Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Liudmila Gurčenko: 5 santuokos, nemylima duktė ir paniška senatvės baimė
- Anoreksija sirgusi Miglė: gydytojai 30-ojo gimtadienio man nežadėjo
- Grožio dosjė. Kokiu kvapu jau kelis dešimtmečius kvepinasi N. Narmontaitė?
- Savaitės ikona. Dizainerė D. Vapsvienė: yra vienas drabužis, kuris tinka visoms
- 6 moterų klaidos, gadinančios ne tik seksą, bet ir santykius
- Namų remontas: vietoj balkono įrengė du atskirus kambarėlius
- Kelnaitės su juostele - už ar prieš?
Iki tol Gabija Mauliūtė su modeliavimu neturėjo nieko bendra. „Baigusi archeologijos ir paveldosaugos studijas, auginau vaikus. Nešiojau vien sportinius kostiumus, džinsus. Jokių aukštakulnių. Kad tik būtų patogu. Ir apatiniai – kuo paprastesni, patogesni, gipiūrui nebuvo nei noro, nei laiko. Užtat sulaukusi 30-ies, prisiminiau, kad esu moteris. Užsimaniau moteriškumo, puoštis.“ Dabar Gabija pagal vienetinius užsakymus kuria apatinius drabužius – liemenėles, puskorsečius, peniuarus, naktinius ir apatinius marškinius. Ir ne bet kokius, o analogiškus dėvėtiems tarpukariu.
Pirmiausia – veltinis
Lemtingu posūkiu į mados pasaulį moteris vadina apsilankymą vilnos vėlimo užsiėmimuose. Tai buvo prieš devynerius metus. Su neseniai gimusia dukra Rėja Aine tyrinėdamos senamiestį, jos atsitiktinai užsuko į vieną galeriją. „Ten susirinkusios jaunos mamos sumesdavo į krūvą vaikus ir gerą valandą, kol mažyliai šliaužiodavo ir vienas kitą tyrinėdavo, veldavo“, – pasakoja pašnekovė. Ši veikla Gabiją užkabino, ir netrukus jos veltais papuošalais, aksesuarais, galvos apdangalais ėmė puoštis šeimos nariai, artimieji, draugai. Moteris pradėjo gilintis į senąją vėlimo techniką, domėtis istoriniais šaltiniais, archeologiniais radiniais, vėlimo mokyti kitus. Be to, per Gyvosios archeologijos dienas pradėjo demonstruoti savo darbus, su eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariais lankytis įvairiuose festivaliuose, mugėse – ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Pašnekovė įsitikinusi, kad moteris turi užsiimti kokiu nors amatu – siūti, megzti ar siuvinėti, nes rankų darbas labai ramina. Pati Gabija vilną, užmigdžiusi vaikus (pirmagimis Rapolas trimis metais vyresnis už sesę), veldavo iki išnaktų, bet anksti ryte ir vėl būdavo gyva, rūpindavosi mažamečiais, namais, vilna... Jėgų užtekdavo dar ir tėčio įsteigtame antikvariate sostinės senamiestyje pašeimininkauti. Kadangi moteris sukiojosi tarp kur kas vėlesnius laikus nei jos vėlimo įrankiai (geldos, kočėlai, mediniai kurpaliai) menančių daiktų, kilo mintis išsamiau pasidomėti tų laikų mados pasauliu. Sykį pažįstamiems istorikams Gabija prasitarė, kad kirba mintis rekonstruoti XIX amžiaus pabaigos Lietuvos moterų apatinius drabužius. Draugė mokslų daktarė pasiūlė vėlesnius laikus – tarpukarį.
„Tada įvyko sprogimas – paskelbta Nepriklausomybė, ėmė pūsti visai kiti vėjai, menininkams, architektams atsivėrė galimybė studijuoti užsienyje, – pasakoja pašnekovė. – Žmonės pradėjo keliauti, parsiveždavo naujų idėjų, populiarėjo kinas, vakarietiškas gyvenimo būdas. JAV diktavo 3-iojo dešimtmečio madas, iš ten per Prancūziją, Jungtinę Karalystę iki mūsų atkeliavo džiazas. Moterys tapo gerokai laisvesnės, savarankiškesnės, mažiau galvojo apie šeimą, – per Pirmąjį pasaulinį karą jos buvo įpratusios gyventi vienos, viskuo pasirūpinti pačios.“
Apatinių mada
Į XX a. pradžios madą pradėjusią gilintis Gabiją labiausiai nustebino tai, kad santūriosios mūsų tautietės dėvėjo anaiptol ne tokius kuklius apatinius. „Lietuvės tikrai buvo kuklios, bet jų apatiniai!.. Kaune net veikė iš Prancūzijos ir kitų šalių atvežtų korsetų parduotuvė, – pasakoja pašnekovė. – Radau žinių apie siuvėją profesorių V. Jalovą. Šio Prancūzijoje 1933-iaisiais besistažavusio vyriškio išleistas puskorsečių, naktinių, chalatų, peniuarų, suknelių, paltų ir kitų viršutinių drabužių – ir moteriškų, ir vyriškų, ir vaikiškų – iškarpų albumas tarpukariu buvo gana populiarus. Berods Šiauliuose Jalovas rengė kursus siuvėjams konstruktoriams – dalijosi žiniomis apie naujas drabužių kirpimo madas.“
Kurti retro apatinius Gabija pradėjo remdamasi būtent V. Jalovo brėžiniais. Ieškojo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus archyve, rado šilkinių peniuarų, nėriniuotų kojinių. Pagal ištyrinėtą medžiagą nupiešė modelius, parinko audinius – analogiškus naudotiems anais laikais, mat austi tokius pačius nemažai atsieitų. Gabijos sumanymą įgyvendino vilnietės konstruktorė ir siuvėja. Pastaroji darbo ėmėsi su ypač didžiuliu entuziazmu, negailėjo patarimų, koks audinys kaip dėvisi, tempiasi, kas su kuo dera, kai kurias detales pataisė. Ji dar ir pati prisiminė močiutės spintoje matytus puskorsečius bei prisegamas kojines. Beje, šias moterys maudavosi ne dėl seksualumo – tiesiog kitokių neturėjo.
„Lietuvės, ypač Kauno ponios, turėjo skonį, norėjo puoštis ir puošėsi, – pasakoja Gabija. – Į mūsų parduotuves atkeliaudavo daiktų iš Prancūzijos, gal net JAV, o ir vietos meistrai pradėjo siūti apatinius drabužius, sekė madą. Noriu parodyti, ko anuomet buvo, nes vieša yra tik menka muziejų turimų eksponatų dalis. Nesu mačiusi ir jokio mokslinio straipsnio ar tyrimo apie to laiko apatinius drabužius.“ Tyrinėti tik viršutinė tarpukario apranga, gyvenimo būdas. Archeologė išsiaiškino, kad iki tol tokių apatinių apdarų, kokius dėvime šiandien, lietuviai nenešiojo.
„Įsivaizduokime tais laikais vykstančią į Gyvosios archeologijos dienas (jos rengiamos kasmet liepos pradžioje Kernavėje – aut. past.) panašią mugę. Ten savo rankų darbo gaminius pristatinėjusios amatininkės po viršutiniais drabužiais dėvėjo ne liemenėles, o liemenes ar korsetus, ne žavias nėriniuotas kelnaites, o apatines kelnes kone iki kelių. Tiesa, siūtas iš plono lino, pagražintas raukiniais“, – pasakoja pašnekovė.
Į Lietuvą apatinių drabužių mada atėjo tik tarpukariu. Gabijos kuriami vienetiniai yra pastelinių spalvų – pieno, rausvos, dramblio kaulo, siūti iš šilko, atlaso, batisto, medvilnės, su nėriniais. Maždaug 1930-ųjų liemenėlės, peniuaro ir naktinių kopijos – šilkinės ir satininės, puoštos nėriniais. Pagal 1933 metų iškarpas moteriai pavyko atkurti šilkinį marškinių ir kelnaičių komplektą. To paties laiko puskorsečio analogas pasiūtas iš medvilnės su elastanu, atlaso ir šilko.
Pačiai Gabijai labiausiai prie širdies – 1928 metų prancūziško puskorsečio, saugomo Niujorke, Metropoliteno (The Metropolitan Museum of Art) meno muziejuje, kopija. Pasak pašnekovės, tokiu tinka pasipuošti per vestuves ar panašia iškilminga proga. Pati kūrėja vilki įprastus apatinius drabužius, bet sako jau subrendusi iki puskorsečio bei prisegamų kojinių. Ir lyg teisindamasi su šypsena priduria, kad žiemą šalta, o ir būtų gaila tokius dėvėti – nemažai kainuoja. Archeologė neabejoja tik tuo, kad vilkėdama tokiais apdarais jautiesi tikra moterimi, net laikysena ir eisena kitokios.
Pačiupinėti praeitį
Su kiekvienu vaiku Gabijos gyvenime prasidėdavo kas nors nauja. Maždaug tuo metu, kai gimė pagrandukas (dabar Taurui yra 6-eri), ji baigė gidų kursus. Taigi Tauras atvedė ją į miesto istorijos pažinimo pasaulį. Tiesa, ekskursijas moteris kol kas yra vedusi tik artimiesiems ir pažįstamiems. Pirmąjį sūnų pagimdė prieš archeologijos specialybės bakalauro darbo gynimą, netrukus įstojo į paveldosaugos magistrantūrą. Su dukra atsirado veltinis.
„Gal todėl, kad turiu per daug įvairios veiklos, viskas juda iš lėto. Ir čia mintis krypsta, ir ten norisi patobulėti, bet mokslo ir pažymėjimų ant pečių nenešiosi. Viskas man gali praversti kiekvienoje srityje. Gal kada nors tik gidausiu…“– įsisvajoja pašnekovė, bet nusijuokia prisiminusi patarlę: „Devyni amatai, dešimtas – badas.“ Kuo prisistato, priklauso nuo situacijos, tačiau mieliausia jai vadintis paveldosaugininke, mat viskas, kas nuo mažų dienų supa: liaudies šokis, etnografija, antikvariatas, veltinis, istorija, gali būti laikoma paveldu. Į istoriją ją atvedė tėtis – profesionalus choreografas. Tris savo vaikus nuo mažų dienų jis veždavosi į repeticijas, etnografines stovyklas, įrašinėdavo močiučių dainuojamas liaudies dainas, o baigęs karjerą paniro į antikvariato verslą. Gal dėl to (ir dėl romantikos) Gabija ir pasirinko archeologijos, o vėliau – paveldosaugos studijas. Vis dėlto širdyje jautė, kad archeologe nebus. Pažįstami moterį vadina idėjų generatore. Kartais ji ant savęs pyksta – prisigalvoja darbų, o laiko ar investicijų trūksta. Tik veltinis, pripažįsta pašnekovė, visada šalia. Kai kuriems iš lietuviškų šiurkščiavilnių, Romanovo ir švelniavilnių merinosų veislių avių vilnos Gabijos suveltiems gaminiams suteikti tautinio paveldo sertifikatai. Šiais metais savo darbus ji vėl pristatinės mugėse, festivaliuose. Kartu keliaus ir vaikai (jų tėtis dabar – po 11-os kartu praleistų metų – gyvena atskirai). Jiems, kaip ir mamai, patinka festivaliai – gali miegoti palapinėse, būti gamtoje, pašaudyti iš lanko ar palipdyti iš molio, apsirengti istoriniais drabužiais. Smagu savo rankomis pačiupinėti praeitį.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
