Niekam ne paslaptis: kai kalbama apie prancūzišką stilių, galvoje dažniausiai turimas Paryžius, nes „jei jūs – ne iš Paryžiaus, jūs – iš „provence“ (suprask – ne iš Provanso, o iš provincijos), – taip paryžiečių snobizmą populiariame šou pašiepia garsus amerikiečių komikas. Paryžiečiai tiki, kad stilius yra vienintelių jų privilegija. Keliskart pasivaikščiojus tirščiausiomis šio didmiesčio gatvėmis Rue de Rivoli ir Boulevard Saint Germain, paryžiečių stilingumu įsitikinti tikrai galima, bet matyti ir tai, kad originalumas tikrai nėra jų stiprioji savybė.
Kaskart, skrisdama į Paryžių, jaučiu lengvą jaudulį, juk šis miestas – legendinė mados sostinė, vien jo vardas moterims kažkada keldavo šiurpuliuką, o etiketėje žodelis „Paris“ liudijo neprilygstamą kokybę. Ir kaskart, praleidusi čia kelias valandas, nusivylusi atsidūstu: kodėl šlovingą mados istoriją turinčio miesto gyventojai aprangą renkasi tik keturių spalvų – juodą, pilką, smėlio ir baltą? Tarsi norėdami užsimaskuoti urbanistiniame fone, jie vilki betono bei kalkakmenio atspalvių drabužiais – tai tas pat, kas turint 400 rūšių sūrio valgyti tik kamamberą! Paryžiuje išvydęs raudoną suknelę gali būti tikras, kad taip pasipuošė amerikietė turistė, prisižiūrėjusi Prancūzijoje filmuotų Holivudo filmų. Blizgiais logotipais išmarginta palaidine vilkinti moteris – neabejotinai iš Rytų Europos, o gėlėtas kaip sofa sijonas išduoda viešnią iš Didžiosios Britanijos.
Kodėl prancūzės tokios vienodos? Christiano Dioro, Chanel ir Yves‘o-Saint Laurent'o šalyje moterys vilki... uniformas! Prisėskite populiarioje lauko kavinėje, užsisakykite baltintos kavos ir stebėkite praeives. Gana greitai galėsite susikurti prancūziškos uniformos aprašą. Jis greičiausiai bus panašus į Karlo Lagerfeldo mūzos, modelio ir mados kūrėjos Inès de la Fressange pasiūlytą knygoje „Parisian Chic“. Kertiniai elementai: džinsai, palaidinė, švarkas arba lietpaltis. Ir nieko ryškaus ar neduok Dieve marginto, nieko raukto, nėriniuoto, blizgaus. Štai jums ir didžioji prancūzių stiliaus paslaptis.
Puikusis septynetas pagal Inès de la Fressange
1. Vyriškas švarkas
2. Lietpaltis
3. Tamsiai mėlynas megztinis
4. Marškinėliai be rankovių
5. Maža juoda suknelė
6. Idealiai priglundantys džinsai
7. Odinis švarkelis
Puikus prancūziškos uniformos pavyzdys – buvusi prancūziškojo „Vogue“ vyriausioji redaktorė Emmanuelle Alt. Lieknai nenusakomo amžiaus moteriai siaurų džinsų, plačių marškinių ir švarko derinys suteikia atsainumo, berniukiškumo. Marškiniai – tik pusiau sukišti į kelnes itin žemu liemeniu, bateliai – tik siauromis nosimis ir aukštais plonais kulnais, idealaus kirpimo „Balmain“ švarkas, ir jūs tituluojama stilingiausia moterimi. Niekada nepamatysi Alt vilkinčios ką nors unikalaus, eksperimentinio. Toks ribotas, į rėmus įspraustas stilingumas. Greičiau tai tiesiog geras skonis. Vadinamoji Alt komanda (moterį dažnai lydi kolegės: mados redaktorė Capucine Safyurtlu ir stilistė Geraldine Saglio) per mados savaites lengvai pastebima, nes trys brunetės atrodo stulbinamai panašiai. Sakytum, derina aprangą tarpusavyje arba naudojasi viena spinta. To niekada nepasakysi apie kitą garsią mados savaičių komandą – ruses Eleną Perminovą, Viką Gazinskayą ir Miroslavą Dumą. Šios net norėdamos neapsirengtų vienodai.
Kad ir kaip ten būtų, Alt pradėjo tikrą stiliaus revoliuciją, kurios frontas – prancūzų prekių ženklai „Sandro“, „Maje“, „Zadig & Voltaire“ ir „The Kooples“. Prancūziško rafinuotumo ištroškusios europietės iš šių parduotuvių šluote šluoja siaurus džinsus, švarkus, šilkines palaidines, „panešiotus“ marškinėlius, atsainius nertinius. Ir kaip gali jas kaltinti! Pagaliau kai kas pasiūlyta moterims, kurios nenori atrodyti kaip paauglės, seksbombos ar tetos. Puikiai tarpusavyje derantys, šiuolaikiški, bet ne vėjavaikiški, skoningi drabužiai skoningoms moterims (arba tokioms save įsivaizduojančioms)! Ir pagaliau kokia sveiko proto moteris nenori atrodyti kaip prancūzė?
Mažiau yra daugiau
Įdomus dalykas: prancūziška uniforma aprengta amerikietė nebūtinai atrodys prancūziškai. Mat negana žinoti, ką dėvėti. Reikia žinoti – kaip. Tą visame pasaulyje geidžiamą įvaizdį prancūzės kuria minimaliomis pastangomis. Tiesą sakant, į jas žiūrint, susidaro įspūdis, kad pastangos gerai atrodyti yra atvirkščiai proporcingos geram rezultatui. Pažvelkite į išsidraikiusius E. Alt plaukus... ir palyginkite juos su amerikietiškojo „Voque“ vyr. redaktorės Annos Wintour šukuosena. Aktorės Clémence Poésy, Emmanuelle Seigner, Juliette Binoche ar Charlotte Gainsbourg niekada nepasirodys viešumoje idealiai susišukavusios. Anokia paslaptis, kad prancūzės pritingi plauti galvą, o Brigitte Bardot išgarsinta šukuosena „lyg ką tik išlipus iš lovos“ neretai būna atsitiktinė, o ne specialiai sukurta.
Paklaustos apie makiažą, prancūzės dažniausiai atsako maždaug taip: „Na, kartais pieštuku apvedu akis...“ Taip ir nesuprasi, ar meluoja, ar iš protėvių paveldėta skaisti, gražiai įdeganti oda bei svajingos blakstienos tikrai leidžia ignoruoti kosmetikos priemones. Net damų tobulai nudažytais veidais mažėja, nes taisyklė „minimumas makiažo ant veido iki 30-ies, maksimumas – sulaukus 30-ies metų“ laikoma atgyvenusia. Ir vakarinis makiažas – toks truputį atsainus, lyg padarytas paskubomis ir paskutinę minutę. Idealiai neidealus įvaizdis – antakiai, niekada nematę pinceto, padūmijusių akių makiažas, suvelti plaukai – buvusios prancūziškojo „Vogue“ vyrausios redaktorės Carine Roitfeld vizitinė kortelė. Beje, iš šios moters, neseniai tapusios močiute, galima pasimokyti, kaip vilkėti mažą juodą suknelę. Kas sakė, kad praskiepai šešiasdešimtmetėms – blogo skonio ženklas? Aukštakulniai būtini (apie platformas net negalvokite), o pėdkelnes palikite prosenelei.
Jei tikrai norite atrodyti kaip prancūzė, nesugadinkite savo elegantiškos uniformos aksesuarų pertekliumi. Turint omeny, kad prancūzės dieną puikiai išsiverčia be pudros, plaukų lako, trijų rūšių lūpų dažų ir tikrai nesineša į darbą pietų, joms nereikia ir dramblio dydžio rankinės. Cigarečių pakelis, motorolerio raktai ir telefonas puikiai telpa „Chanel“ rankinėje, delninukėje ar vakariniame rankinuke (minaudière). Stilingiausioms apskritai nereikia rankinės. Elegantiškas laikrodis, auksinė grandinėlė, vienas kitas nedidelis deimantas. Kaip man sakė viena Champs Elysées gyvenanti prancūzė: „Šį laikrodį užsisegu labai retai – jis per brangus...“
Žvelgiant iš šono atrodo, kad prancūziškoji elegancija yra visai nesudėtinga ir lengvai nukopijuojama stilistinė schema. Svarbiausia – saikas, kokybė, laiko patikrinti deriniai. Sakote, dvelkia snobizmu? O kaipgi! Ir nepamirškite atsainios veido išraiškos: kiek pakelti antakiai, nieko nesakantis žvilgsnis. Šiukštu nesišypsokite visa burna kaip amerikietė!
