Albero Elbazo kūrybos terapija
Maroke gimusio žydų kilmės dizainerio Albero Elbazo įvaizdis skiriasi nuo įprasto mados industrijoje. Apvalaus sudėjimo, mielos šypsenos mados kūrėjas kalbėjo autentiškai, nuoširdžiai ir, regis, su besąlygiška meile pasauliui. Kai kurias savo įvaizdžio detales jis sugebėjo paversti kūrybiniu pranašumu. „Aš apsieinu be iškirpčių, ir niekas mano kūriniuose nėra permatoma. Esu apkūnus, todėl labai gerai žinau, ką rodyti ir ko ne. Esu įsitikinęs, kad mano darbai ir mano paties sudėjimas yra susiję. Viskas, ką kuriu, yra tai, ko neturiu pats.“
Kai 2001-aisiais Alberas tapo seniausių prancūzų mados namų „Lanvin“ kūrybos vadovu, po ilgo jų nieko nestebinančio laikotarpio prasidėjo keturiolika metų trukusi klestėjimo era. Tai priminė 1889 m. įkurtų mados namų pradžią. Tuo metu Jeanne Lanvin pirmoji kūrė ne tik drabužius, bet ir gyvenimo būdo koncepciją. „Lanvin“ garsėjo kultiniais kvepalais „Arpège“, vestuviniais drabužiais ir pačių kurtais dažais.
Pasakojama, kad garsųjį mėlynos atspalvį – jis iki šiol yra mados namų skiriamasis ženklas – dizainerė sukūrė įkvėpta Fra Angelico freskų dangaus žydrumo. A. Elbazas pasinaudojo šiuo istoriniu palikimu, ypač – 1907 m. pristatytu pagal Jeanne ir jos dukros nuotrauką sukurtu „Lanvin“ logotipu. „Tai mama ir dukra. Labai jauna ir labai sena. Madinga ir senamadiška. Iš šiaurės ir iš pietų. „Lanvin“ ženklas skirtas visoms moterims, ir tai nuostabu. Aš svajojau būti gydytoju ir išrašinėti paracetamolį. Jei moterys jaučiasi gerai dėvėdamos mano kurtus drabužius, tai aš darau beveik tą patį“, – sakė kūrėjas.
A. Elbazas džiaugdavosi, kad „Lanvin“ sukneles moterys rinkdavosi vietoj psichoterapeuto seanso. Jo kurti drabužiai neskleidė nė lašo vulgarumo. Dizaineris mėgo teigti, kad juos dėvinti moteris nesiekia patikti vyrams, ji myli pati save.
A. Elbazas yra pripažinęs, kad užsitarnauti vardą jam padėjo intelektualus ir apgalvotas požiūris į madą. Memuarų knygoje „Lanvin“. Aš tave myliu“ dizaineris rašo, kad didžiausias komplimentas, kokį gali gauti moteris, yra: „O Dieve, tu atrodai taip... protingai.“ Taigi nenuostabu, kodėl A. Elbazo kūrybos gerbėjų sąraše buvo intelektualių, tarp jų – aktorė Tilda Swinton, buvusi Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žmona Cécilia Attias.
Azzedine‘as Alaïa ir jo amazonės
Apie tunisietį aukštosios mados kūrėją Azzedine‘ą Alaïa iki šiol sklando legendos. Žemo ūgio, visada dėvintis kinišką medvilninę pižamą, su siūlų rite ir adata rankoje – tokį Azzedine‘ą matė pasaulis. Dizaineris kūrė išskirtinio ūgio moterims – tikroms amazonėms. Per kolekcijų pristatymus mados kūrėjas jas įsprausdavo į kūno formas išryškinančio silueto, vadinamojo bodycon, sukneles. Būtent tokias XX a. pabaigoje dėvėjo visas Holivudas. Pasakojama, kad pirmoji penkiolikmečio Azzedine‘o kurta suknelė iš tvido buvo tokia aptempta, kad ja vilkinčią merginą teko įnešti į autobusą. Išties kiekvieną drabužį A. Alaïa kurdavo tiesiai ant modelio – tarsi lipdydavo skulptūrą.
Įspūdis neatsitiktinis – prieš tapdamas dizaineriu, kūrėjas Tunise esančioje Menų mokykloje (École des Beaux-Arts) studijavo skulptūrą, tačiau suprato, kad ši meno kryptis – ne jam. Dizaineriu tapusio tunisiečio skulptūriškų kūrinių įspūdį stiprino tai, kad jis rinkosi tamprią laikrą, lazeriu kurtus raižinius, afrikietiškus motyvus, prabangų velvetą ir bandažinį efektą suteikiančią odą. Jo mūzos buvo efektingiausi 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių modeliai – Grace Jones, Linda Evangelista ir Naomi Campbell. Pastarosios ir dizainerio santykiai buvo ypač artimi – modelis kūrėją meiliai vadino tėčiu. Pasakojama, kad ką tik į Paryžių atvykusią ir vagių apšvarintą šešiolikmetę Naomi A. Alaïa priglaudė savo namuose ir nuo tada ja labai rūpinosi. Beje, dizaineris ypač mėgo savo namus madingojo Paryžiaus Marė rajono širdyje. XIX a. statybos pastatas buvo akylai saugomas nuo smalsių žurnalistų akių.
Dizaineris garsėjo savo aistra maisto ruošimu bei mėgavimusi juo. Gaminti Azzedine‘ą dar vaikystėje išmokė močiutė Manoubia. „Aš augau tarp savo pusseserių ir pusbrolių. Mūsų virtuvė visada buvo pilna šurmulio“, – pasakojo kūrėjas. Būtent virtuvė buvo svarbiausia A. Alaïos namų vieta, tarsi savotiška šventykla. Čia nuolat vykdavo per naktį trunkančios romėniškas puotas primenančios vakarienės su nuo gėrybių lūžtančiais stalais. Kol asmeninis dizainerio virtuvės virėjas Nicolas ruošdavo legendomis apipintus patiekalus, išskirtiniai svečiai – menininkai ir intelektualai – čia plepėdavo apie gyvenimą, o A. Alaïos mados namų darbuotojai dalydavosi naujų kolekcijų idėjomis.
Azzedine‘as ne tik kūrė madą, bet ir ją kolekcionavo. Viskas prasidėjo, kai viena klientė atnešė kūrėjui ir paprašė persiūti Cristóbalio Balenciagos švarkelį. A. Alaïa negalėjo net prileisti minties, kad teks karpyti meistro kūrinį, tad pasisiūlė pats pasiūti švarką. „Vogue“ žurnalistas Hamishas Bowlesas pasakojo, kaip jam net kvapą užėmė išvydus A. Alaïos kolekciją: „Prasivėrus sunkiasvorėms vyno raudonumo užuolaidoms, atsivėrė milžiniška ikoniškų mados namų „Balenciaga“ ir „Christian Dior“ vakarinių suknelių, istorinių Madeleine‘os Vionnet ir Paulio Poiret kūrinių pilna salė.“ Beje, M. Vionnet drabužių skulptūriškumas padarė didelę įtaką tunisiečiui.
Husseino Chalayano eksperimentai
Šiuolaikinės mados pasaulis būtų kur kas nykesnis be Kipre gimusio turkų kilmės dizainerio Husseino Chalayano.
Mąslių akių vyras ryškiai prisimena tą momentą, kai, būdamas septynerių, turėjo išsiskirti su mama ir išskristi mokytis į Angliją. „Buvau per mažas išvažiuoti. Kalbėti telefonu buvo labai brangu, todėl susirašinėdavome laiškais.“ Šią patirtį H. Chalayanas perteikė kurdamas vieną pirmųjų savo eksperimentų – ant 1999 m. pristatytų serijos „Air Mail“ suknelių buvo galima užrašyti gavėjo adresą, užpurkšti kvepalų, jas sulankstyti ir išsiųsti tarsi laišką. Vieną įsimintiniausių dizainerio darbų įkvėpė jo šalies istorija – 7-ąjį dešimtmetį Kipre vykęs karas. „Mamos paklausiau, kokius daiktus norėjo pasiimti su savimi, kai buvo paskelbta karo padėtis ir šeima turėjo skubiai palikti namus. Mama pasakė, kad – senas nuotraukas ir maistą. Tada man kilo mintis sukurti būdą, kaip daiktus paversti drabužiais.“
Už 2000-aisiais pristatytą rudens ir žiemos kolekciją H. Chalayanas buvo apdovanotas prestižiniu Metų britų dizainerio apdovanojimu – antrus metus iš eilės. Tąsyk podiumas atrodė tarsi performanso erdvė su keturiomis minimalistinėmis kėdėmis ir apskritu kavos staleliu. Publika neteko amo, kai kėdės virto suknelėmis, o stalelis – kelius dengiančiu sijonu. Eksperimentuotojui H. Chalayanui reali drabužio funkcija neturi jokios reikšmės, jam svarbiausia funkciją interpretuoti ir tyrinėti jos potencialą.
H. Chalayanas garsėja kaip vienas sudėtingiausių ir intelektualiausių mados pasaulio atsiskyrėlių. Įkvėpimo jis ieško architektūroje, mene, skulptūroje, politikoje ir gamtoje. „Mane domina, kaip žmonės reaguoja į galutinį rezultatą. Man patinka, kad tai, ką darau, yra interaktyvu“, – sakė kūrėjas. Siekdamas stiprios žiūrovų reakcijos, dizaineris neapsieina ir be provokacijų. Vienoje ankstyvųjų savo kolekcijų – 1998 m. – H. Chalayanas pristatė ir musulmoniškas čadras. Skirtingų ilgių – iki žemės, atveriančias nuogą apatinę kūno dalį ir t. t., jas dėvėjo šeši modeliai. Šokiruotai publikai dizaineris aiškino taip: „Nenorėjau nieko užgauti, norėjau tik parodyti savo poziciją. Ši kolekcija yra apie kultūrinį savęs praradimą – musulmonių priespaudą.“
2016 m. pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymą Paryžiuje vainikavo nuo dušo vandens ištirpusios suknelės. Kai vandenyje tirpios medžiagos pranyko publikai prieš akis, ant modelių kūnų pasirodė prabangūs „Swarowski“ kristalais siuvinėti apdarai.
Populiariojoje kultūroje H. Chalayanas nepopuliarus – jo kostiumus savo dainų klipuose dėvi tik alternatyviosios muzikos atlikėja Björk. Vis dėlto dizaineriui kur kas svarbesni yra masinę publiką ne itin dominantys eksperimentai ir amžina transformacija. „Jei niekada nerizikuosi, niekada nieko neatsitiks. Liksi stovėti toje pačioje vietoje“, – sakė Kipre gimęs turkų kilmės dizaineris.
