Staiga jai tapo aišku – kurs sukneles! Kūrėja pasakoja, kaip išsipildžiusi svajonė pakeitė jos gyvenimą.
Patirtis Azijoje. Ana du kartus buvo nuvykusi į Pietryčių Aziją – jaučia šiam regionui nepaaiškinamą trauką. Pirmą kartą praleido ten tris mėnesius. Norėtų pagyventi kokius metus, bet šias svajones kol kas tenka atidėti – veiklos turi apsčiai. Ne tik mylėti, bet ir dirbti galima per atstumą, – žurnalui, kuriame tuo metu dirbo, Ana Savicka vadovavo internetu (prieš tai nemažai tam ruošėsi). „Tuo metu Azija dar buvo gana egzotiška šalis, todėl daugelį draugų mano sprendimas kelis mėnesius praleisti menkai pažįstamame krašte stebino. Išvykome su drauge, bet po mėnesio ji grįžo namo, nes laukė vaikinas. Likau visiškai viena Filipinuose (šypsosi). Ta patirtis man daug davė, jaučiausi gyvenanti emocinėje komforto zonoje. Žmonės labai paslaugūs, malonūs, visada parodys kelią, mielai pagelbės (juokiasi). Kiekviename žingsnyje laukia koks nors nuotykis, įdomi patirtis. Ten nuolat šypsojausi“, – pasakoja pašnekovė. Antrą kartą į šią šalį ji vyko su dviem geriausiomis draugėmis, praleido ten beveik du mėnesius. Tada ir ėmė kirbėti mintis ką nors gyvenime keisti.
Ką Ana atrado keliaudama po Aziją? „Ramybę“, – atsako tvirtai ir prisimena laiką, praleistą Ko Phayamo saloje: „Gyvenau beveik laukiniame keturių kilometrų ilgio paplūdimyje, namelyje be elektros (šia būdavo galima pasimėgauti tik dvi valandas per dieną). Vienintelė pramoga – nueiti į už poros kilometrų esančią parduotuvę nusipirkti žvakių. Netoliese gyvenęs prancūzas pamokė niekada nepirkti iš karto dviejų, kad kitą dieną vėl būtų ką veikti.“ Azija išmokė pakantumo, lankstumo, prisitaikyti. „Esu gana chaotiška ir nekantri, o Azijoje man buvo taip ramu, išmokau neskubėti, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Grįžau be įkvėpimo, ko taip ieškojau, tačiau daug ramesnė. Žinojau, kad visi atsakymai ateis, kai bus laikas“, – sako pašnekovė.
Negalėjau užmigti, vis svarsčiau, ką daryti. Akys netikėtai įsmigo į pravirą spintą, ir staiga man toptelėjo – juk galiu kurti sukneles!
Sena svajonė. „Prisimenu, būdama paauglė, piešiau sukneles ir svajojau tapti dizainere. Vėliau gyvenime atsirado žurnalistika, rašymas, geros darbovietės, nebloga alga. Jaučiausi gana patogiai, bet alter ego vis baksnojo į nugarą, primindavo, kad tai – visai ne mano. O kai pamėgindavau įsivaizduoti, kad rašyti teks dar kokius 30 metų, lengvai nupurtydavo. Išvykau į Aziją tikėdamasi, kad tailandietiškas pėdų masažas išlaisvins mano genialumą, nušvisiu, atrasiu save, suvoksiu, kuo noriu būti. Grįžusi nutepenau į darbą, o savęs ieškojimą atidėjau ateičiai – kai bus lemta. Karmos taškai grįžo prieš pusantrų metų – prisiminiau seną svajonę, patikėjau, kad galiu ją įgyvendinti. Nusprendžiau tapti dizainere ir sukurti savo prekių ženklą.“ (Iš Anos įrašo feisbuke)
Per pilnatį gimusios suknelės. „Dirbdama žurnaliste, imdavau interviu iš sėkmingai karjeros laiptais kylančių žmonių. Tos istorijos įkvėpdavo, klausydamasi jų svarstydavau, ar pati galėčiau tokią kada nors papasakoti kitiems. Esu bandžiusi įgyvendinti keletą verslo idėjų, bet greit perdegdavau, nes suvokdavau, kad tai nėra mano. Taip blaškiausi gal trejus metus. Dabar, pasakodama savo istoriją, pati iki galo negaliu patikėti, kad ji – mano. (Juokiasi.)
Kad kursiu sukneles, supratau per pilnatį liepos 1-ąją. Jaučiausi praradusi save, darbas neteikė malonumo, kasdienybė – džiaugsmo, trūko pinigų ir laisvės daryti, ką noriu. Taigi tą naktį negalėjau užmigti, vis svarsčiau, ką daryti. Akys netikėtai įsmigo į pravirą spintą, ir staiga man toptelėjo – juk galiu kurti sukneles! Tai buvo taip aišku ir stipru, kad pašokau iš lovos ir tą naktį sukūriau prekių ženklo koncepciją, sugalvojau pavadinimą, pripiešiau suknelių modelių. Niekada nieko nesu užsirašinėjusi, neturėjau užrašų knygelių, o tada viską smulkiai susirašiau. Viskas atrodė taip paprasta, taip nesunkiai įgyvendinama... Vienintelė „smulkmena“ – nemokėjau nei siūti, nei konstruoti drabužių. Tik jei nerizikuoji – svajonės neišsipildo. Pasiteisino paprastas gyvenimo dėsningumas: kai labai nori, randi būdų, kaip tai padaryti. Kiekvienas „nežinau“ tampa „žinau“, kiekvienas „kaip?“ transformuojasi į „taip!“.“
Per kančias... Siuvėjos ir sukirpėjos kvalifikaciją žurnalistės diplomą turinti Ana įgijo profesinėje mokykloje (mokėsi ten devynis mėnesius) – jautė, kad kitaip nepajudės iš vietos, nes trūko elementarių žinių, o pirmaisiais bandymais bendradarbiauti su profesionalia siuvėja konstruktore nusivylė. „Nuėjau į darbo biržą paklausti, kokios šiuo metu siūlomos kvalifikacijos keitimo programos. Apsisprendžiau akimirksniu ir jau po savaitės buvau studentė (šypsosi). Mokytis ėjau tikslingai, nes žinojau, kam to reikia. Be to, esu labai smalsi, man knieti išbandyti vis ką nors nauja. Pradėjau tiesiog siurbti informaciją iš aplinkos, domėjausi viskuo, kas susiję su drabužių dizainu ir mados verslo kūrimu. Per metus išmokau ir siūti, ir konstruoti. Iš pradžių, neslėpsiu, buvo labai sunku. Kelis mėnesius iš žurnalų lekalų kirpau, siuvau, perdarinėjau drabužius, ilgainiui perpratau jų kūrimo ir siuvimo subtilybes. Kai pavyko sukirpti ir pasiūti drabužį tokį, kokį įsivaizdavau, užplūdo euforija. Iki šiol vertinu siuvėjų darbą, rankomis kurtus drabužius, nes žinau, kiek kainuoja tie adatų dūriai, kiek kantrybės ir kokio preciziškumo reikia. Sunkiausia buvo pradėti mokytis. Labai pavargdavau, kasdien nuo aštuonių ryto iki trečios popiet sėdėdavau paskaitose, su niekuo nebendravau, po pratybų eidavau tiesiai namo. Stipendija buvo vienintelis mano pragyvenimo šaltinis.“
Ana sako tvirtai tikėjusi savo idėja, todėl nieko nebijojo, minties, kad gali nepasisekti, net neprileido. „Viskas, ką sugalvojau tą naktį, išsipildė, nors buvo abejonių, blaškymosi, kritikos, ašarų, – prisipažįsta. – Būdavo, krentu mamai į glėbį ir verkiu. Pačiai juokinga: penkerius metus dėl nieko neverkiau, o dabar žliumbiu dėl suknelių.“
Labai vertinu siuvėjų darbą, rankomis kurtus drabužius, nes žinau, kiek tie adatų dūriai kainuoja.
Ana aiškiai žinojo viena: „Jei iš pat pradžių įrodysiu, kad esu verta pasitikėjimo, nors prekių ženklas yra naujas, viskas bus gerai.“ Nuvykusi į Lenkiją pasidairyti audinių suknelėms siūti, A. Savicka labai nusivylė pigia Kinijos produkcija, tačiau netikėtai aptiko nedidelę itališkų medžiagų parduotuvę ir įsigijo tris ritinius nuostabių audinių. „Tie trys ritiniai automobilio bagažinėje ir buvo avantiūros pradžia.“
Žinią apie nuosavą prekių ženklą A. Savicka paskelbė feisbuke balandžio 1-ąją. Nors šią dieną priimta juokauti, pranešė visai rimtai: „Susipažinkite su mano „Undress“ – per naktį gimusia idėja, kuri gerokai susuko man galvą ir privertė iš naujo susidėlioti prioritetus.“
„Undress“. Prekių ženklo pavadinimas kelia dviprasmiškų minčių – tarsi bando įpiršti norą nusirengti, o iš tikrųjų, anot kūrėjos, reiškia priešingą ir kasdien ne tik neišvengiamą, bet ir labai malonų veiksmą – apsirengti. „Be maisto ir miego, apsirengimas yra neišvengiamas kasdienis ritualas. Žmonės įsimena tave, įvertina pažiūrėję į drabužį, todėl jis yra kaip žinutė.“ Tad dėl pavadinimo Ana neabejojo, nors ir sulaukė kritikos. O sukneles pasirinko todėl, kad tai mėgstamiausias jos pačios apdaras (į interviu moteris taip pat atėjo vilkėdama pačios kurtą juodą trumpą suknelę su kutuotomis rankovėmis). „Suknelė – labai moteriškas, elegantiškas, patogus drabužis. „Undress“ modeliai gimsta iš kasdienybės, iš poreikio atrodyti gražiai. Mano suknelės minimalistinės, klasikinio braižo, labai moteriškos, subtiliai koketuojančios ir pabrėžiančios jos savininkės charakterį. Nekuriu konceptualiosios mados, kuriu tik nešiojamus drabužius moterims, kurių akys žiba. Stengiuosi, kad suknelės būtų su cinkeliu – įdomesnės konstrukcijos, nesunkiai pritaikomos kasdien. Man svarbu ir tai, kad daiktas spintoje būtų ilgaamžis.“ Pašnekovė tikina nemėgstanti ilgai kuistis prie veidrodžio, persirenginėti, tad ir sukneles norėjusi kurti universalias – tinkamas dėvėti ir dieną, ir vakare. Tokia ir yra šio prekių ženklo idėja. Labiausiai Anai patinka marškinių tipo suknelės, jas jau galima laikyti savotišku skiriamuoju jaunosios dizainerės bruožu. Beje, beveik visos – įimtos per liemenį. „Nesižaviu uniforminiu unisex stiliumi, man patinka moteriškumą pabrėžiančios suknelės. Be to, lengvai per liemenį įimta šiek tiek įpareigoja pakelti galvą, išsitiesti ir pasitikėti savimi.“
Su istorija. Visos A. Savickos suknelės turi išskirtinius pavadinimus – lyg pasakotų mažas istorijas, pavyzdžiui, „If You Say So“, „Like Yesterday“, „Behold, A Lady“, „When You Are Quiet“, „Feel The Same“, „Call It A Luck“ ir pan. „Užsirašau mažas galvoje gimstančias istorijas, kartais kokia frazė įstringa, kai klausausi muzikos. Be vaizdų, dar yra žodžiai, man jie svarbūs, juk esu žurnalistė (juokiasi). Kreipiu dėmesį net į tai, kokius vartoju susirašinėdama. Verslo etiketas man labai įdomu.“
Ne viena moteris kūrėjai pasakojo, kad vilkėdama „Undress“ suknelę patyrė kokį nors džiugų įvykį, nuotykį – ypatingą pasimatymą, piršlybas, o viena klientė paprašė perdaryti patikusią suknelę savo vestuvėms. Didelė „Undress“ suknelių gerbėja yra televizijos laidų vedėja aktorė Beata Tiškevič. Anos suknelę koncertui pasirinko atlikėja Jazzu (beje, tokios pačios paprašė ir 2014 metų „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst). Matyt, ne veltui Anos kūriniams prilipo „suknelių su istorija“ etiketė. „Noriu, kad mano kūriniai turėtų savo istorijas ir kurtų naujas iškeliavusios į moterų spintas.“
Mano suknelės gimsta iš kasdienybės, iš poreikio atrodyti gražiai. Jos minimalistinės, klasikinio braižo, moteriškos.
Svajonių darbas. Šiuo metu Anos darbo vieta – nedidelis jos vaikystės kambarys. Jame kartais net naktį dūzgia siuvamoji mašina, – darbo įrankį būsimoji dizainerė gavo dovanų. „Dabar negaila nei naktų, nei ankstyvų rytų, kuriuos praleidžiu dirbdama, nes tas darbas man labai patinka! Keliuosi, kada noriu, vedžioju šunį, kada užsimanau. Noriu – dirbu keliaudama, noriu – ilgiau ir sunkiau, kad paskui galėčiau mėnesį ilsėtis, pavyzdžiui, Filipinuose – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, o paprastame bungale (man reikia ne komforto, bet malonumo ten būti ir įspūdžių). Tad kuo ne svajonių darbas?“ – juokiasi pašnekovė. Jos akys tiesiog švyti iš pasitenkinimo. Dabar Ana – savo laiko šeimininkė, to visada ir norėjo. Tiesa, patikina, kad rizikos ir abejonių plėtojant šį svajonių projektą netrūksta: „Rizikuoji užsakinėdama audinius, kurdama modelius. Net siųsdama klientei suknelę jaudinuosi, ar patiks, – neslepia pašnekovė. – Jaučiu didžiulę vidinę atsakomybę. Net už tai, kokioje dėžutėje keliauja mano kūrinys.“ Ana viską stengiasi daryti pati, samdo tik siuvėjas konstruktores. Vis dėlto viena, be kitų pagalbos, tikina, nieko nebūtų pasiekusi.
„Mama mane palaikė ir parėmė tuo sunkiu laikotarpiu, kai neturėjau darbo, priėmė pagyventi. Ji tyliai išsprendžia visas kasdienybės problemas, už tai esu jai be galo dėkinga.“ Vyresnis brolis Vitalijus iš pradžių sesers idėją vertino skeptiškai, o vėliau palaikė, net šiek tiek prisidėjo finansiškai. „Jis labai daug pagelbėjo kuriant elektroninę parduotuvę iwearundress.com. Turėjau išpildyti vienintelę brolio sąlygą – parašyti verslo planą. Tąkart padėjo barų verslą turintis bičiulis. Žinoma, kartais pabambu, kad pavargau, kaip sunku, bet brolis rėžia: „Norėjai prekių ženklo – tai ir turi, ko skundiesi?“
Keliais dygsniais
Gimė 1986 metų vasario 12 d.
Veikla. 8-erius metus dirbo žurnaliste. Vėliau bandė jėgas kurdama kulinarinius projektus. Galiausiai baigė profesinio ugdymo studijas ir sukūrė savo prekių ženklą.
Populiarumas. Socialiniame tinkle „Facebook“ „Undress“ turi daugiau kaip 10 tūkst. gerbėjų, „Instagram“ @iwearundress veikla domisi beveik 800 sekėjų.
Jos stilius. „Neperkrautas, švarus, minimalistinis. Patinka vienspalviai drabužiai, nemėgstu sudėtingų, įmantrių.“
Kvepalai. „Narciso Rodriguez“ – „For Her“.
Gyvenimo moto. „Žmogus žmogui turi būti žmogus.“
Įkvėpusi knyga. „Kai turiu laiko, atsiverčiu dovanų gautą Laurent‘o Gounelle'io „Dievas visada keliauja incognito“. Ši knyga primena netikėtai užsimezgusią pažintį. Vieną dieną man paskambino moteris ir pasakė: „Žaviuosi jūsų suknelėmis, visas jas norėčiau turėti.“ Taip ir susidraugavome.“
