Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- A. Gilytė: ką vilkėti šio sezono madingosioms
- Mityba pagal kraujo grupę – gerai savijautai ir dailioms kūno linijoms
- Kūdikio netekusi moteris: motiniška intuicija neleido patikėti jo mirtimi
- Savaitės horoskopas: romantikai, dabar jūsų laikas
- Purios bulvinės bandelės
Kaip svarbu turėti kišenių! Kad ir kokie būtų drabužiai – puošnūs ar kasdieniai – viskas su kišenėmis. Naršydama po mados tendencijas kažkodėl tik jas ir matau. Net vestuvių apdaruose nuotakoms leista laikyti rankas kišenėse!
Turiu pripažinti, kišenės man patinka. Ir seniai.
O mano puikioji siuvėja jau nesistebi, kai šilkinėje suknelėje ar puošniame sijone meldžiu nepamiršti kišenių. Net nežinau kodėl man jos taip rūpi, bet pagaliau tai leidžia ir mada.
Negana to, kišenės yra ir naudingos. Jose gali laikyti telefoną, vizitinių kortelių dėklą ar lūpdažį, pagaliau rankas. O jų padėjimo klausimas – opus. Visi žino, kaip rankos ima trukdyti viešame renginyje. Mojuoti jomis nėra ko, grakščiai laikyti ne kiekvienas gebame. Kur dėti rankas?
Vyrai jas slepia į kelnių kišenes, tik tokiu atveju jiems prikišamas nemandagumas. Tačiau dažnai pastebiu – netgi sveikindamiesi vieną ranką jie tiesia pašnekovui, o kitą saugiai laiko kišenėje.
Mada? Psichologija! O jai padeda mada.
Kūno kalbos specialistai rankų pozicijose įžvelgia daug ko: kompleksų, noro apsisaugoti ar atsiriboti. Moterims paprasčiau, jos turi puikių išsigelbėjimų – dėlioja sau delninukę iš vienos rankos į kitą ir jokių kompleksų.
Garsioji “Vogue” redaktorė Anna Wintour viešose vietose apsieina be rankinių, nebent delne gniaužia akinius ar telefoną. Stipri moteris, ir ne tik rankos tai išduoda. Beje, nuotraukose nepastebėjau, jog Anna rankas dažnai slėptų kišenėse, bet kai kada, matyt, ir ji taip daro. Ir mada jai nė motais, nes madas Anna diktuoja pati.
Kaip ir Welso princas Charlzas. Jis nuolatos keistai laiko ranką švarko kišenėje. Ko gero, tikrai ne dėl mados…
Apie psichologijos ir mados saitus mąsčiau Paryžiaus mados muziejuje, kai tarp New look epochos kūrėjų drabužių ieškojau kišenių. Neslėpsiu, būtent tas mados periodas man iki šiol regis pats elegantiškiausias. Prasidėjo jis išsyk po Antrojo pasaulinio karo, kai 1947 metais Christianas Dioras nutarė – pakaks moterims būti kukliomis kareivių pasijomis, atėjo metas virsti gėlėmis. Ir išgražino dailiąją lytį kaip Liudviko XIV laikais. Prasidėjo liauno liemens, plačių sijonų, iškilių krūtinių metas. Madą užliejo įmantrių kirpimų, ryškių spalvų, iškirtinių audinių epocha, Prancūzijoje trukusi maždaug dešimtmetį, tačiau gerokai ilgiau užsilikusi Holivude.
Užgniaužusi kvapą negalėjau akių atplėšti nuo legendinių Balenciagos, J.Fath, Carven, Givenchy, P.Cardin, Madam Gres, P.Balman, Lanvin ir kitų išlikusių mados šedevrų. Visi siūti rankomis, kai dar nebuvo modernių siuvimo technologijų, kai draperijos buvo dėliojamos ant etaloninių manekenų ir viskas atrodė tobulai, kad tik išryškintų moters kūno grožį.
Būtent tais laikais madoje vėl ėmė karaliauti slapti akcentai: korsetai, įdedami peteliai, kelių sluoksnių pasijoniai – visa, kas pabrėždavo liemenį. Itin prašmatnūs drabužiai buvo skiriami žvaigždėms.
„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
