Kristina, nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip dizainerės, kelias?
Studijuoti drabužių dizainą apsisprendžiau dvyliktoje klasėje. Esu kilusi iš siuvėjų dinastijos – ir mamos tėvai, ir tėčio tėtis, ir jo seneliai buvo siuvėjai. Užaugau matydama, kaip močiutė su seneliu primatuoti kviečiasi individualius klientus, taigi jau nuo vaikystės žinojau, kaip naudotis liniuote, ką matuoti, kad gaminys būtų tvarkingas, kokybiškas. Be to, visada linkau prie meno. Prisipažinsiu, vietoj namų darbų dažnai rinkdavausi piešimo sąsiuvinį (šypsosi). Tėvai mano norą palaikė, finansiškai rėmė, kai studijavau. Šis mokslas nepigus, juk neužtenka kompiuterio, reikia ir audinių, ir įrangos... Iki šiol pamenu, kad jaučiau didžiulę atsakomybę. Per trejus studijų dabartinėje Kauno meno mokykloje metus tik kartą buvau šokiuose! (Juokiasi.) Piešdavau iki išnaktų, o nuo ankstaus ryto sėdėdavau paskaitose. Alinau savo kūną, bet jaunas organizmas greitai atsigaudavo. Vėliau šešerius metus studijavau Vilniaus dailės akademijoje, įgijau magistro laipsnį.
Ar tada jau žinojote, kokią madą norėtumėte kurti?
Tikrai nežinojau, viskas vyko iš inercijos. Kūriau kolekcijas, priimdavau individualius užsakymus ir per daug negalvojau. Dabar jauniems dizaineriams prieinama tiek daug informacijos, o tada net žurnalų nebuvo – tik „Burda Moden“ ir toks lenkiškas „Uroda“. Įkvėpimo sėmėmės iš knygų, istorijos, aplinkos. Viskas buvo įdomu, išbandžiau daug krypčių, o tikrąjį savo braižą atradau kur kas vėliau. Dabar jau žinau, kad jis labai aiškus, monumentalus, man svarbi gaminio konstrukcija.
Kaip keitėsi Jūsų požiūris į madą, kūrybą?
Šiuo metu daugelis dizainerių ar norinčiųjų jais būti stebi, kaip dirba kiti, o pamatę, kad kuriam nors prekių ženklui sekasi, pradeda kurti ką nors panašaus. Mane tai labai nervina. Tai visada sakydavau ir savo studentams (K. Kruopienytė dešimt metų dėstė Vilniaus dizaino kolegijoje, – aut. past.). Nuo pat savo karjeros pradžios stengiausi kurti kitaip. Neslėpsiu, buvau kelis kartus nukrypusi nuo savo stiliaus, bet visada grįždavau. Tiek kurdama individualioms klientėms, tiek savo prekių ženklo drabužius, stengiuosi atrasti ką nors nauja. Kalbu ne apie naujų tendencijų kūrimą ar avangardą, greičiau – apie netradicinį požiūrį į įprastus dalykus, įdomias detales, siūles, medžiagiškumą, proporcijas.
Kuo Jus labiausiai džiugina ši profesija?
Mane džiugina viskas – nuo A iki Z. Pirmieji pamąstymai apie modelį ar kolekciją, idėjų plėtojimas, nesėkmės virsmas sėkme ir su tuo susiję atradimai. O nemėgstu aš įvairių techninių problemų. Pavyzdžiui, kai, sukūrusi kolekciją iš tam tikro audinio, sužinau, kad tuo audiniu jau galbūt nebus prekiaujama... Kita vertus, iššūkiai mane įkvepia (šypsosi).
Jau dvejus metus drabužių dizainerės darbą derinate su motinyste. Ar dukros gimimas padarė įtaką Jūsų kūrybai?
Jau seniai pastebėjau, kaip moterį veikia hormonų sistema (šypsosi). Pavyzdžiui, kai buvau nėščia, vieną dieną išsirinkdavau tam tikrus spalvų derinius, o kitą jie atrodydavo nelogiški. Gal iš šalies atrodo, kad pastaruosius metus nedirbu, bet iš tikrųjų bendrauju su keliomis mėgstamiausiomis klientėmis ir tyliai kuriu pramonines kolekcijas. Daugiau nelabai kas pasikeitė – tik tiek, kad dirbti nerandu tiek laiko kaip anksčiau. Vis svajoju, kaip būtų gera atsisėsti, ką nors sumaketuoti, pasiūti kokią nors suknelę. To man labai trūksta. Anksčiau dirbdavau studijoje iki vėlumos, dažnai nevalgiusi, be poilsio, o dabar nebegaliu to sau leisti.
Nuėjus į parduotuvę man pasidaro bloga. Aplanko beprasmybės jausmas pamačius, kiek daug prigaminta drabužių.
Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų klientų požiūris į drabužį?
Dabar žmonės visko nori labai greitai, tačiau viskas ne taip greitai padaroma. Jei aptarnautume tik kelis klientus, paslaugos būtų dar brangesnės. Juk kiekvienam individualiam klientui skiri itin daug laiko. Kol apgalvoji jo norus, supančią aplinką, sukuri eskizą, kartais sugaišti visą dieną. O dar ir pasiūti gaminį reikia, du ar tris kartus primatuoti. Kad patenkinčiau klienčių poreikį greitai atsinaujinti, prieš kelerius metus pradėjau kurti ir nedideles, iš kelių tarpusavyje derančių drabužių sudarytas vadinamąsias kapsulines kolekcijas.
Dabar daug kalbama apie tvarią, lėtąją madą, atsakingą vartojimą... Ką Jums reiškia šie žodžiai?
Man jie labai svarbūs. Per daug darbo su komanda įdedame į drabužį, kad vaikytumės greitai sužibančių ir taip pat greitai pranykstančių tendencijų. Nebesinori bėgti, kas pusmetį kurti sezoninių kolekcijų iš vis kitų modelių, naujų, nematytų audinių. Šiuo metu visame pasaulyje vyksta prieš greitąją madą nukreipti procesai. Tikiu, kad ateityje apskritai išnyks sąvoka „greitasis apsipirkimas“. Gyvenimas mus stumia ir kartu priverčia sustoti, apgalvoti, ką darome, ką valgome ir kaip rengiamės.
Kaip tvarios mados idėjas atspindi Jūsų pačios kūryba?
Vienu produktu labai džiaugiuosi ir jį labai puoselėju. Tai – mano prekių ženklo pirštinės, atsiradusios iš noro panaudoti nuo pasiūto drabužio liekančias audinių atraižas. Tas pirštines klientės mūvi tikrai ne vieną sezoną – net ir trejus metus. Baisu pagalvoti, kiek audinių likučių išmetame. Būtent todėl pradėjome juos kaupti ir kurti iš jų įvairius gaminius: pirštines, vaikų žaislus, kepuraites. Taip pat stengiuosi apgalvoti, ką pirkti į studiją, naudoti jau turimus daiktus, nepirkti iš inercijos.
Pirkdami Lietuvoje pagamintą drabužį tikimės kokybės ir ilgaamžiškumo. Ar tokia nuostata teisinga?
Kai ant etiketės būna parašyta „Made in Lithuania“, tokia nuostata, manau, tikrai teisinga, bet būna parašyta ir „Designed in Lithuania“. Tai reiškia, kad sukurta čia, o pagaminta... (šypsosi). Aišku, ir Lietuvoje yra visokių gamintojų, kūrėjų, taigi nereikėtų apsigauti. Kaip kad maisto parduotuvėje analizuojame produkto sudėtį, taip reikėtų įprasti perskaityti ir perkamo drabužio etiketę – ji padeda susidaryti nuomonę apie gaminio, audinio kokybę.
Kaip manote, ar Lietuvoje mados vartotojai sąmoningi?
Manau, kad sąmoningumas dar ateis. Pirmoji banga buvo kilusi, kai tik pradėjau dirbti. Tada žmonės manė, kad siūtis drabužį individualiai yra aukščiausia klasė. Paskui tie patys žmonės ėmė blaškytis tarp daugybės pasirinkimo galimybių, greitosios mados parduotuvių. O dabar vėl gręžiasi į lėtąją madą. Manau, ši banga ateityje pritrauks daugiau mados vartotojų.
Kokia vartotoja esate pati?
Pasakysiu paprastai – atidarau spintą, o ten nieko nėra (juokiasi). Nesu vartotoja. Situacija, kai nėra ką apsirengti, ištinka tik tada, kai reikia eiti į renginį, nes suprantu, kad iš manęs tikimasi kažko nauja. O mano spintoje nieko nauja nėra jau labai ilgą laiką. Ten – tik kokybiški pagrindiniai drabužiai ir keli kurti pačios. Nuėjusi į parduotuvę sutrinku, man pasidaro bloga. Aplanko beprasmybės jausmas pamačius, kiek daug prigaminta drabužių... Nesu šventoji – kartais susigundau, bet dažniausiai apsisuku ir išeinu nieko nenusipirkusi. Labai paveikė pernykštė kelionė į Japoniją, ten vykau darbo reikalais. Kai grįžau iš šios šalies, užvaldė toks asketiškumas, kad apskritai negalėjau kurti. Atrodė beprasmiška. Tik tobulinau tai, ką jau buvau sukūrusi. Paimdavau rankinę ir galvodavau, kaip padaryti jos dizainą švaresnį, mažindavau detalių skaičių, atsisakydavau nelabai funkcionalių sprendimų. Vėliau pradėjau galvoti: filosofija, kad daugiau yra mažiau (angl. less is more) madinga, bet ar tai įdomu? Iš manęs tikimasi įdomių dizaino sprendimų, negaliu jų visiškai atsisakyti.
Visai neseniai pristatėte bendrą su lietuvių aktyvaus laisvalaikio aprangos prekių ženklu „Audimas“ kolekciją. Papasakokite apie šią bendradarbiavimo patirtį. Ar sutapo požiūriai į madą?
Ne vienus metus festivalyje „Mados infekcija“ pristatydavau naują kolekciją, o šiemet supratau, kad sukurti visos nesugebėsiu, nes auginu mažą dukrą. Gavusi iš „Audimo“ pasiūlymą sukurti mažą kolekciją, vadinamąją kapsulę, be galo apsidžiaugiau. Mano karjeroje tai buvo pirmasis projektas, kai jokios idėjos nebuvo atmetamos, buvo jaučiama didelė pagarba dizainerio darbui. Kuriant keitėsi kolekcijos spalvynas, pirminės idėjos virsdavo visiškai kitomis, bet viskas „Audimo“ komandos buvo priimama. Nors kai kurių mano siūlomų idėjų nepavyko pritaikyti nei jų, nei mano konstruktorėms (šypsosi). Galiausiai atsirado dviejų skirtingų nuotaikų kolekcijos: viena subangavo, atrodė labai moteriška, o kitai buvo būdingos aštrios grafinės linijos. Negalėjau atsisakyti nė vienos, taigi pristačiau kolekcijos iš dviejų kolekcijų idėją, „Audimo“ atstovai ją priėmė. Pavadinome „Art wave“ („Meno banga“). Nuo idėjos iki jos pristatymo visuomenei praėjo visi metai.
Kaip skyrėsi šis kūrybos procesas nuo Jums įprasto?
Dažnai atrodo, kad kurdama savo prekių ženklo gaminį tarsi ieškau žibučių žiemą, ypač tai pasakytina apie audinius. O šį kartą galėjau sukurti raštą, medžiagą, iš didžiulės paletės išsirinkti kokį tik noriu užtrauktuką. Pajutau, kaip gera ilgai galvoti tik apie vieną gaminį, jį tobulinti. O ne iškepti didžiulę kolekciją, pristatyti ją ant podiumo ir paskui iš karto kepti naują. Rezultatas – ne vieno sezono drabužiai, o dizainerio kūrinys, aktualus metų metus.
Ar Jums nebuvo svetima masinės gamybos specifika?
Šie gaminiai yra masinės gamybos produktai, bet apie kiekvienų marškinėlių ar suknelės konstrukciją, audinių marginimą galvojau valandų valandas. Siuvant įprastos masinės gamybos drabužius atsisakoma papildomų siūlių – taip siekiama sutaupyti ir paprastesnio kirpimo. Mes išlygas darėme tik tokiu atveju, jei to padaryti nepavykdavo. Taigi šie drabužiai turi tokią pat vertę kaip bet kuris kitas mano kurtas ir mano studijoje parduodamas gaminys.
Šiuo metu pasaulyje vyksta prieš greitąją madą nukreipti procesai. Tikiu, kad ateityje išnyks sąvoka „greitasis apsipirkimas“.
Kalbant apie drabužių tvarumą dažnai pabrėžiamas jų ilgaamžiškumas. O ar gali ilgai tarnauti masinis apdaras?
Taip. Svarbiausia atkreipti dėmesį į kainą, nes ji parodo, kokie audiniai naudoti, kokios technologijos taikytos. Jei už drabužį mokame kelis eurus, gali būti, kad jis – vienkartinio naudojimo.
Koks yra Jūsų pačios stilius? Ar jį atitinka bendradarbiaujant su „Audimu“ sukurti pačios gaminiai?
Žinoma, kurdama kolekciją pirmiausia apie save ir galvojau (juokiasi). Mano užduotis buvo sukurti atostogų garderobą, o atostogaujančiai moteriai reikia pačių įvairiausių drabužių: tinkamų sportuoti, eiti pasivaikščioti, į restoraną ir t. t. Atspirties taškas kuriant buvo mano pačios poreikis atostogaujant turėti tokių apdarų, su kuriais gali gerai jaustis įvairiais atvejais nuo ryto iki vakaro. Nereikia prigrūsti pilno lagamino, užtenka turėti kelis universalius drabužius ir kelias poras batų. Pati galiu dėvėti ir dėvėsiu visus kolekcijos gaminius, išskyrus vieną – maksi suknelę, nes esu žema (juokiasi).
Pagal ką rinktis
1. Drabužio vidus. „Pirmiausia rekomenduočiau patyrinėti drabužio vidų. Jei ši pusė jums atrodo patraukli, tvarkinga, jei nekaba siūlai, siūlės susiūtos reikiamu atstumu, vadinasi, gaminys – iš kokybiškesnių. Svarbus ir estetinis vidaus pateikimas. Čia esantis papildomas dekoratyvinis akcentas, pagal spalvą pritaikyta juostelė ar netradicinė austinė etiketė rodo gamintojo atsakingumą ir ypatingą dėmesį detalėms.“
2. Audinio sudėtis. „Reikėtų atkreipti dėmesį į audinio sudėtį, ji nurodoma vidinėje gaminio etiketėje. Jei audinys tikrai vertingas, gali būti ir papildomų informacinių popierinių etikečių. Iš visiškai natūralių audinių (šilko, vilnos, viskozės) pasiūtus gaminius prižiūrėti sudėtingiau, reikia daugiau laiko, todėl užsiėmusiems, skubantiems žmonėms jie gali netikti. Tokiu atveju verta išbandyti naujoviškus sintetinius audinius. Tokie ne tik lengvai prižiūrimi, bet ir malonūs nešioti.“
3. Prekių ženklo istorija. „Jei esate susipažinę su prekių ženklo istorija, vertybėmis, filosofija, gamybos sąlygomis, daug lengviau apsispręsti – pirkti drabužį ar ne. Svarbu pačiam sau atsakyti, kuriai visuomenės daliai priklausote ir ką palaikote. Tai padeda nustatyti griežtus kriterijus ir pasirinkti, kurio prekių ženklo gaminį pirkti.
