Koks buvo jūsų paauglystės laikotarpis? Kokie santykiai buvo su tėvais, ar dažnai maištaudavote?
Buvau labai maištinga paauglė, prisidarydavau problemų visur kur tik buvo įmanoma. Neabejoju, kad mano tėvams buvo sunku. Visuomet visur dalyvaudavau, nepraleisdavau ne vieno vakarėlio, buvau tikrai pasiutusi mergina, nes man reikėdavo viską pamatyti, padaryti, tiesiog negalėdavau nustygti vietoje.
Kuomet man buvo 14 metų, tėvai išsiuntė mokytis į Vokietiją, tikėdamiesi, kad ten įgysiu geresnį išsilavinimą bei išmoksiu dar vieną užsienio kalbą. Atsitiko taip, kad užsienyje mokiausi tik vienerius metus, nes buvau pašalinta už visišką gimnazijos taisyklių nepaisymą. Gyvendama Vokietijoje jaučiausi visiškai laisva, tėvų šalia nebuvo – atrodė, kad nėra ir taisyklių, kurių reikia laikytis. Tėvai į šią situaciją reagavo gana ramiai, manau jie nujautė, kad taip gali nutikti. Žinoma, tuomet turėjome ne vieną rimtą pokalbį. Visgi tie metai Vokietijoje buvo linksmi, juos prisimenu su šypsena.
Grįžusi į Lietuvą, perėjau į privačią mokyklą, kurioje atmosfera buvo labai puiki, susiradau naujų draugų, pradėjau geriau sutarti su tėvais, gerai mokiausi. Visiškai nesigailiu savo paauglystės išdaigų, viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti, niekas nevyksta be priežasties. Kiek save pamenu, visada buvau kupina idėjų ir minčių, tik paauglystėje jos pasireiškė kiek kita linkme negu dabar...
Kokia jūsų meilės istorija, kaip susipažinote su savo vyru?
Su vyru susipažinome prieš 14 metų naktiniame klube, tuomet man buvo 17 metų. Grįžau iš Vokietijos, tėtis kartais mane išleisdavo į naktinius klubus, bet pats nuveždavo ir parveždavo. Tą kartą mano būsimas vyras šventė draugo gimtadienį, o aš su draugais atėjau pasišokti. Pamatėme vienas kitą ir visą vakarą negalėjome nustoti šypsotis, jis mane užkalbino, pasikeitėme telefono numeriais, pradėjome susitikinėti, nuo to laiko įsimylėjome ir esame kartu iki šiol.
Pagimdėte labai jauna, buvote 12-oje klasėje. Kaip į jūsų nėštumą reagavo tėvai, aplinkiniai?
Kai tėvai sužinojo, jog laukiuosi, žinoma, nustebo, jiems buvo lengvas šokas, bet negaliu sakyti, kad pyko. Laikotarpis kai laukiausi buvo sunkus emociškai. Nors mane labai palaikė tiek vyro, tiek mano tėvai, aplinkinių nuomonių bei žvilgsnių sulaukdavau įvairiausių. Gimus sūnui man labai padėjo mama ir anyta, nežinau kaip be jų pagalbos būčiau išgyvenusi šį laikotarpį. Visgi buvo visokių nuomonių, vieni palaikė, o kiti smerkė, suprantu neigiamą žmonių požiūrį, nes buvau per jauna būti mama. Kadangi mano gyvenimas laukiantis bei gimus sūnui apsivertė aukštyn kojomis, kasdienybė tapo visiškai kitokia negu bendraamžių, draugų ratas susiaurėjo, išliko tik tikri draugai, kurie palaikė ir padėjo.
Baigėte teisės bakalauro bei magistro studijas, dirbote šioje srityje, tačiau metėte darbą. Kaip į tai reagavo jūsų tėtis, kuris norėjo, kad būtumėte advokatė?
Baigiau teisės magistrą tik dėl to, nes tėtis mane labai spaudė. Tada pradėjau dirbti advokatės padėjėja, išdirbau nepilnus metus ir nieko nesakiusi tėčiui mečiau, nes jaučiau, kad darbe išprotėsiu. Tai buvo visiškai ne mano sritis, kiekviena diena darbe man buvo tikra kankynė. Po kelių mėnesių sužinojęs tėtis labai ant manęs pyko, ilgą laiką nebendravome, nešnekėjome. Jis buvo nepatenkintas ir įsižeidęs, nes visada įsivaizdavo, kad būsiu advokatė, labai to norėjo, bet tai buvo ne mano pašaukimas. Tiesiog supratau, kad negaliu taip nugyventi savo vienintelio gyvenimo. Norėjau gyventi kitaip. Darbas – didelė gyvenimo dalis, o jeigu jis tampa kančia, laimės gyvenime pradeda trūkti. O aš norėjau džiaugtis kasdienybe, ryte nubusti su šypsena.
Kaip nusprendėte pasukti mados link, studijuoti mados dizainą?
Visą laiką buvau meniškos sielos ir nedrąsiai pasvajodavau apie madą, bet nemokėjau piešti, todėl galvojau, kad mados dizaino studijos liks tik slapta svajonė. Metus advokatės padėjėjos darbą, su didžiuliu vyro palaikymu, pradėjau ruoštis studijoms, jeigu ne jis, aš tikrai nebūčiau ten, kur šiuo metu esu ir toliau turbūt kankinčiausi padėjėjos pareigose, o gal būčiau nelaiminga namų šeimininkė. Tikėjau, kad galiu bent jau pasistengti įgyvendinti savo svajonę, juk prarasti neturėjau ko. Pradėjau lankyti įvairiausius piešimo kursus. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vėlaus vakaro mokydavausi piešti, lankiau įvairiausius mokymus. Samdžiausi korepetitorius net ir į namus. Po intensyvių piešimo pamokų, įstojau į nemokamą vietą – buvau labai laiminga. Niekaip negalėjau patikėti. Atsimenu tą dieną skambinau ir skambinau pasitikslinti egzaminų rezultatus, vis galvodama, kad nacionalinis egzaminų centras kažką supainiojo...
Turite savo prekių ženklą „go.MANTE“, kaip nusprendėte imtis kūrybos? Kaip sekėsi pradžioje?
Studijų metais praktiką atlikau pas dizainerę Agnę Deveikytę, nors praktiką reikėjo atlikti tik porą savaičių, likau visai vasarai, nes labai norėjau pamatyti, kaip viskas vyksta, turėjau daug ko pasimokyti, pasisemti bent šiek tiek patirties. Seniai rezgiau planus pradėti savo verslą, bet neįsivaizdavau nuo ko pradėti. Vis dėlto gyvenimas visada sudėlioja taip, kaip viskas ir turi būti. Kartą buvau pakviesta į draugo gimtadienį, į kurį ėjau pasipuošusi savo siūta suknele. Vos atėjus, draugės pradėjo klausinėti iš kur gavau šią suknelę, kuomet pasakiau, kad tai mano rankomis siūta suknelė, jos pradėjo prašyti, kad ir joms tokias pačias pasiūčiau. Tuomet pagalvojau, jeigu man patinka, jeigu draugėms patinka, tai gal ir kitoms moterims patiks mano drabužiai. Su didžiuliu vyro palaikymu pradėjau galvoti apie savo prekių ženklo kūrimą. Tam ilgai ruošiausi, o prieš pusantrų metų jį įkūriau. Nesitikėjau didelės sėkmės ir daugybės užsakymų, maniau, kad ramiai sau gyvensiu šeimyninį gyvenimą, rūpinsiuosi namais ir per mėnesį pasiūsiu dvi, tris sukneles, turėdama minimalios veiklos. Viskas gavosi atvirkščiai, sulaukiau didelio moterų susidomėjimo mano kūriniais. Šiuo metu neturiu laisvų savaitgalių, nuolat dirbu.
Ar be savo prekės ženklo, turite kitą verslą arba užsiėmimą?
Mano galvoje nuolat pilna minčių, bet laisvo laiko ir jėgų užsiimti kita veikla neturiu, todėl šiuo metu esu susikoncentravusi ties kūryba. Vystau savo prekių ženklą, turiu galybę užsakymų, kurių kasdien vis daugėja ir tuo labai džiaugiuosi. O ateityje, neabejoju, pavyks įgyvendinti ir kitas idėjas. Viskam savas laikas.
Kam yra skirti jūsų drabužiai, kokiai moteriai?
Moteriai, kuri nori puoštis ir būti gražiausia kiekviena dieną, ne tik per šventes. Moteriai, kuri myli gyvenimą, save ir yra veikli. Mano kūrybos drabužiams nėra jokio amžiaus cenzo, mano klientės labai įvairios – nuo mažų mergaičių iki suaugusių moterų.
Ar pati dėvite savo kūrybos drabužius?
Tikrai taip ir netgi dažnai. Su vienomis suknelėmis einu į vakarėlius, kitomis rengiuosi kasdien. Aš labai gerai jaučiuosi dėvėdama savo kurtus rūbus, nes visada kuriu tokius drabužius, kurie man patinka, kurių pati norėčiau.
Spinduliuojate energija ir jaunatviškumu, kokios yra jūsų geros nuotaikos paslaptys? Kas jus verčia jaustis puikiai kiekvieną dieną?
Vienintelis atsakymas – požiūris. Teigiamas požiūris į viską, į bet kokią situaciją. Šiuo metu esu susilaužiusi kojos pirštą, pirma mintis atėjusi į galvą buvo: „velnias, kaip nepasisekė, juk dabar vasara, kaip nepatogu, o aš turėsiu būti sugipsuotu pirštu“. Kalbu su mama ir ji sako: „Vidmante juk tau galėjo nutikti dar baisesnė ir didesnė nelaimė“, tada pagalvojau, kad reikia džiaugtis, jog viskas gerai ir nenutiko didesnė bėda. Turbūt tas mano teigiamas požiūris ir energija yra paveldėtas iš mamos. Reikia džiaugtis kiekviena diena, nėra to blogo kas neišeitų į gerą, labai puikus posakis, kuriuo dažnai vadovaujuosi. Viskas priklauso nuo to kaip žiūrėsi į situaciją, gali ieškoti minusų, o gali visada ieškoti tik pliusų. Aš stengiuosi tų minusų niekada nematyti.
Kokia jūsų nuomone yra ilgalaikių santykių paslaptis, koks jūsų požiūris į santykius?
Man labai patinka pasakymas, jog laimė mėgsta tylą, tad per daug apie santykius su vyru nemėgstu kalbėti. Be pagarbos, pasitikėjimo ir išsikalbėjimo nebus laimingo gyvenimo drauge. Yra labai lengva ištekėti – 20-imt minučių ir tu jau susituokęs, bet išlaikyti tvirtą santuoką yra sunku, tai reikalauja didelių pastangų, nuolatinio dėmesio vienas kitam. Taip pat labai svarbi laisvė, negalėčiau gyventi santuokoje, kurioje jausčiausi suvaržyta ir apribota, o tam reikalingas stiprus pasitikėjimas vienas kitu.
