- Savaitės ikona. D. Bosas: būkime atviri – Lietuvoje nėra daug renginių, į kuriuos galėtum eiti pasipuošusi suknele už 100 000
- V. Baublienė: Apie drauges. Geras ir geriausias
- Atrodo baisiai, bet tai geriausias būdas apsisaugoti nuo saulės
- Apsauga nuo odos vėžio – Jūsų lėkštėje
- Kitokia braškių uogienė
Iš esmės aukščiausių TSRS partinių ir valstybės vadovų tarpe mados suvokimo tiesiog nebuvo.
Daugelis atsimena kuklius Lenino kostiumus, eksponuojamus jo muziejuje, taškuotą kaklaraištį ir nepamainomą kepurę. Taip pat ir Stalinas vilkėjo kuklius drabužius – karinius ar pusiau karinius.
Teko lankytis jo viloje Voluinėje ir klausyti pasakojimo apie tai, kaip vadas, įsisupęs į nudėvėtus kailinukus, sėdėdavo šaltais žiemos vakarais šaltoje terasoje ir dirbdavo. Iš tiesų dauguma jo drabužių buvo stipriai nudėvėti, o su „mados“ sąvoka visiškai nesisiejo. Kita vertus, jis diktavo madą daugeliui šimtų tūkstančių valdininkų, nešiojusių stalinistiškus švarkus ir batus.
Vienintelė išimtis iš taisyklių buvo fantastinio prabangumo munduras, kurį Stalinui pasiuvo po Didžiojo Tėvynės karo. Atrodė jis fejeriškai, labiausiai priminė kokio nors Pietų Amerikos diktatoriaus drabužį...
Kai sovietų valdininkams prieš karą tekdavo išvykti į užsienį, su jais nutikdavo juokingų kazusų.
Anastasas Mikojanas, daugiau nei 50 metų užėmęs aukštus valstybinius postus TSRS, atsiminė savo pirmą išvyką į Europą ir Ameriką 1936 m.: „Berlyne, į kurį atvykome po Varšuvos, su mūsų delegacija nutiko kuriozinis įvykis. TSRS tuo metu rengdavosi paprastai. Aš, pavyzdžiui, vaikščiojau su sportiniu kostiumu, avėjau kariškus batus, nešiojau karinio tipo kepurę. Prieš išvyką man pasiuvo europietiškos mados kostiumą ir batus. Draugams, kurie važiavo su manimi, Maskvos ateljė irgi pasiuvo kostiumus. Kai išlipome Berlyno geležinkelio stotyje, pastebėjome, kad visi su nustebimu žiūri į mus. Svarstau, kas gi yra. Atsisuku ir matau, kad mūsų visų skrybėlės, batai ir kostiumai vienodos spalvos ir modelio. Padėtį pavyko ištaisyti tik JAV.“
Chruščiovas maudydavosi tik su vadinamomis šeimyninėmis trumpikėmis
Postalinistiniais laikais sovietinių lyderių rengimosi maniera irgi buvo nutolusi nuo pasaulinės mados. Šiuo požiūriu Chruščiovas buvo gana konservatyvus. Vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti, – vietoje klasikinių marškinių apsivilkti išsiuvinėtus ukrainietiškus marškinius.
Kaip atsimena jo apsaugos pavaduotojas Nikolajus Vasiljevas, Chruščiovas nešiodavo tik sovietinius drabužius, pasiūtus specialioje ateljė. Net medžiaga kostiumams būdavo perkama tėvynėje. „Jis jokiu būdu nevilkėdavo importinių drabužių. Nešiojo tik mūsiškus, išskyrus skrybėlę. Bet paskui fabrike ėmė ir skrybėles siūti, o jis vis sakydavo: „Pagaliau nusimesiu užsienietišką.“
Nuo šešto dešimtmečio pabaigos kostiumus pirmiesiems valstybėms asmenims siūdavo specialioje siuvimo ateljė Kutuzovo prospekto pradžioje. Žinoma, patys vadai ten nevažiuodavo, matavimus atlikdavo arba darbe, arba namuose, tačiau jų žmonos į ateljė eidavo. Chruščiovo laikais siūdavo iš vietinių medžiagų, o Brežnevo laikais ėmė vežti iš užsienio. Brežnevo laikais atsirado speciali parduotuvė, kurioje buvo galima nusipirkti ir užsienietiškų gaminių. Antra tokia parduotuvė buvo Valstybės valdybos parduotuvėje, trečia – ant Vorobjovo kalnų Priėmimų namuose, ji veikė iki 1987 m.
Na bet grįžkime prie Chruščiovo. Žmogus buvo gana konservatyvių pažiūrų, nebejaunas (jis tapo valstybės vadovu, būdamas beveik 60-ies metų). Tai lėmė jo požiūrį į drabužius. Kostiumai, marškiniai ir kaklaraiščiai buvo daugiau mažiau šiuolaikiški, tačiau apatiniai buvo archajiški.
Brėžnevui drabužius siuvęs Aleksandras Igmandas atsimena, kad iki jo nebuvo priimta prisiminti tų, kurie siuvo kostiumus ir kitus drabužius Stalinui, Chruščiovui ir kitiems valstybės lyderiams. Bet vieną pavardę jam visgi pasakė, kai 1967 m. pažindino su Visasąjunginių modelių namų personalu. Jam parodė žmogų, kurį pavadino Chruščiovo konstruktoriumi. „O ką jis siuvo? – paklausė A. Igmandas. „Reikėjo skubiai pasiūti Chruščiovui apatinių iš medvilnės, tad jis jam visą tuziną pasiuvo.“ Jis buvo vardu Igoris Aleksejevičius Ugolkovas.“
Michailas Suslovas – su „pyragėliu“ ir kaliošais
Nuo šešto dešimtmečio pabaigos iki devinto dešimtmečio didžiausias konservatyvumo įsikūnijimas tarp buvusių TSRS vadovų buvo pagrindinis KPSS ideologas Michailas Suslovas. Iš jo įpročių ir rengimosi manieros aštuntą dešimtmetį pasišaipydavo netgi kolegos iš Politinio biuro. Tuometinis Leonido Brėžnevo apsaugininkas Vladimiras Medvedevas savo knygoje „Žmogus už nugaros“ taip rašė apie M. Suslovą: „Pedantas, dogmatikas tiek žodžiais, tiek poelgiais. Be to, labai užsispyręs žmogus. Aukštoje... aplinkoje šio žmogaus charakterį ir įpročius vertino ironiškai. Ko verti vien kaliošai, su kuriais jis nesiskirdavo, regis, net giedru oru ir tapo tarsi jo vizitine kortele, kaip ir jo senamadiškas paltas, kurį jis nešiojo dešimtis metų. Kai Brežnevas juokais pasiūlė Politinio biuro nariams susimesti Suslovo paltui, šis galiausiai įsigijo naują paltą.“
Vienu iš M. Suslovo apsaugininkų buvo KGB 9-osios valdybos karininkas Dmitrijus Selivanovas, kuris, beje, išdirbo valstybinėse apsaugos institucijose daugiau nei 40 metų. Štai ką jis prisimena apie Suslovo madą: „Pavyzdžiui, jo garsus „pyragėlis“ – kepurė. Į užsienį jis retai vykdavo. Vieną kartą jį pakvietė į Prancūziją su oficialiu vizitu. Jo duktė Maja ėmė rūpintis jo ekipuote. „Tėti, kepurę nusiimk, reikia kitos, palto irgi kito.“ Jis labai priešinosi. Jis visada mėgdavo rudenį, pavasarį apsimauti ant batų kaliošus. Ir dėl tų kaliošų jinai jį įtikinėjo: „Nesugalvok ten jų apsiauti.“
O vyriausiasis Kremliaus gydytojas Jevgenijus Čazovas įvardijo pagrindinį M. Suslovo principą ir madoje, ir gyvenime: „Taip negali būti, nes taip nebuvo.“
Brežnevas: specialioji operacija „kaklaraištis“
Iki septinto dešimtmečio KPSS CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas rengėsi „kaip visi“, t. y. naudojosi specialiosios ateljė paslaugomis Kutuzovo prospekte. Tiesa, jam vis parodydavo tuo metu populiarių dailininkų, madingų drabužių modeliuotojų, eskizų. Ir aštunto dešimtmečio pradžioje jis išsirinko siuvėją iš Visasąjunginių modelių namų Aleksandrą Igmandą. Tiesa, jis neištardavo neįprastos pavardės ir vadindavo jį Zigmundu.
Tuo metu Brežnevas nešiojo konservatyvokus drabužius, o padidėjus jo tarptautinei veiklai reikėjo, kad jis rengtųsi bent šiek tiek arčiau mados tendencijų. Žinoma, kalba eina ne apie plačius kaklaraiščius ir tuo metu madingus marškinius su dideliais atvartais, bet vis tik reikėjo paisyti mados.
Vis tik už vienos madingos detalės Leonidas Iljičius užkliuvo. Vertėjas Viktoras Suchodrevas atsiminė, kad parodė Brežnevui kaklaraiščio segtuką. Gamykloje su mazgu pagamintas kaklaraištis būdavo prisegamas prie marškinių su segtuku, o raišteliai prie mazgo kišdavo po marškinių apykakle. Iš principo tai buvo pigūs kaklaraiščiai neturtingiems arba tingiems. Tačiau Brėžnevas pareikalavo jam tokių kaklaraiščių atvežti.
Specialiąją operaciją „kaklaraištis“ paskelbė užsienio reikalų ministras, Politinio biuro narys Andrejus Gromyka, o jai vykdyti išrinko Suchodrevą. Kad ir kiek jis bandė svarbiausiam TSRS diplomatui paaiškinti, kad netinka generaliniam sekretoriui nešioti tokių pigių dalykų, šis nesileido perkalbamas. Padoriose parduotuvėse tokių kaklaraiščių nebuvo, teko vykti į pigų rajoną ir ten pirkti tokių kaklaraiščių. Ir Brežnevas ėmė juos nešioti.
Žinoma, pasitaikius progai, iš jo pasišaipė amerikiečių žurnalistai.
Aleksandras Igmandas pasakojo, kad jo pažinti su Brežnevu įvyko taip: jį iškvietė Visasąjunginių modelių namų direktorius, jie nuvyko pas lengvosios pramonės ministrą Tarasovą, o šis su savo automobiliu „Čaika“ nuvežė juos į Kremlių. Brežnevui reikėjo plono kostiumo kelionei į Indiją.
Savaime suprantama, siuvėjas, kaip ir gydytojas, dažnai mato savo klientą be drabužių. Aleksandras Igmandas pastebėjo dvi detales – savo amžiui puikią Brežnevo figūrą ir tai, kad jis nešiojo ne ilgas, plačias apatines trumpikes (kaip Chruščiovas), ne tarybines satino trumpikes, o importines trumpikes, nors forma panašias į vadinamąsias šeimynines, bet „labai kokybiškas, kokių Tarybų Sąjungoje dieną su žiburiu nebūtum radęs“.
A. Igmandas atsimena – kai po dviejų dienų Brežnevas apsivilko naują kostiumą, visi aiktelėjo. „Jis visiškai kitaip atrodė. Tarsi pasidarė aukštesnis, lieknesnis, nors jo dydis buvo 56-as.“
Kostiumas Brežnevui tiek patiko, kad jis nedelsiant apdovanojo modeliuotoją ir jį lydėjusį Modelių namų direktorių laikrodžiais. O A. Igmandas 12-ai metų tapo „rūmų“ drabužių modeliuotoju.
Visi sunkumai būdavo sprendžiami su Brežnevui būdingu polėkiu – Igmandą lėktuvu skraidindavo iš Taškento pas vadą į Krymą, generaliniam sekretoriui pasiūtas kelnes atsiųsdavo oro paštu, o spaudes Leonido Iljčiaus striukei užsakydavo Prancūzijoje. A. Igmandui tekdavo ir konjako taurelę išgerti su Brežnevu, ir parūkyti, nors gydytojai draudė jam rūkyti. Jis netgi gaudavo dovanų medžioklės trofėjų iš Zavidovo. Paskutinį didelį šernienos gabalą jam atvežė dieną prieš Brežnevo mirtį.
Nepasakytum, kad Brežnevas buvo abejingas importiniams drabužiams. Visų pirma, medžiagos kostiumams buvo importinės, kaip ir marškiniai, kaklaraiščiai ir skrybėlės. Brežnevo vertėjas Viktoras Suchodrevas atsiminė, kaip generalinis sekretorius džiaugėsi jam padovanotomis amerikietiškomis striukėmis: „Pagal seną tradiciją, kiekvienam svečiui, nakvodavusiam bent vieną naktį „Camp David“ dovanodavo vasarinę neperšlampamą tamsiai mėlynos spalvos striukę. Dešinėje jos pusėje buvo užrašas „Camp David“, po juo – JAV prezidento atspaudo ženklas. Kairėje Brežnevui dovanotos striukės pusėje buvo išsiuvinėta „Leonid Brezhnev“. Generaliniam sekretoriui ši striukė labai patiko. Jis iš karto ją apsivilko ir nešiojo ją abi dienas, praleistas rezidencijoje. Su ypatingu malonumu Leonidas Iljičius vaikščiojo su ja priešais fotografus ir operatorius. Jis išpūsdavo krūtinę, rodydavo ranka į užrašą ir sakydavo: „Štai – Leonidas Brežnevas“.
O kitą kartą Brežnevas tiesiog išsiprašė kailinės striukės iš Amerikos prezidento Geraldo Fordo.
„Vizito dienomis Fordas išeidavo į lauką su prabangia kailine striuke, kuri labai patiko Brežnevui. Prieš prasidedant vienam iš susitikimų, Leonidas Iljičius netgi ją paglostė ir paklausė, koks čia kailis. Fordas atsakė, kad trijų rūšių – vilko, žebenkšties ir bebro. Brežnevas, išreikšdamas susižavėjimą, net sučepsėjo. Na o po vizito Fordas, prieš įlipdamas į lėktuvą, nusivilko puikiąją striukę ir ištiesė ją Brežnevui ir pasakė: „Tegu primena apie mūsų susitikimą.“ Brežnevas plačiai nusišypsojo...Gromyka: svarbiausia – skrybėlė
TSRS užsienio reikalų ministras Andrejus Andrejevičius Gromyka buvo ypatingai konservatyvus. Už kietumą ir nesileidimą į kompromisus tarptautinis politinis elitas buvo jį praminęs „Ponu ne!“. O rinkdamasis drabužius laikėsi tik jam vienam žinomų principų, kurių nė už ką nepamindavo. Viktoras Suchodrevas sakė, kad Gromykos buvo neįmanoma įsivaizduoti be kaklaraiščio, tamsios spalvos kostiumo ir apskritai vilkinčio ne dalykiniu stiliumi.
Kartą prieš neoficialų susitikimą su Fideliu Castro Kuboje Gromykai pasiūlė pabendrauti su pastaruoju laisvu formatu, be kaklaraiščio ir pan. Tarp Suchodrevo ir Gromykos įvyko nepamirštamas dialogas:
– Atleiskite, Andrejau Andrejevičiau, Castro prašė apsivilkti ką nors lengvo...
– Suchodrevai, jūs iš tiesų taip manote?
– Esu įsitikinęs, Andrejau Andrejevičiau. Visi čia esantys, visa ambasada ir, žinoma, kubiečiai vilkės marškinius trumpomis rankovėmis, be kaklaraiščių.
– Taip... Na, gerai, tebūnie, kaip sakote.
Jis apsisuko ir nuėjo į savo kambarius. Po 10 min. išėjo. Švarką buvo nusivilkęs, tačiau marškiniai ir kaklaraištis buvo tie patys. Ant marškinių jis apsivilko smėlio spalvos striukę ir užsisegė ją iki pat kaklaraiščio mazgo. Galvos neguldau, bet man atrodo, kad striukė buvo vilnonė...“
Gromyka turėjo taisyklę – iš komandiruočių Amerikoje parvežti dovanų Brežnevui, Andropovui, vėliau ir Černenkai. Dovanos būdavo kokybiškos, bet gana panašios: skrybėlės, marškiniai, kaklaraiščiai. Viską pirkdavo Viktoras Suchodrevas. Jam ypač sunku būdavo ieškoti vadams senamadiškų, mėsainio tipo“ skrybėlių – fetrinių, aukštų, kiek užlenktais kraštais, apsiūtais šilkine juostele – tokių, kokios buvo populiarios ketvirtą dešimtmetį Amerikoje. Suchodrevas rado parduotuvę Madissono aveniu, kurioje pardavinėjo tokias skrybėles. Gromyka davė jam savo skrybėlę, kad pagal ją nupirktų naują, be to, reikalavo tik tamsiai pilko skrybėlės. Suchodrevas atveždavo skrybėlių, Gromyka preciziškai atsirinkdavo patikusias. Paskui parduotuvėje auksu įspausdavo būsimų šeimininkų inicialus: „AAG“ (Gromyka), „LIB“ (Brežnevas), „JVA“ (Andropovas.
Paskutinis generalinis sekretorius nešiojo persiūtus kostiumus
Andropovas ir Černenka rengdavosi panašiai kaip kolegos iš politinio biuro, o Mochailui Gorbačiovui teko ne tik perestroiką paskelbti, bet ir pakeisti rengimosi stilių. Po darbo ar neoficialioje aplinkoje jis rengdavosi gana paprastai. Vyresnysis Gorbačiovo adjutantas Vladimiras Medvedevas, dirbęs ir su Brežnevu, savo knygoje „Žmogus už nugaros“ rašė:
„Michailas Sergejevičius rengdavosi išskirtinai paprastai, visi jo drabužiai – kelios poros sportinių marškinėlių, megztinių, lengvų kelnių, rudeninių ir vasarinių batų. Na ir, žinoma, šortų. Pamaskvės viloje ar Kryme – su sportiniais marškinėliais ir sportiniais batais. Vakare, jei atvėsdavo, užsimesdavo striukę ir būtinai užsidėdavo kepurę ar sportinę kepuraitę. Jis kažkodėl labai saugojo galvą, net vėsiu oru dėdavo kepurę...“
Bet kai ateidavo laikas siūti kostiumą, Gorbačiovas tapdavo be galo reiklus. Jis siūdavosi drabužius specialioje ateljė, kurios visi darbuotojai dirbo KGB. Po kiek laiko Gorbačiovas ėmė nešioti importinius kostiumus, kuriuos jam parinkdavo pagal figūrą.
Meistrams tekdavo nemenkai pavargti... Gorbačiovas skirdavo taisymams tiek laiko, kiek reikėdavo, nors kartais išsakydavo nepasitenkinimą kokybe.
