalnų laikas, kai „Vilnius City Opera“ turės savo patalpas. Ir pats džiaugiuosi prisidėjęs prie šio svarbaus Lietuvos kultūrai projekto. Dažnai girdžiu, kad mūsų šalyje kultūra – ne paskutinėje vietoje. Norisi ne tik žodžių, bet ir darbų.
Garsėjate kaip perfekcionistas, Jums svarbi kiekviena tiek kuriamų modelių, tiek jų pristatymų detalė. Ar sunku gyventi keliant sau tokius aukštus reikalavimus?
Mėgstu posakį: „Jei negali padaryti gerai, nedaryk.“ Man labai svarbu detalės. Garsi pianistė Aldona Dvarionaitė yra pavadinusi mane smulkmenų meistru, bet iš smulkmenų ir susideda visuma. Visuma man yra esminis dalykas. Juk ir gerą režisierių pažinsi iš mizanscenų. Man malonu, kad iš Juozo Statkevičiaus tikimasi ne cirko, o paprastų, bet kokybiškai, super gerai padarytų dalykų.
Jūsų kurti drabužiai buvo pristatyti Niujorke, Paryžiuje, vilkėti karališkosios šeimos narių, demonstruoti ant Kanų kino festivalio raudonojo kilimo. Kas vis dėlto skatina tęsti darbą Lietuvoje, o ne užsienyje?
Akivaizdu, Lietuvą aš myliu ne iš toli, ne iš turtingo užsienio. Meilė savo kraštui, savo šalies vardo garsinimas mane veda į priekį. Ne paslaptis, kad esu vadinamas garsiausiu Baltijos šalių kutiurjė. Latvijos prezidentas Zatleris (buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleris, – aut. past.) mano pristatymuose lankėsi net keturis kartus, sakė, kad tokio masto dizaineris visose trijose Baltijos šalyse – tik vienas. Jau rodžiausi Paryžiuje, pamačiau mados pasaulio virtuvę, supratau, ko reikia, kad taptum lygus su didžiaisiais meistrais, ir netgi gavau dvi LVMH (didžiausia pasaulyje prabangos prekių grupė, kuri skiria prizus jauniems ir talentingiems menininkams, – aut. past.) premijas. Deja, Lietuvoje išlaikyti aukštą mados lygį labai sunku, čia menka mados industrija ir kultūra. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad mūsų šalis neturi skonio, bet vis dar viliuosi, kad jis atsiras. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Dirbau, dirbu ir dirbsiu vardan tos...
Buvote įsivėlęs į ne vieną skandalą, visuomenės esate aukštinamas dėl savo kūrybos, bet pliekiamas dėl įvairių drąsių viešų kalbų. Ar jautriai reaguojate į kritiką, neigiamas pastabas?
Atskirčiau taip: kotletai – sau, musės – sau. Yra toks dalykas kaip sąžinė. Pas mus įprasta visiems meluoti, bet sau meluoti negaliu. Nuo kada drąsa – neigiama savybė? Matote, teisybė visada būna nepatogi, bet ji laimi net teisme. Ir aš visus teismus laimėjau. Kaip sakoma, šunys loja, o karavanas eina. Kai kokie nors dalykai išpučiami iki skandalų, apie mane, patikėkite, niekas negalvoja. Galvoja, kaip, pasinaudojus mano prestižiniu vardu, užsidirbti kuo daugiau pinigų. Visi žinome, kad skaniausias patiekalas lietuviui yra kitas lietuvis. O jei jis dar talentingas, protingas, gražus, populiarus... Tai ir naudojasi, kas netingi. Aš nereaguoju. Dirbu ir negaištu savo laiko.
Laikote save jautriu žmogumi?
Taip, žinoma.
Ar Jums svarbūs aplodismentai, publikos palaikymas?
Ir taip, ir ne. Publika publikai nelygu. Man pavyko priversti ploti Paryžių, bet tai buvo lengviau, nei sulaukti Vilniuje stovinčių žmonių ovacijų. Man svarbu publikos pozityvumas.
Jūsų mėgstama grotaženklė „happy“ jau tapo skiriamuoju ženklu. O kas Jums yra tikroji laimė?
Kad aš žinočiau. Tai – sekundę trunkantis jausmas, kai atrodo, kad auga sparnai. Laimė – plati sąvoka. Kai mama šypsosi, yra laimė, kai draugai šypsosi, yra laimė. Saulė šypsosi – laimė. Gyventi yra laimė, o kai suvoki, kad gyvenimas toks trumpas ir toks greitas, išmoksti džiaugtis kiekviena akimirka. Kai kuriems laimę atneša naujas laikrodis ar nauja mašina, bet tai juk gali nusipirkti visi. Suvokti, kad esi talentas, man yra laimė, nes talento nenusipirksi.
Kaip atsigaunate po didelių pristatymų, daug jėgų ir bemiegių naktų reikalaujančių darbų – vienas ar su šeima, draugais?
Aš mėgstu būti vienas, nebijau vienatvės. Per ilgus metus supratau, kad greičiausiai atsigaunu būdamas vienas. Vienam man ir linksma, ir ramu. Darau, ką noriu, ir kaifuoju kaip tas katinas iš laukinio miško.
Bėgant metams, ne kartą keitėte įvaizdį – buvote žilaplaukis, su barzda, nosį pabalnojęs akiniais, o šiemet nusilenkti publikai podiumu žengsite su ūsais. Iš kur šis noras keistis?
Keičiuosi pats, keičiasi ir įvaizdis. Tai elementaru. Nesuprantu žmonių, kurie kaip kokie antkapiai – visada vienodi. Jie lyg sustoję laike, sustabarėję. Nėra nieko nuobodžiau! Neteisiu, būkite tokie, kokie norite, tik nesuprantu, iš kur tas noras būti paminklais, kai tiek galimybių, įkvėpimo, priemonių. Aš pokyčiais mėgaujuosi.
Kaip apibūdintumėte savo asmeninį stilių? Ar rengiatės tik savo kurtais drabužiais?
Vertinkite jūs, nes iš šalies geriau matyti. Taip, aš turiu savo stilių. Mano spintoje – daug paties kurtų drabužių, bet nesu iš tų, kurie viską, ko reikia, siuvasi. Jau praėjo laikai, kai dizaineris nešiojo tik savo kurtus drabužius. Mėgstu dairytis parduotuvėse, juk įdomu. Tiesa, apatinius ir kojines renkuosi tik savo prekių ženklo, mėgstu kvepintis savo kurtais kvepalais.
Kaip manote, geras skonis – prigimtinė savybė? O gal jį galima išsiugdyti?
Manau, kad geras skonis perduodamas iš kartos į kartą. Jis arba yra, arba ne. Galima ir mešką cirke išmokyt šokti, bet ar tai bus vaizdas, kuriuo galima gėrėtis? Ne visi supranta, kas tas geras skonis ir kokie jo pavyzdžiai.
Iki šiol esate įvardijamas kaip ryškiausias, talentingiausias ir didžiausios sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų sulaukęs lietuvis mados kūrėjas. Kokios savybės padėjo padaryti tokią sėkmingą karjerą?
Pagaliau įvardijote, nes, nenorėdami įžeisti kitų, visi bijo sakyti, ko esu vertas. Nė 30 metų nepraėjo, ir buvau įvardytas kaip talentingiausias! Didžiuojuosi savo pasiekimais, man ne gėda pasakyti, ką esu pasiekęs. Nepamirškite, kad į Paryžių keliavau, kai dar turėjome rublius, o lėktuvuose bei traukiniuose buvo galima rūkyti. Džiaugiuosi atradęs savo kelią ir įkvėpęs daug žmonių. Kuklūs tegul būna tie, kurie nieko nenuveikė. Man padėjo darbštumas, drąsa, smalsumas, užsispyrimas, nuoširdumas, fantazija ir meilė savo darbui. Tai žiupsnelis būdo savybių, reikalingų einant mados keliu.
Kokia dabar yra Lietuvos mada? Ar stebite jaunąją dizainerių kartą?
Gal skambės arogantiškai, nuo kuklumo aš tikrai nenumirsiu, bet aš ir esu Lietuvos mada.
Kad jau kuklumą esate įvardijęs kaip nieko nepasiekusių žmonių savybę, kuriuo savo pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
Tų pasiekimų labai daug. Galiu dar kartą visus išvardyti, jei kas nors kartais pamiršo. Tai – 50 kolekcijų; šimtų operų, dramų, baletų, kurtų 24-iose pasaulio šalyse, kostiumai; vardiniai kvepalai; dvi knygos (greitai pasirodys trečia); du pristatymai Paryžiuje; dvi LVMH premijos; keturi ordinai, gauti už geriausius kostiumus teatre, nuopelnus Lietuvai bei jos kultūrai; pašto ženklas su mano kurta suknele; pusė Lietuvos vaikų su mano kurtais tautiniais kostiumais; 30 metų veikiantys mados namai. Dar vardyti? Gal pataupykime popierių.
Papasakokite apie savo naujausią kolekciją.
Tai paslaptis. Visada iki pat pristatymo palieku intrigą, kitaip šou netektų prasmės. Visada svarbu netikėtumas. Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Juokinga, kai žmonės daro išvadas dar nematę kolekcijos. Manau, kad tikrai verta pamatyti. Nustebsite, garantuoju...
Koks bus kitas Juozo Statkevičiaus mados namų trisdešimtmetis?
Bus labai linksmas. Premijos, fondai, pripažinimas, knygos, liaupsės, tyrinėjimai, analizės, paminklai ir skverai, gatvių pavadinimai, kolekcijų parodos... – visa tai bus kitą trisdešimtmetį, bet džiaukimės jau dabar. Aš esu istorija – gyva, klestinti... Šalia jūsų.
