Savaitgalio skaitomiausi straipsniai:
- Zodiako ženklai: kurie jų turtingiausi, neištikimiausi ir protingiausi
- Kaip tvarkyti namų aplinką pagal fengšui
- 14 dalykų apie seksą, kuriuos būčiau norėjusi žinoti, kai man buvo 18
- Vietoj bučinio pasiūlė sekso. Arba prancūzų kalbos pamokos
- Pyragas su rabarbarais
Kaip apibūdintų savo stilių. „(Kiek pagalvojusi.) Laisvamaniškas (smagiai nusikvatoja). Negaliu pasakyti, kad mėgstu klasikinį stilių, nors labai mielai kartais taip apsirengiu, man patinka klasikiniai spalvų deriniai, pavyzdžiui, žemės atspalviai. Juk tai klasika, tiesa? Labai patinka juodos ir baltos spalvų derinys. Kai kam jis galbūt atrodo atsibodęs, o aš labai gerai jaučiuosi vilkėdama, tarkim, juodas kelnes, baltus marškinius ir juodą švarką. Tačiau prie viso to klasikinio komplekto aš labai mielai užsimaukšlinu skrybėlę. Klasikinį drabužių derinį galima pagyvinti ir kokiu nors medžiaginiu rankų darbo papuošalu iki bambos – štai ir „cinkelis“. Negaliu teigti, kad mėgstu sportinį stilių – tikrai nesu ta, kuri su sportbačiais eitų į darbą, bet yra dalykų, kuriuos, ypač vasarą, aprangoje galima pritaikyti. Turiu spintoje ir ultramodernių daiktų, kai tenka pasukti galvą, kaip tai apsivilkti (juokiasi).“
Pagrindinė stiliaus detalė. „Skrybėlė. Šį aksesuarą labai mėgstu. Jų turiu ne vieną, mėgstamiausios ir dažniausiai dėvimos skrybėlės yra turbūt trys. Vieną radau dėvėtų drabužių parduotuvėje ar išparduotuvėje – visiškai naują, pasiūtą JAV, su skrybėlių meistro vardu, pavarde ir netgi nurodytu telefono numeriu! Matyt, kažkam specialiai siūta skrybėlė tiesiog netiko. Ji kainavo labai nedaug, o man net amą atėmė pamačius, kokio grožio lobis pateko man į rankas. Labai mėgstama yra ir prekių ženklo „Zara“ skrybėlė su odiniu bryliumi ir užtrauktuko apsiuvu – ją parsiskraidinau iš užsienio.“
„Spintologijos principai man netinka. Man labai gaila atsisakyti drabužių, nes žinau, kad po kelių sezonų man gali jų labai prireikti, koks nors daiktas labai tiktų. Ypač jei drabužis geros kokybės. Tarkime, praėjusią žiemą išsitraukiau dizainerės Julytės (D. Tamošiūnaitės bičiulė dizainerė Julija Janulaitytė – aut. past.) paltą, kurio nenešiojau gal dešimt metų. Ir jis labai man tiko prie rudos skrybėlės ir gerų kaubojiškų batų. Būtų buvę nepaprastai gaila, jei būčiau jį išmetusi!“
Spintos turinys. „Joje yra visko. Taip pat drabužių, kurie netelpa į jokius rėmus, ir kartais reikia pasukti galvą, kaip tai vilkėti (juokiasi). Aš juos vadinu transformuojamaisiais drabužiais. Man smagu turėti tokių daiktų.“
Mėgstamas derinys. „Prie kelnių labai mėgstu nešioti tunikas. Toks derinys sukuria patogumo jausmą. Minkštos patogios kelnės, ko gero, galėtų būti mano kasdienė uniforma.“
Jos vietos. „Reikia žinoti vietas, kur galima rasti visokių keistenybių (šypsosi). Žinau keletą parduotuvių, kurios nėra įsikūrusios centre ir garsiai nesireklamuoja, tačiau jose galima rasti gerų dalykų, oficialiai Lietuvoje nepristatomų užsienio prekių ženklų (Ispanijos, Prancūzijos ir kt.) drabužių, tegu ir iš senesnių kolekcijų. Sezoniškumas tokiems drabužiams negalioja. Tačiau apskritai vaikščioti po parduotuves ir apsipirkinėti nemėgstu. Anksčiau dažniau užsukdavau į įvairias išparduotuves – ten galima rasti įdomių daiktų.“
Pagrindinė pirkimo taisyklė. „Paprastai patikusi daiktą tikrinu taip: jei man kas nors labai labai krito į akį ir noriu tą daiktą pirkti, paprašau, kad man jį atidėtų ir išeinu. Jei po paros noriu grįžti ir jį įsigyti, tuomet nusiperku.“
Suknelė ar kelnės? „Dėčiau lygybės ženklą tarp jų. Mėgstu ir nešioju ir sukneles, ir kelnes. Mielai kiekvieną dieną keliauju į darbą vilkėdama suknelę – jų turiu daug ir įvairių: minkštų, trikotažinių, su kai kuriomis prie pulto kartais jaučiuosi kaip įsisupusi į chalatą (šypsosi). Jaukiai susirangius jos net atrodo patogesnės už kelnes. Tačiau ir kelnės man patinka.“
Daugiausia sentimentų keliantis drabužis spintoje. „Tokių drabužių turiu tikrai ne vieną. Man labai patinka daiktai su istorijomis – tai gali būti jų pirkimo, atkeliavimo į spintą istorija. Gali daiktas ir nebebūti stulbinamos kokybės, tačiau neišmesiu jo vien todėl, kad turi savo istoriją. Prisimenu dizainerės Julijos siūtą aksominį kostiumėlį – plačias kelnes ir juodo aksomo ilgą švarką kiek aukščiau kelių. Jį vilkėjau, kai laukiausi Adelės ir turėjau eiti vesti renginių. Labai nenorėjau visų tų nėščiųjų drabužių. Tas kostiumėlis atrodė labai elegantiškai (šypsosi), minkštas ir mielas. Per dešimt metų ne kartą įvairiai esu panaudojusi tą kostiumą. Simboliška, kad vėliau būtent Julija tapo mano Adelės krikšto mama...
Įvairių sentimentų man kelia daiktai, kuriuos parsivežu iš kelionių. Pavyzdžiui, vieno jauno perspektyvaus skandinavų dizainerio kreivai pasiūti marškiniai, kurių vienas patys siauresnis už kitą – sąmoningai.“
Stilius po „didžiųjų pokyčių“. „Apranga šiek tiek pasikeitė, žinoma. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau vilkėdavau suknelę su dirželiu, jį stengdavausi nuleisti žemiau liemens. Dabar dirželis grįžo į savo seną vietą – juo galiu susijuosti taliją, nes ją turiu (juokiasi). Jaučiuosi labai gerai! Nebe taip baugu mūvėti kelnes pažemintu juosmeniu, nors niekad ir nebuvau didelė jų gerbėja. Galiu vilkėti ir trumpesnius marškinukus. Patikėkite, iš šono nelabai kas ir matosi, aplinkiniai nemato vietų, kuriomis nelabai didžiuojuosi, tiesiog aš pati kitaip jaučiuosi.“
Vasaros klasika. „Iš Londono parsivežiau porą ilgų suknelių – juodą su petnešėlėmis ir skeltuku, tinkančią ir dienai, ir vakarui, ir teatrui, ir ryškią ciklamenų spalvos.
Bet šiaip vasarą iš spintos visuomet traukiu senus gerus lininius ir trikotažinius drabužių komplektus. Juos nešioju jau daug metų ir, ko gero, nešiosiu tol, kol sunešiosiu.“
Moteriški žurnalai ir tendencijos. „Didelių pastangų į jas nededu, specialiai madų žurnalų nevartau, tačiau kartais akis užkliūva už to, kas populiaru, moteriškuose žurnaluose – jie mano silpnybė. Be to, didelė pagalba: ten viskas surašyta – komplektai, iš kur ir dar su kainomis. Aš tingiu vaikščioti po parduotuves ir labai retai tai darau. Jei pamatau žurnale, kas man patinka, nueinu, pasimatuoju ir, jei tinka kaina, nusiperku.“
Mėgstamiausios spalvos. „Kas ką besakytų, juodos tikrai niekada neišmesčiau iš spintos. Man tai inteligentiškiausia spalva. Patinka rusvi, žemės atspalviai – jie santūrūs ir elegantiški, juos nesunku derinti. Žinau, kad man labai tinka elektrinė žalia ir ryški skaisti ciklamenų. Tad kai trūksta spalvinio akcento, renkuosi kokią nors šių spalvų detalę. Prie mano tamsių plaukų šios spalvos labai tinka. Vasarai turiu skaisčios geltonos spalvos drabužių. O štai raudonos niekaip neprisijaukinu.“
Ją lydintis kvapas. „Kartais paeksperimentuoju su atomatais, tačiau niekaip nepabėgu nuo „Chloé“ „Eau de Parfum“.
Bandžiau, bet man nepavyko (juokiasi). Teko vėl prie jų grįžti. Tai – mano mėgstamiausi kvepalai.“
