Skaičiai negailestingi
Net jei stengiamės kuo mažiau kenkti gamtai – rūšiuojame šiukšles, perkame ekologiškus vietos gamintojų maisto produktus ar tokius auginame patys, renkamės alternatyvius energijos šaltinius – saulės baterijas ar vėjo jėgaines, renkame lietaus vandenį ir t. t., kiekvieną rytą šiaip ar taip turime kažką apsirengti. Ir tikriausiai klausimas „ką?“ išstumia visus kitus, nuo kurių imtų suktis galva ir tikriausiai neišeitume iš namų.
Drabužių pramonė sukuria net 10 procentų viso pasaulyje išmetamo anglies dioksido kiekio. Medvilnei auginti reikia milžiniško kiekio vandens – 1 tona pluošto suryja per 200 t vandens. Nors šios kultūros pasėliai sudaro nedidelę dalį pasaulio žemės ūkio paskirties žemės, bet jiems sunaudojama 16 proc. pasaulio insekticidų – daugiau nei bet kuriam kitam pasėliui pasaulyje. Natūraliam pluoštui gaminti, dažyti naudojami chemikalai ne tik patenka į požeminius sluoksnius ir gruntinius vandenis, bet ir nuodija šiose srityse dirbančius žmones, kenkia gyvuliams. Sintetiniam pluoštui išgauti daug vandens nereikia, bet kiekvienąkart skalbiant tokio audinio drabužį išsiskiria daugiau kaip 2000 poliesterio dalelių, kurios anksčiau ar vėliau nukeliauja į atvirus vandenis, užteršia ne tik juos, bet ir pakrantes. Plastiko polimerai patenka į vandens gyvių kūnus. Ką kalbėti apie tai, kad didesnieji gyvūnai maistu dažnai palaiko vandenynuose plaukiojančias plastiko šiukšles. O šios jau keičia planetos reljefą: tarp Kalifornijos ir Havajų tyvuliuojantis plastiko luitas, dar vadinamas didžiąja Ramiojo vandenyno šiukšliadėže, yra dvigubai didesnis už Teksasą. Kalbame apie tikrų tikriausią ekologinę katastrofą.
Labdara – ne išsigelbėjimas
Drabužių industrijos modelis iš esmės yra ydingas. Su naujumu, tendencijomis, dar nematytos estetikos demonstravimu susijusi mada iš esmės prieštarauja tvarumui. Kita vertus, mada yra taikomojo meno rūšis, tad naujoviškumo iš esmės nereikalauja, jos vertė didėja su laiku, ją praturtina istorija ir kontekstas. Tuo tarpu greitoji drabužių pramonė formuoja klaidingą nuomonę, esą naujas rūbas lemia naujoviškumą, kas kelias savaites kolekcijas papildo kelerius metus besikartojančiomis „naujienomis“: iš tų pačių medžiagų pasiūtais tik šiek tiek kitokio silueto, nežymiomis detalėmis papildytais sijonais ir suknelėmis su vis kitokio ilgio rankovėmis, ir pelnosi iš vartotojų sąmoningumo trūkumo.
Mums įpiršta, kad mada – tai apsipirkimas. Pasak tvarios mados organizacijos „Fashion Takes Action“ Kanadoje įkūrėjos Kelly Drennan, šiandien žmonės sunaudoja per 400 proc. daugiau drabužių nei prieš 20 metų. Skaičiuojama, kad vienas rūbas, iki yra išmetamas, yra dėvimas vidutiniškai vos septynis kartus. JAV aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2013 m. net 85 proc. visos pasaulio tekstilės nukeliavo į sąvartynus. Drabužių labdara trečiojo pasaulio šalių gyventojamas ne tik neišsprendžia pertekliaus problemos, bet ir sukuria naujų. Kenijoje, Ugandoje, Ruandoje, Tanzanijoje, Pietų Sudane stūksantys milžiniški vakarietiškų drabužių kalnai ne tik teršia gamtą, bet ir kenkia šalių ekonomikai. Vietinė tekstilės pramonė merdi, o amatininkystė nyksta. Minėtos šalys svarsto galimybę nuo 2019-ųjų uždrausti dėvėtų drabužių importą iš Vakarų. Tokį sprendimą jau yra priėmę Filipinai ir Pietų Afrikos Respublika.
Žiedinio dizaino link
Diskusijos apie ekologinę ir tvarią madą (angl. sustainable fashion) pasaulyje nepaliaujamai stiprėja, o didieji greitosios mados tinklai yra pagrindiniai jų dalyviai.
Praėjusių metų gegužę Kopenhagoje vykusiame mados industrijos suvažiavime net 64 didieji prekių ženklai, tarp jų – „Zara“, „H&M“, „Asos“, „Kering“, „Adidas“, pasirašė įsipareigojimą iki 2020 m. pereiti prie žiedinio dizaino. Ši organizacijos „Global Fashion Agenda“ iniciatyva – ne pirma ir ne paskutinė. Jos skatinamos, žiedinės ekonomikos modelį žadėjo taikyti šios tvarios mados organizacijos: „Sustainable Apparel“, Ellen MacArthur fondas ir Etinės mados iniciatyvų (Ethical Fashion Initiative) bendruomenė.
Deja, jų intencijos liko pažadais. Kaip elgsis didieji greitosios mados tinklai, parodys laikas. Tiesa, jo turime nedaug, – pagal Jungtinių Tautų organizacijos populiacijos augimo prognozes, 2030 m. pasaulyje bus 8,5 mlrd. žmonių. Bendras drabužių sunaudojimas išaugs 63 proc., arba 500 mlrd. t marškinėlių.
Dirbtinis šilkas ir oda
Ekologinė mada neatsiejama nuo technologijų naujovių. Alternatyviais būdais laboratorijose išgaunami ar tikslingai perdirbami audiniai gali padėti kurti optimistiškesnį rytojų. Mados ženklai viena po kito siūlo ekoiniciatyvas, o jų ištakos siekia 1993-iuosius, kai kompanija „Patagonia“ pristatė pirmąjį džemperį iš perdirbto poliesterio.
2014 m. inovacijų institutas „Cradle to Cradle“ pradėjo įgyvendinti edukacinę iniciatyvą „Fashion Positive“, – dizaineriams ir prekių ženklams suteikiama reikiama informacija ir atitinkamos priemonės, padedančios nustatyti tam tikros medžiagos įtaką aplinkai, galimas alternatyvas, kad būtų užtikrinta ekologinės mados grandinė. Oficialūs šios iniciatyvos partneriai jau yra mados namai „Stella McCartney“, „G-Star RAW“, viena žymiausių jos palaikytojų – amerikiečių manekenė ir aktorė Amber Valleta.
Stella McCartney dar nuo savo mados namų įkūrimo 2001-aisiais pradžios viena iš nedaugelio dizainerių naudojo dirbtinę odą ir netikrą kailį, o neseniai pristatė pirmąją iš dirbtinio šilko pagamintą suknelę. Kūrėja bendradarbiavo su inovacijų laboratorija „Bolt Threads“, ši dirbtinį šilką išgavo iš mielių fermentacijos metu išsiskiriančių baltymų. Šią medžiagą naudoja ir ekologinis prekių ženklas „Patagonia“. „Bolt Threads“ pristatė ir dar vieną įspūdingą naujovę –iš grybų šaknų pagamintą dirbtinę odą „Mylo“. Tikimasi, kad tai išspręs dirbtinės odos aplinkotaršos problemą – dauguma tokios odos yra gaminama iš plastikinių medžiagų, o šios ne tik neatrodo tikros, bet ir yra toksiškos.
Tik pradžia
Anot S. McCartney, tvari mada turi būti suprantama kaip galimybė. Jos laukiantys iššūkiai atrodo sudėtingi, tačiau būtent tai madai suteikia pageidaujamo novatoriškumo. Tiesa, šios industrijos iššūkis nėra tik ekologija. Opios yra ir etinės problemos – darbuotojų trečiojo pasaulio šalyse išnaudojimas. Jų mastą pasaulis pamatė tik 2013 m., kai Bangladeše, Dakos priemiestyje, dėl pastato įtrūkimų sugriuvus milžiniškam fabrikui „Rana Plaza“, kuriame buvo gaminami drabužiai didiesiems Vakarų mados tinklams, žuvo daugiau kaip 1000 darbuotojų. Industrijai, kurios vertė 2016 m. pabaigoje siekė beveik 2,5 trln. dolerių, resursų užkirsti kelią tokio masto tragedijoms turėtų netrūkti. O vartotojų tikslas turėtų būti sąmoningai laikytis kelių paprastų principų: rinktis jau dėvėtus drabužius ir jais keistis su kitais, proginius drabužius nuomotis vis labiau populiarėjančiose aukštosios mados nuomos platformose, skalbyklę įjungti tik tada, kai jos būgnas – ne pustuštis, o pilnas drabužių, sąmoningai užslopinti nenumaldomą norą pirkti naują rūbą. Ir svarbiausia – vertinti drabužį kaip ilgalaikę investiciją, nes kokybiško, apmąstyto, istorinio ar technologiškai pažangaus gaminio vertė su laiku didėja.
