Objektyvus moteriškumas
Taip jau susiklostė, kad vyrų tarp mados dizainerių ir kūrybos vadovų visada buvo daugiau nei moterų. Nuo Yves‘o Saint Laurent‘o iki Tomo Fordo... Mados reprezentuojamam moteriškumui įtaką neišvengiamai darė vyriška sąmonė. Ko gero, garsiausias visų laikų prancūzų aukštosios mados dizaineris Christianas Dioras ne kartą yra sakęs, kad moterys – tai trapios gėlės, kurias reikia puoselėti. Todėl ir savotiška ikona tapęs šio menininko išpuoselėtas New look įvaizdis – jo esmė yra iš itin smulkaus liemens išaugantis milžinišką gėlės žiedą primenantis platėjantis sijonas – pabrėžė moters gležnumą.
O štai daugiau kaip penkiolika metų mados namams „Gucci“ vadovavęs dizaineris T. Fordas juos išgarsino itin provokuojančiais, net vulgariais įvaizdžiais. Fotografų Mario Testino ir Terry Richardsono kurtos „Gucci“ reklamos kampanijos parodė – sex sells (angl. k.; „seksualumas parduoda“). T. Fordas spaudoje ne kartą kaltintas moterį vaizduojant sudaiktintą, jam buvo prilipdyta pornografinės elegancijos (angl. k. porno-chic) kūrėjo etiketė, šios dizaineris kratosi iki šiol. 2008-aisiais popmados kūrėjas Marcas Jacobsas per fotosesiją įkišo Victoria‘ą Beckham į milžinišką savo mados namų vardu pažymėtą maišą, išorėje paliko styroti tik kojas su aukštakulniais. Šis fotografo Juergeno Tellerio darytas kadras sulaukė aštrios kritikos, esą dizaineris moterį pavertė paprasčiausia preke.
Moterų drabužius kuriančios dizainerės moteriškumą geba vaizduoti nešališkai. Moteriškumas joms pirmiausia yra jų pačių patirtis. Dizainerės visada tarsi laikosi įsipareigojimo kurti tokius drabužius, kokius nori dėvėti pačios. To išraiška – nuo Phoebe Philo, ilgametės mados namų „Céline“ kūrybos vadovės, kuriamo paprastumo iki Rei Kawakubo, mados namų „Comme des Garçons“ kūrybos vadovės, puoselėjamo sudėtingumo. Tiesa, XX a. pirmoje pusėje moterys dizainerės buvo labiau išimtis nei taisyklė. Joms teko milžiniškas iššūkis – pakeisti visuomenės požiūrį į vyravusį grožio standartą ir pasiūlyti modernią, nematytą bei įtikinamą alternatyvą. Pirmosios šios užduoties ėmėsi Madeleine Vionnet, Elsa Schiaparelli ir Coco Chanel.
Architektūra
M. Vionnet laikoma modernaus drabužių dizaino pradininke. Madeleine gimė 1867-aisiais Prancūzijos provincijoje, darbininkų šeimoje. Nuo dvylikos metų mergaitė jau dirbo pagalbinius darbus, o vos sulaukusi pilnametystės jau buvo ištekėjusi, susilaukusi vaiko ir išsiskyrusi. M. Vionnet garsėjo kaip neįtikėtinai ambicinga ir užsispyrusi moteris. Nutarusi palikti praeitį už nugaros, ji susikrovė lagaminus, iškeliavo į Londoną ir iškart susirado nelegalų pagalbinės siuvėjos darbą suknelių kūrėjos Kate Reilly ateljė. Išmokusi siuvimo amato, 1900-aisiais M. Vionnet grįžo į Paryžių. Netrukus ją pastebėjo vienas įtakingiausių prieškario prancūzų aukštosios mados meistrų Jacques‘as Doucet. Pirmojoje M. Vionnet kolekcijoje nebuvo nė vieno tada madingo korseto. Drabužių kūrėją įkvėpė šokėja Isadora Duncan, mat ji skleidė progresyvias idėjas, kalbėjo apie judesio laisvumą ir kūno lengvumą, puoselėtą senovės graikų, o tai propagavo ir pati M. Vionnet.
1919-aisiais savo vardo mados namus atidariusi dizainerė moteriškų drabužių istoriją perrašė modernia kalba. Judesius varžantį apatinį trikotažą Madeleine pakeitė į nevaržomai krentančius, jausmingai kūną apgaubiančius minkštos medžiagos drabužius. M. Vionnet tarsi apsėdo klasikinių graikų statulų drabužių, kuriančių pro pirštus krentančio vandens efektą, grožis. Įkvėpta jų, dizainerė sukūrė geometrinio kirpimo techniką, vadinamą bias. Architektūriška moters figūra ir kūno judesį pratęsiančios klostės tapo M. Vionet kostiumų vizitine kortele. Johnas Galliano, tuometis mados namų „Christian Dior“ kūrybos vadovas, šią techniką taikė kurdamas 1990-ųjų kolekcijų modelius. Tiesa, pasak M. Vionnet mados namuose dirbusio personalo, ši moteris buvo labiau technikė nei dizainerė. Pastaroji profesija jiems pirmiausia siejosi su abstrakčiais eskizais ir įkvėpimo paieškomis, o M. Vionnet buvo konkreti ir turėjo stiprią intuiciją. Drabužis jai buvo matematinė konstrukcija, o šį dėvinti moteris priminė arba graikų deivę, arba naujojo amžiaus artistę.
Siurrealizmas
Viena išskirtiniausių visų laikų dizainerių Elsa Schiaparelli į mados istoriją įrašyta 1927-aisiais. Tada ji pristatė nematytą naujovę – rankomis megztą optiškai apgaunantį (trompe-l‘œil) megztuką. Jis atrodė tarsi puošni palaidinė su milžinišku kaspinu. Šis optinės iliuzijos pavyzdys iškart tapo sensacija. 1952-aisiais apgaulingus drabužius kūrė mados namų „Hermès“ kūrybos vadovė Roberta Di Camerino, o 9-ajame dešimtmetyje – ir modernieji dizaineriai Jeanas Paulis Gaultier, Jeanas Castelbajacas, Martinas Margiela ir kt. E. Schiaparelli iš tikrųjų buvo daugiau nei drabužių kūrėja – savo kūriniais ji siekė perteikti iliuzijų pasaulį, prasmės ir formos žaismą. Ši dizainerė – ir pirmoji moteris, priklausiusi siurrealistų judėjimui, glaudžiai bendradarbiavo su Salvadoru Dali. 1937-aisiais menininkė sukūrė garsiąją batelio formos skrybėlę, o S. Dali, įkvėptas bendradarbiavimo su šia moterimi, pristatė savo makabriškų papuošalų kolekciją. Tuomečiame kontekste tai buvo itin radikalu.
E. Schiaparelli kūriniai tarpukario depresiją išgyvenusiems amžininkams atrodė pernelyg dekoratyvūs, teatrališki, nepritaikomi ir visiškai neturintys saiko. Sąmoningai griaudama asketiškas ir pernelyg konservatyvias to laiko aukštosios mados taisykles, dizainerė moteriai suteikė ypatingų galių. Kiekviena drabužį dėvinti manekenė panėšėjo į nežmogišką būtybę. Perdėtai seksualiam moteriškumui E. Schiaparelli kūryboje nebuvo vietos, – drabužis, kaip ir jį dėvinti moteris, buvo istorija, o ne daiktas.
Funkcionalumas
E. Schiaparelli amžininkė ir vienų garsiausių pasaulyje mados namų įkūrėja Coco Chanel turėjo visiškai kitokią moters viziją. Ši dizainerė išgarsėjo tuo, kad pagrindinius vyriškos aprangos simbolius pritaikė moterims. Ji moteris išlaisvino nuo judesius kaustančių korsetų, žemę šluojančių beformių sijonų, suknelių ir aprengė patogiais struktūrinio kirpimo, subtiliai kūno formas pabrėžiančiais drabužiais. C. Chanel išpopuliarino moteriškas kelnes, o vietoj įprasto prabangaus šilko ar satino ėmė naudoti paprastą medžiagą – džersį. Iš jos lig tol buvo siuvami tik vyriški apatiniai.
1923 m. vasarą Cambon gatvėje esančiame mados namų butike žurnalistų ir vietos madistų miniai buvo pristatytas ir pirmasis moteriškas kostiumėlis iš tvido. Žurnalistų C. Chanel kostiumas nesužavėjo, prireikė keliasdešimties metų, kad tvidas taptų abejingų nepaliekančia ikonine medžiaga. Kalbama, kad kai 1924-aisiais viena Škotijos gamykla sutiko priimti C. Chanel užsakymą gaminti tvidą, jos atsinešti pavyzdžiai buvo netradiciniai – akmens gabalas ir medžio šakelė iš Škotijos kaimo. Ši dizainerė viena pirmųjų įkvėpimo drabužiams kurti ieškojo kasdienybėje – bėgančiame laike, gatvėse, danguje.
Vyriško stiliaus apdarus mėgusi menininkė kaip niekas kitas gerai žinojo, kaip svarbu moterims jaustis savimi, – juk jos, kaip ir vyrai, sportuoja, keliauja, kuria. Paradoksalu, kad šiandien Coco Chanel siejama su laikui nepavaldžia elegancija, nors dar 1930-aisiais mados namai sugriovė bet kokias elegancijos normas. Pro C. Chanel butiko duris įeidavo tikros moterys – tos, kurių plaukai kartais būdavo nesušukuoti, o batai per skubėjimą – nenublizginti.
Intelektualus androginiškumas
Šių dienų mados pasaulyje moters įvaizdis gerokai pasikeitęs. Moterys kaip niekad gerai žino savo teises, yra lyderės ir savo įtaka nenusileidžia vyrams. Moters tapatybę modernieji dizaineriai traktuoja kur kas nuosaikiau – jiems nerūpi dekoratyvi išraiška, jie renkasi minimalizmą, sklandžią ir subtilią estetiką.
Viena tokių modernaus moteriškumo kūrėjų yra vokiečių dizainerė Jil Sander. Savo mados namus ji įkūrė 1973-iaisiais, būdama vos 24-erių metų. Ši dizainerė visada geba derinti vidinį pasitikėjimą ir kūrybinį paprastumą. J. Sander ne kartą sakė, kad jai ne visai tinka dažnai lipdoma minimalistės etiketė: „Aš nesu minimalistė, aš tiesiog žaviuosi gryna forma.“ Atsidavimas formai dizainerę paskatino sukurti androgeniškos moters viziją. „Kai pradėjau kurti drabužius, man reikėjo stiprybės. Tais laikais moterys savo vyrų vis dar klausdavo, ar joms galima turėti vairuotojo pažymėjimą, todėl man rūpėjo suteikti moterims tiek stiprybės, kad jos pasijustų tokios pat galingos kaip vyrai. Buvo globalizacijos pradžia, pradėjome keliauti, tad ir drabužių reikėjo suteikiančių stiprybės“, – sakė kūrėja.
J. Sander sukurti skulptūriški, nugludintos formos apdarai iškalbingi. Būtent jie paskatino atsirasti principą „daugiau yra mažiau“, – tiesa, šiandien šis jau kiek nuvalkiotas. J. Sander kolekcijose juntamas vokiškas asketizmas ir Hamburgo dvasia, mat šiame mieste dizainerė įkūrė pirmuosius savo mados namus. Bauhauzo užuominos, griežtos kompozicijos ir kruopštumas išduoda tai, kad daugiausia dėmesio kūrėja skyrė turiniui.
Praėjus beveik šimtmečiui nuo pirmųjų moterų dizainerių žingsnių mados pasaulyje tapatybės ir įtakos klausimai tokie pat aktualūs. Moterų lyderių šioje srityje – vis dar mažuma. Pasak mados namų „Sonia Rykiel“ vyriausiosios dizainerės Julie de Libran, „net daugumai moterų įkurtų mados namų šiandien vadovauja vyrai“. Vis dėlto ta mažuma labai konkrečiai žino, kas yra moteriškumas ir kaip jis turi atrodyti ant šiuolaikinio podiumo. Simboliškai skamba Marios Grazios Chiuri, pirmosios legendinių mados namų „Christian Dior“ moters vadovės, žodžiai: „Drabužius kuriančiai moteriai mada nebėra tik tai, kaip tu atrodai. Mada yra tai, kaip tu jautiesi ir ką tu galvoji.“
