Tuo metu, kai O. Kekienė pradėjo savo veiklą, padėti žmogui išsirinkti ir suderinti drabužius Lietuvoje dar buvo neįprasta, bet poreikis – didelis. Konsultacijų garderobo formavimo klausimais ir padėti apsipirkti reikėjo ne vienam, – įvaizdžio dizainerės klientais tapo svarbias pareigas einantys ar viešoje erdvėje dažniau pasirodantys asmenys, verslininkai, teko kurti ir „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos konkurso dalyvių, muzikinio realybės šou žvaigždžių įvaizdį, puošti šiuolaikinio šokio atlikėjus, dalyvauti filmuojant reklamas, muzikos klipus, organizuojant mados pasirodymus ir fotosesijas.
Susikaupė tiek daug patirties, kad specialistė nusprendė ją perduoti kitiems. Įvaizdžio dizaino studijų niekur nebuvo, tad veikli moteris ėmėsi iniciatyvos pakeisti akademinę sferą. Jos dėka Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete atsirado Įvaizdžio dizaino katedra. O. Kekienė pradėjo skaityti paskaitas apie įvaizdžio komunikaciją, madą, mados ir kostiumo istoriją, asmens bei įvaizdžio sąveiką ir vis aiškiau suvokė, kad drabužiai ir psichologija neatsiejami.
„Aš nuo mažens – estetė, drabužiai yra mano aistra, todėl pasirinkau mados dizainą, bet visada žavėjausi ir psichologija, saviugda, man reikia harmonijos. Esu analitinio proto, todėl man įdomios struktūros ir konstrukcijos, norisi išnagrinėti, kaip viskas sudėliota. Nagrinėdama žmogaus ir drabužio santykį po truputį ėmiau suprasti, kad apranga – tai paviršius, o po juo slypi dar daug mūsų asmenybės sluoksnių.“
Konfliktas su kūnu
Per 14 metų įvaizdžio kūrimo praktikos Olesė sako pamačiusi, kiek daug žmonių patiria konflikto su savimi problemą. „Dažnai nekenčiame savo kūno, taigi patys prieš save smurtaujame. Manome, kad turėtume atrodyti kažkaip kitaip. Kai atrodai vienaip, o jautiesi kitaip, kyla nepaprastai stiprus vidinis konfliktas, tarsi nešiotum kito žmogaus odą. Labai sunku ištverti net ir vieną dieną“, – pastebi įvaizdžio specialistė.
Tokį konfliktą dažniau patiria moterys. „Nė vienas vyras, net pats apkūniausias, nėra prašęs manęs jį paliekninti. Kartą dėl objektyvumo nutariau atlikti vyrų apklausą. „Ar jums nereikia, kad kelnės lieknintų? Negi visai nerūpi kūnas?“ – paklausiau kelių. Atsakė, kad viskas paprasta – jei kūnas nepatinka, vyras eina sportuoti, o jei jam gerai taip, kaip yra, tai gyvena nesukdamas sau dėl to galvos“, – pasakoja Olesė.
Vyrai į įvaizdžio specialistą kreipiasi dėl kitų priežasčių – nori sutaupyti laiko, tad jiems rūpi funkcionalumas. Kai kuriems, kai ieško draugės, prireikia seksualaus įvaizdžio, bet dažniausiai vyrai nori galią, tvirtumą, sėkmę pabrėžiančios aprangos. Pasak O. Kekienės, nė vienas nenorėjo atrodyti demokratiškiau ar mažiau autoritetingas, o moterų tokių buvo.
Esame išmokyti gėdytis savo nuogo kūno, bet kartais apsirengę žmonės atrodo prasčiau, nei atrodytų būdami nuogi.
Tos, kurios dirba vadovaujamą darbą, neretai prašo įvaizdį sušvelninti, sako, kad jų bijo vyras, kolektyvas, sunku susirasti partnerį ar kyla konfliktų su sutuoktiniu. „Būna, žaviesi kokios nors moters kūryba, kalba, pasišneki, ir pasirodo, kad ji nepasitiki savimi, yra įsitikinusi, kad kiti už ją tai daro geriau“, – dalijasi pastebėjimais Olesė.
Dažnai tikimasi, kad, pakeitus įvaizdį, pasikeis ir gyvenimas. Taip tikrai gali atsitikti, bet tik tada, kai nauji drabužiai tiksliau atspindi vidinį pasaulį. Tada į mus atkreipia dėmesį tie žmonės, kurių vertybės artimos mūsiškėms, o tai reiškia, kad gali užsimegzti ir taip trokštamas artimesnis ryšys. Kitais atvejais sėkmės tikimybė menka.
Galima vizualiai suderinti figūros proporcijas, apranga atkreipti dėmesį į gražiausias kūno vietas, bet jei žmogaus savivertė menka, jis vis tiek nejaukiai jaučiasi. Anot įvaizdžio konsultantės, neretai būna, kad net gražiai aprengta klientė lieka susigūžusi, trumpą suknelę tempia žemyn, iš jaudulio jos odą išmuša raudonos dėmės.
Būna ir priešingai – kai įsivaizduojamus išvaizdos trūkumus žmonės stengiasi hiperbolizuoti. Tarkime, mažytė mergina apsirengia labai ilgą paltą, pasidaro prigludusią šukuoseną. Unikalu ir stilinga, bet prie išskirtinai atrodančio asmens retas išdrįsta prieiti, todėl toks įvaizdis, užuot suartinęs su aplinkiniais, atlieka šarvo vaidmenį ir nesuteikia trokštamo gero socialinio ryšio.
Intymumo baimė
Stengdamasi kitiems padėti išspręsti vidinio konflikto keliamas įvaizdžio problemas, O. Kekienė pajuto nebeišsitenkanti savo specialybės ribose. Iš pradžių įvaizdžio dizainerė įsteigė kūrybos namus „Pasakotoja“, paskui ten pat kartu su drauge atidarė ir jogos studiją.
Olesės vedamą pasakų terapiją papildė kitos dvasinės praktikos, šių tikslas – drąsinti ir skatinti žmones pamilti savo kūną, būdą, esatį.
„Matau, kad klientė susivaržiusi. Patariu pradėti šokti – tai veiksmingai padeda priimti savo prigimtinį seksualumą. Esame instinktyvios, galime būti stichiškos, nes moters prigimtis – kaip vandens, todėl nereikia savęs varžyti, – paaiškino pašnekovė. – Jei imsi elgtis laisviau, tai dar nereiškia, kad gyvenimas nudardės į bedugnę, juk visada gali pasakyti „ne“ – žodžiais, klubais, visu kūnu. Tik tavo pačios valia – uždaryti ar atverti vartus.“
Pasak O. Kekienės, nemylint savo kūno, nepriimant seksualumo, neįmanomas ir intymumas – tas santykis su kitais, kurio visi labiausiai ieškome ir trokštame.
„Prisilietimas, supratimas, pripažinimas, meilė – visa tai irgi yra intymumas, bet paradoksas – kad labiausiai bijome to, ko labiausiai norime. Jei nori intymumo, turi būti maksimaliai atviras, parodyti savo troškimus, aistrą, kūną, prisileisti kitą žmogų artyn.
Išsigąstame, kad atsivėrę negalėsime prognozuoti savo elgesio, išlįs negražūs dalykai, išsiverš viduje tūnantis žvėris. Užsimaskuojame, bet vidinis balsas nuolat sako: „Meluoji, ne su tiesa gyveni.“ Štai kodėl tiek daug priklausomybių – reikia tą balsą užtildyti, užpilti alkoholiu, užkišti sau burną cigaretėmis, kalbėjimu apie niekus.“
Nuolatinės transformacijos
Olesė ir pati išbandė daugybę dvasinių praktikų. „Kai kurie turi aiškią savo ašį, o aš visada transformacijos procese, ciklas man neįdomus. Kai skaitau žmonėms pasakas, sakau, kad jei mergaitė nenueis į mišką, jai nieko nenutiks, bet ir jos gyvenimas neprasidės. Visai įmanoma, kad jau rytoj rasite mane Tailande trobelėje. Nežinau, kas nutiks rytoj. Esu atvira tėkmei. Tegu būna taip, kaip turi būti“, – sakė moteris.
Transformacijų O. Kekienė patyrė tikrai daug. Moteris teigia, kad dabar jai didžiausia vertybė – radikalus atvirumas. Vienas gyvenimo etapas buvo ypač sunkus – Olesė studijavo, turėjo tris darbus, prižiūrėjo sunkiai sergančią mamą, deja, šiai nebuvo lemta pakilti iš ligos patalo. Moteris pati nesuprato, kad yra mirtinai pervargusi, iki atsidūrė ligoninėje.
„Medikai man pasakė, kad buvau per vieną žingsnį nuo mirties. Nespėjau suvokti, kas nutiko, tiesiog pasidarė bloga, atsiguliau, bet miegoti negalėjau, o paskui pasidarė sunku atsikelti, nueiti iki tualeto, negalėjau net butelio mineralinio vandens pakelti, kad atsigerčiau. Buvau maksimaliai išsekusi, organizmas dėl dehidratacijos patyrė stiprią intoksikaciją“, – pasakoja pašnekovė.
Pasijutusi geriau, Olesė iškart pareiškė eisianti į darbą, bet medikai pervežė ją į reanimacijos skyrių. Tai buvo toks stiprus sukrėtimas, kad, dar gulėdama ligoninės palatoje, moteris internete susirado Kęstučio Kaupo meditaciją „Mano kūne“ ir nedelsdama pradėjo medituoti.
„Tada pirmą kartą pasakiau savo kūnui „atsiprašau“, kad prieš jį tiek smurtavau. Esu tikra darboholikė. Iš pradžių maniau, kad daug dirbu, nes bijau numirti nespėjusi nieko nuveikti. Dvidešimt metų sergu cukriniu diabetu, leidžiuosi insuliną, todėl bijojau ankstyvos mirties. Maniau, kad stokoju ir meilės, kol galiausiai supratau, kad nesvarbu, kiek meilės gaunu, ji visa nugarma tarsi į vamzdį, nes pati savęs nemyliu.“
Grįžusi iš ligoninės moteris jautėsi trapi ir pažeidžiama, bet labai tikra, o pokyčiai ėmė keisti vienas kitą. „Nebegalėjau užsidėti nė vieno papuošalo, aksesuaro, nebegalėjau net dažytis“, – sakė moteris. Makiažas iki tol buvo viena iš Olesės saviraiškos priemonių, prie veidrodžio ji galėdavo praleisti ištisas valandas, net jei visai neturėdavo laiko. Buvo taip įgudusi, kad tobulą makiažą pasidarydavo net kildama liftu ar važiuodama automobiliu.
Oda jautri audiniui, tik nekreipiame į tai dėmesio. Nuo sintetinio paviršiaus norisi atsitraukti, o natūralų – paliesti.
„Vyras juokdavosi, kad nusipiešti vokų strėlytes važiuojant automobiliu Kaune, Partizanų gatve, kur labai daug duobių ir nuolat krato, – jau aukščiausias lygis. Kai ketindavome kur nors eiti, jis prieš dvi valandas pradėdavo raginti ruoštis. Visi žinojo, kad net šiukšlių iš namų nenešu nepasidažiusi.“
Visgi buvo ir dar viena tokio kruopštaus gražinimosi priežastis, tik moteris ją itin slėpė. Tai – odos liga baltmė.
„Atsigavusi po išsekimo turėjau vesti figūros harmonizavimo seminarą Vilniuje. Važiavau žmonėms pasakyti, kad jų kūnas gražus toks, koks yra. Gal vieno kojos tvirtos, nes turi toli nueiti, gal krūtinė didelė, nes turi ką priglausti, gal rankos stipresnės, nes reikia ką nors apkabinti ar daugiau dirbti. Dievas davė kūną tokį, kokio reikia. Ir tada suvokiau, kad negaliu sakyti tų žodžių, jei pati slepiuosi. Tai ir buvo pirmas kartas, kai išdrįsau pasirodyti žmonėms visiškai be jokio makiažo. Stovėjau prieš auditoriją tarsi nuoga, o kalbėdama supratau, koks man tai buvo iššūkis, bet kai jį įveikiau, meilės savo kūnui jausmas sustiprėjo.“
Džiaugsmo filosofija
Dabar Olesė visiškai kitokia, nei buvo iki tų lemtingų įvykių. Išsikapstyti be medikamentų per vienus metus iš dešimtmetį varginusios depresijos jai padėjo dvasinės praktikos.
„Priėmiau savo tamsiąją pusę. Norėčiau būti šviesulys, bet turiu šešėlį. Sužinojau, kad esu prisirišusi prie mirties, liūdesio, kančios, nes taip lengviau. Žinau kiekvieną skausmo kampą, galiu daug pakelti. O dėl džiugesio reikia padirbėti. Praktikos mane išmokė tarnystės – ateini ne tik pats išsikuopti, bet ir pabūti švyturiu kitiems. Juk kai tavo valtis lūžta, išsikapanoji tik todėl, kad kažkur tolumoje matai šviečiant.“
Olesė vėl turi daug veiklos – tiesiog tokia dinamiška jos prigimtis. „Dar daug kelio reikės nueiti, bet supratau, kad užtenka kapstytis savyje, ten neišsemiami klodai. Tik iliuzija, jog kartą išsikuopsi ir tada jau ramiai gyvensi. Žaizdas gali gydyti dešimtmečiais ir visada rasi dar ką nors. Užtat pasirinkau viską daryti tik su džiaugsmu.
Kartais tiesiog dėl juoko imu ir sugalvoju kokį nors dalyką, teigiamai nusiteikiu, ir viskas ima vykti taip, kaip noriu. Žinoma, reikia įdėti pastangų. Tarkim, niekada, net vaikystėje, negalėjau pasiekti grindų rankomis, o kartą sudariau su savo kūnu tokį sandorį: aš sportuosiu ir labai sveikai valgysiu, bet tu turi pasikeisti. Dabar jau siekiu grindis puse delno! Gyvenimas yra nerealiai įdomus, man labai patinka gyventi.“
Vieni Olesės pokyčiai sąlygojo kitus. Penkerius metus ji rengdavosi tik juodai – tai suteikdavo komforto. „Juoda spalva labai gili. Kai būdavau apsirengusi juodai, jausdavausi rami, tarsi sugrįžusi į sielos namus, į kosmosą, erdvę. Taip pat būčiau galėjusi jaustis ir apsirengusi baltai, bet kai daug dirbi, baltų drabužių sau leisti negali, nes tai labai nepraktiška“, – pasakoja pašnekovė.
Kol kas įvaizdžio dizainerė vis dar vilki juodai, bet jau pasirengusi naujam etapui – labai atviriems, laisviems, ore sklendžiantiems drabužiams.
„Ankstesni apdarai man dabar – lyg išnara, atgyvenę, dusina. Tai tiesiog nebe aš, – sako Olesė. – Jei galėčiau visai nesirengti, nesirengčiau. Esame išmokyti gėdytis savo nuogo kūno, bet kartais apsirengę žmonės daugiau nesąmonių pridaro ir atrodo prasčiau, nei atrodytų būdami nuogi. Kūnas toks gražus! Apgamai, raukšlės, randai – ant kūno odos surašyta mūsų istorija.“
Jau kelis mėnesius ant O. Kekienės stalo guli iškarpos, atrinkti audiniai, reikia tik pradėti siūti.
„Tai bus kūrybinis, meditacinis procesas, neskubinsiu savęs – jei suknelei pasiūti reikės mėnesio, tiek ir skirsiu. Man buvo atsitikę tai, ką dažnai pastebiu bendraudama su studentais: viskas, ką sukurdavau, nepatikdavo, nors buvau baigusi drabužių dizainą. Dešimt metų nieko sau nesiuvau, ši tema man buvo skaudi. Dabar drabužiai vėl tapo įdomūs, bet jau kaip sielos namai, įrankis, padedantis sąveikauti su pasauliu. Domiuosi, kaip jie gaminti senovėje – nuo pluošto iki siūlių, kai tarsi užsiuvi jausmą artimam žmogui, sukuri apsaugą.“
Ir įvaizdžio kūrimas O. Kekienei įgavo kitą prasmę. „Buvau pradėjusi abejoti akademiniu pasauliu. Maniau, kad jau baigsiu šią veiklą, bet kai tik nustojau save sieti su mano įkurta Įvaizdžio dizaino katedra, kai pajutau, kad tas kūdikis gali gyventi be manęs, ir paleidau, viskas susitvarkė. Toliau dėstau ir vadovauju katedrai. Atsirado ir naujų įdomių darbų. Kuriu prekių ženklų įvaizdį, dirbu viešosios komunikacijos srityje. Neseniai dirbau su Jonavos miesto įvaizdžio projekto kūrimo komanda.“
Drabužių ateitis
„Mada nėra tuščias dalykas. Ji – atspindys to, kas vyksta aplink mus ir mūsų viduje. Apranga parodo, koks yra vyrų ir moterų galios santykis, mūsų pačių santykis su pasauliu ir savimi, apskritai kokia yra ekonominė šalies situacija“, – teigia O. Kekienė.
Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio iš esmės nekintanti aprangos industrija, anot jos, artėja prie neišvengiamų pokyčių ribos, ir visai gali būti, kad ateityje žmonės vaikščios nuogi arba apsirengę tokiais drabužiais, kad atrodys, lyg nieko nevilkėtų.
„Švarkas vis dar yra švarkas, konstrukciniai sprendimai keičiasi minimaliai. Šiek tiek kinta technologijos, atsiranda su kūno oda sąveikaujančių, į emocijas reaguojančių drabužių, bet visa tai – dar tik eksperimentai. O štai grožio industrija eina pirmyn milžiniškais žingsniais. Galima pasidaryti viską, ką nori: implantuoti raumenis, nusiurbti riebalus, sumodeliuoti visą kūną. Net Lietuvoje tai jau darosi taip paprasta, kaip susitaisyti dantis, tik investicijų klausimas, o kai tiek daug į kūną įdedi, argi nesinori jo parodyti? Stebiu madą ir matau, kad drabužiai darosi prigludę, pabrėžiantys kūno formas, agresyviai seksualūs.“
Kita aprangos grupė, kuriai irgi priklauso ateitis, – tai sensoriniai drabužiai. Jais O. Kekienė dabar itin domisi.
„Oda labai jautri audiniui, tik nekreipiame į tai dėmesio. Nuo sintetinio paviršiaus natūraliai atsitrauki, o natūralų norisi paliesti, priglausti.
Veržiančiais drabužiais, spaudžiančiais nepatogiais batais mes prievartaujame kūną. Įsisprausti į ankštą švarką galima nebent tada, kai reikia disciplinos, reikalauja darbas ar kai jautiesi išsiblaškiusi. Tada net susirišusi plaukus tarsi susiimi, atsiranda ašis. Reikia išmokti sąmoningai atskirti, ar įvaizdis tau padeda, ar nepatogiu drabužiu prieš save smurtauji, nes manai, kad taip turi būti.
O juk turi būti tik taip, kaip tau pačiam gerai. Galima vaikščioti ir be kelnaičių, bet jei sau meluoji ir darai tai tik todėl, kad kažką nori parodyti, tada pojūtis visai kitas. Seminarų dalyviams dažnai duodu tokius pratimus – prašau pajusti įvaizdį, o ne jį pamatyti. Visi įsitikina, kad skirtumas akivaizdus“, – sako įvaizdžio dizainerė.
Anot jos, psichologai ir sociologai, atliekantys mados tyrimus, nurodo naują tendenciją – viename gaminyje dera daug skirtingų audinių tekstūrų, kad galėtume numalšinti modernaus pasaulio mums vis dažniau keliamą lytėjimo alkį.
