Arba bent jau norėtumėte paklausti, kaip įmanoma kalbėti apie stagnuojančią Lietuvos mados industriją, kai beveik kiekvieną dieną pasirodo pranešimai apie naujus mados prekių ženklus, organizuojamus pristatymus ir įvairiausias iniciatyvas.
Net jeigu pažvelgus iš šono situacija atrodo puiki, o naujienų portaluose gausu nuotraukų iš pristatymų bei vakarėlių (didelė renginių serija Vilniuje vyksta net šį savaitgalį), kiek kritiškesnis žvilgsnis į situaciją brendo gan ilgai. Šį komentarą tinklaraščiui ketinau parašyti dar prieš dvejus metus, kai į mano elektroninio pašto dėžutę pradėjo plūsti laiškai su prašymais aprašyti naujai sukurtus prekių ženklus, pakomentuoti jų kūrybą ar net parengti apžvalgas mainais į “vardinį” (atsiprašau, kad negaliu susilaikyti be kabučių) daiktą.
Nors visuomet palaikau jaunus kūrėjus, pasiryžusius Lietuvos mados industrijai pristatyti naują kokybišką viziją, pastarųjų metų kontekste jų, neslėpsiu, beveik nebepastebiu. Galbūt vienas kitas vardas ryškiau sužiba „Mados injekcijos“ metu ar pasirodo naujiena apie užsienyje sėkmingai dirbančius jaunuosius dizainerius, bet didžiąją dalį informacinio srauto užima kiek kitokio tipo prekių ženklai, kurių vertė, švelniai tariant, atrodo abejotina.
Juos tikrai nuolat matote socialiniuose tinkluose, perskaitote antraštes apie jų pristatymus, fotosesijas ar aprengtas įžymybes. Internete regite greitai išperkamus jų produktus, žavitės “iniciatyva” ar kūryba, kuri neretai tereiškia logotipą, atspaustą ant neįsimenančio modelio ir vidutinės kokybės audinio suknelės. Galų gale, tokie projektai skambiai pavadinami mados namais ir formuoja plačiosios visuomenės suvokimą apie madą, bet… mados ir dizaino ten dažnai būna ne daugiau, nei siuvimo pradžiamokslyje pateiktuose kirpimo brėžiniuose.
Ir vis dėlto tokie prekių ženklai bei juos populiarinantys renginiai šiandien yra tai, ką daugelis vadina mados industrija. Tarsi Mados infekcijoje savo kolekcijas rodantys dizaineriai tegali būti aktualūs itin nišinei auditorijai (patikėkite, taip nėra), o suvokimą apie madą suformuoti gali nebent prie reklaminės sienelės pasirodančios įžymybės, kurių apranga plačiai aptarinėjama socialiniuose tinkluose ir geltonojoje spaudoje. Lietuviškų mados renginių kultūra neabejotinai atitinka standartinio kliento skonį ir poreikius – neįmantrus dizainas, visuomenėje žinomas vardas, garantuota vieta naujienų portale. Geriausiu atveju surengiama tai, kas vadinama mados pristatymu, po kurio išplatinamas pranešimas spaudai.
Lietuviškų mados renginių kultūra neabejotinai atitinka standartinio kliento skonį ir poreikius – neįmantrus dizainas, visuomenėje žinomas vardas, garantuota vieta naujienų portale.
Pakvietimų į tokius renginius, privalau pabrėžti, tikrai apstu, tik atsidarius elektroninį laišką pasidaro keista – prekių ženklas girdimas pirmą kartą, bet kvietime iš karto pabrėžiama, kad pristatyme gros/dainuos/podiumu žengs žymūs žmonės. Patiems drabužiams ir kolekcijoms aprašyti neretai pakanka tokių stereotipinių, bet nieko nepasakančių frazių kaip “drabužiai skirti miesto moteriai”, “išskirtinio dizaino detalės”, “modernios klasikos įkvėpti siluetai”. Daugiau turbūt ir nereikia, nes paprastai užtenka visą nugarą ar kepurės priekį puošiančio logotipo, kuriuo klientė galės didžiuotis. Ir tik nedaugeliui kils klausimas, ar didžiuotis yra kuo.
Vis dėlto tokių renginių koncepciją ir prekių ženklų strategiją diktuoja būtent klientūra. Tokia, kuri mėgsta pabrėžti besidominti mada ir palaikanti lietuviško dizaino idėją. Tik, labai gali būti, apie Juozą Statkevičių, Ramunę Piekautaitę ar Sandrą Straukaitę žinanti nebent iš asmeninio gyvenimo skandalus keliančių antraščių. Ir to užtenka, nes kūryba šiandien yra šampano taurių išdėstymas, o kokybė – tų taurių turinio kaina.
Magiškai tipinę klientūrą veikia ir tai, kas dabartinius “kūrėjus” atitolina nuo tradicinės šio žodžio sampratos ir priartina prie masių. Ir ne, nekalbu apie tokius užsienyje žinomus atvejus, kaip Stellos McCartney ar Phoebe Philo apeliavimas auditorijai dėl to, kad dirbanti mama žino, ko reikia tokiai pačiai veikliai moteriai. Priešingai nei aukščiausiuose pasaulinės mados sluoksniuose, Lietuvoje madai intelektualumas nėra būtinas, nes geresnį efektą sukuria pareiškimas, kad buvusi (patys įrašykite populiarią profesiją) metė darbą ir nusprendė kurti drabužius. Nesakau, kad atsidavimas pomėgiui yra blogai, bet kartais tai ir galėtų likti hobiu be stambių klijuojamų etikečių. Ypač kai talento pradėti verslą pakanka, bet sukurti kažką, ko nėra siuvimo pradžiamokslyje – nelabai.
Galbūt dėl to kaltas tradicinis dizainerio įvaizdis visuomenėje, kuris savo aštrumu ir originalumu gali lengvai atbaidyti klientą? Manau, dėl to kartais net neverta ginti profesionalių kūrėjų pusės, nes jie patys griežtai pasisako prieš bet kokį komercialumą ar viešą savo kūrybos demonstravimą. Šiandieninė situacija net talentingiausią kūrėją įpareigoja suvokti tam tikrus mados verslo ir reklamos mechanizmus, be kurių pražūti milžiniškoje rinkoje galima net nespėjus į ją tinkamai įsilieti. Todėl kartais sunku suprasti lietuvių kūrėjus, kurie skundžiasi dėmesio stoka, nors patys atsisako duoti interviu, dalyvauti pristatyme ar tiesiog susikurti paskyrą socialiniuose tinkluose. Galų gale, neretai taria „ne“ net pagalbai iš šalies, o tai lygu savo talento pasmerkimui mirti.
Šią idėją patvirtina ir skirtumai tarp jaunųjų kūrėjų, mados mokslus pasirinkusių Lietuvoje ir užsienyje. Tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ar JAV mados kūrėjai skatinami būti ne tik kūrybingais ar techniškais, bet ir komerciškais, nes mada – tai visų pirma verslas, patenkinantis vieną svarbiausių gyvybinių ir saviraiškos poreikių. Lietuvos aukštosiose mokyklose situacija kiek kitokia, mat būsimieji dizaineriai neretai sulaukia spaudimo būti menininkais ir nepasiduoti komercinei įtakai, bet XXI a. kontekste to nebeužtenka. Dėl to baigiamosios studentų kolekcijos turi milžinišką meninę vertę, bet ne viena tokia istorija pasibaigė pamintais asmeniniais įsitikinimais ir darbu didžiosiose mados korporacijose kasdien braižant lengvai pagaminamų drabužių eskizus.
Šiandieninė situacija net talentingiausią kūrėją įpareigoja suvokti tam tikrus mados verslo ir reklamos mechanizmus, be kurių pražūti milžiniškoje rinkoje galima net nespėjus į ją tinkamai įsilieti.
Kokį pranašumą prieš šiuos kūrėjus turi naujieji prekių ženklai? Net jeigu meninės vertės ir techninio išbaigtumo jų darbuose ne daugiau nei santūrumo Vilniaus gatvės klubuose penktadienio naktį, šių ženklų įkūrėjai puikiai išmano, kaip pateikti savo vardą, pasirūpinti jo nušvietimu žiniasklaidoje ir reklamine fotografų sienele.
Būtent neišranki, nerašytą kontraktą su vadinamuoju socialiniu elitu turinti žiniasklaida yra vienas pagrindinių punktų, lemiančių dabartinės situacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Pokyčiai tinkamai skleidžiant ir atrenkant informaciją galimi per itin trumpą laiką, bet man, kaip žiniasklaidos atstovei, neretai būna gėda dėl kai kurių kolegų taikomos praktikos. Net nepataisomi pranešimai spaudai pasiekia žurnalų ir portalų erdvę, nebandoma domėtis alternatyvia nuomone ar kūryba, paprasčiausiai pasitenkinama tuo, ką pateikia patys prekių ženklų atstovai. Tai – be pastangų sugeneruotas turinys, kuris gal ir sulaukia dėmesio, bet pamina vieną, mano nuomone, svarbiausių žurnalistikos vertybių – informuoti edukuojant.
Be abejo, specializuotos mados žiniasklaidos Lietuvoje labai mažai. Kol kas rinka tam per maža, nėra mados žurnalistus ruošiančių mokyklų, o leidiniuose mados skiltys neretai paliekamos tendencijų apžvalgoms. Bet kokie norai keisti situaciją dažniausiai sutinkami skėsčiojant rankomis, o požiūris į kritiką tik toks, kad ji gali potencialiai sugadinti santykius su minimais kūrėjais. Būtų galima parašyti atskirą tekstą apie dizainerių baimę dirbti su žurnalų stilistais ir bent taip rodyti savo kūrybą visuomenei, bet tai – dar kita tema.
Žinoma, nereikia galvoti, kad tokios aplinkybės susiklostė tik Lietuvoje – panašių pavyzdžių galima rasti net gilias mados tradicijas turinčiose šalyse. Bet būtent apie Lietuvą kalbėti skauda, nes joje neišnaudoto potencialo gausu, o viešojoje erdvėje sklindančios nekokybiškos informacijos – dar daugiau.
Šis komentaras nėra tik vienadieniai pastebėjimai, nes panašiomis temomis diskutuoti teko tiek su pačiais kūrėjais, tiek su akademinio pasaulio ar žiniasklaidos atstovais. Daugelio jų, gerbiamų ir žinomų savo srities profesionalų, nuomonė sutampa – šis netikrų kūrėjų, nekokybiškos žiniasklaidos ir talento užsisklendimo laikotarpis tėra laikinas. Auditorija pamažu pradeda suvokti kokybę ir vertę, daugėja alternatyvių informacijos šaltinių, o jaunoji dizainerių karta pamažu jaukinasi pasaulinę meno ir komercijos pusiausvyrą. Juk anksčiau ar vėliau pjaunama šaka, ant kurios sėdime, pradės traškėti. Tikiuosi, kad tada pagaliau ateis laikas atsispirti ir kopti aukščiau.
