„Stilius – tai visų pirma žmogus, ne tik jo apranga, bet ir elgesys, požiūris, pomėgiai. Stiliaus, kaip ir skonio, nenusipirksi, jį atsinešame gimdami.“
Įvaizdis. Visada pasitempusi, elegantiška, vilkinti puikiai gulantį (dažniausiai kelnių) kostiumą, G. Arlickaitė traukia akį kokia nors įdomia detale: skarele ant kaklo ar ant galvos, skrybėlaite, išskirtinio dizaino žiedą ar kaklo vėrinį...
Tai ne delninukė, o vizitinių kortelių dėklas!
„Kartais mėgstu šitaip ironiškai papokštauti“
„Mano bajoriškų šaknų turintis tėvas visada mokė, kad iš namų išeiti reikia apsirengus taip, kad nebūtų nepatogu, jeigu pasikeistų planai ir turėtum kur nors dalyvauti.“
Rinkdamasi patinkantį drabužį, pašnekovė atsižvelgia į du aspektus – praktinį ir estetinį. „Formuoti garderobą, mano supratimu, reikėtų taip, kad turėtum pagrindinę spalvą ir prie jos derančias kitas arba akcentus. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju savęs perkančios žalią suknelę, galbūt nebent kokį akcentą prie juodos.“
Apie spalvas. „Labai mėgstu mados namų „Kenzo“ spalvas, vienu metu dėl jų netgi kvepinausi „Kenzo“ aromatais. Kartą Strasbūre gatvėje sutikau nepažįstamą prancūzę, ji vilkėjo gerai panešiotą juodą paltą, bet ant jo buvo užsimetusi fantastišką „Kenzo“ šalį. Mane sužavėjo, kaip spalvomis galima atgaivinti daiktą, su kuriuo iš esmės galima būtų atsisveikinti. Nuo to laiko ėmiau domėtis „Kenzo“ šalikais ir spalvomis.
Buityje man labai patinka pilkos ir terakotos derinys. Labai graži apelsinų spalva. Drabužius mėgstu pilkus, nes ši spalva puikiai atskleidžia kitas. Atspalvius įvardiju, kaip juos matau aš, pavyzdžiui, bėgančios pilkos pelės spalva (juokiasi). Pasakyti „pilka spalva“ – tai nepasakyti nieko. Ji turi tiek atspalvių, kad visų neįmanoma būtų ir išvardyti. Pilka – labai graži spalva.
Žavi ir geltonos atspalviai. Vis dėlto atidariusi spintą turiu konstatuoti, kad joje dominuoja juoda. Taip neturėtų būti, šią spalvą reikia „gyvinti“. Man labai gražu ryškūs, spalvingi batai, bet iš praktiškumo vis vien nusipirksiu dar vienus juodus. Tačiau, nenorėdama atrodyti kaip Pirčiupio motina, ją juodus drabužius gyvinu įvairiais smagesniais akcentais.“
Akcentai. „Turiu mėgstamus autorinius čekų juvelyrikos kompanijos „Halada“ didžiulį žiedą ir segę, jais mėgstu pagyvinti aprangą. Jie man gražūs tariamu negražumu, tobuli savo netobulumu. Turiu brangių žmonių dovanotus opalų ir turkio vėrinius. Labai brangi prancūzės draugės dovanota senovinė nešlifuoto sidabro apyrankė su opalu. Prie jos priderinau opalų vėrinį iš „Jūratės akmenėlių“.“
Galvos puošmenos. „Pamėgau įvairius galvos dangalus. Esu dėkinga dizaineriui Liutaurui Salasevičiui, kad padėjo išmoningai ir subtiliai išspręsti tam tikrus su sveikata susijusius klausimus.“
Šalikas. „Labai mėgstu šalikus, skaras, turiu jų daugybę.“
Kelnės ar suknelė? „Kelnės. Esu kelnių moteris. Mano darbas ir dienotvarkė tokie, kad judėti vilkint suknelę ar sijoną nebūtų labai patogu.“
Raudona suknelė. „Puoštis per festivalį turiu labai nedaug laiko. Tačiau kiekvienai „Scanoramai“ stengiuosi įsigyti kokį naują drabužį. Tik stengiuosi, kad jis tiktų prie jau turimų, kad galėčiau įvairiai jį derinti.
2015 metų „Scanoramai“ norėjau įsigyti raudoną suknelę. Savąją radau Kaune, bet... visai ne raudoną. Raudonoji man netiko, tačiau pardavėja pasiūlė „juodą linksmą“ su baltais akcentais. Ją ir įsigijau. Bet raudonos vis dar noriu. Galbūt kitąmet?“
Kanai. Ponia Gražina prasitaria, kad net vykdama į Kanus ar kokį kitą, net labai prestižinį, kino festivalį, nesiruošia jam su tokiu polėkiu, kaip rengiasi „Scanoramai“. „Pastebiu, kad apranga net tokiuose oficialiuose kino festivaliuose, kaip Kanų, šiek tiek liberalėja, laisvėja, nors tam tikrų „suvaržymų“, be abejonės, egzistuoja.“
Tiesa, prabangių suknelių šiuose festivaliuose mato labai daug. „Stebiuosi, kaip moterys nuogais pečiais ir nesušąla. Kino salėse būna pakankamai vėsu, pučia vėjai...“
Prekių ženklai pašnekovei nerūpi. „Eidama pro prabangių drabužių ir prekių ženklų virtinas Croisette bulvare Kanuose, nealpstu. Tai – ne mano gyvenimas.“
„Mano rankinės – darbininkės, dažniausiai didelės. Dabar nešioju rankinę, kurią galima nešioti ir kaip kuprinę, nes taip patogiau. Į rankinę turi tilpti skėtis (aš nevairuoju automobilio), A4 formato dokumentų dėklas, kosmetinė, piniginė ir daug kitų nemažai sveriančių daiktų. Šią „Mandarina Duck“ rankinę-kuprinę įsigijau viešėdama Berlinalėje, visiškai neturėdama laiko ir prabėgomis. Panašiai esu įsigijusi ir kitą, itališką, rankinę – bėgdama pamačiau vitrinoje, patiko, įbėgau, pataikiau į dvi valandas trukusį jų išpardavimą, nusipirkau ir išlėkiau. Visi mano mėgstamiausi daiktai panašiai įsigyti.“
Italų prekių ženklo „Mandarina Duck“ rankinė, nešiojama kaip kuprinė
Paryškintos lūpos. „Nedažytos lūpos man netinka. Mano odos atspalvis toks, kad jį geriausiai atgaivina paryškintos lūpos. Todėl lūpų dažai visuomet su manimi. Mėgstu kompanijų „Chanel“ ir „Kanebo“ su aukso dalelėmis. Gamintojai žada, jog jie turėtų laikytis 45 valandas. Žinoma, tiek neišlaukiu, bet man svarbu, kad lūpų dažai būtų patvarūs. Be to, pasidažyti lūpas – lengviausia, ką galime padaryti dėl savo grožio.“
Kasdien lydintys kvapai. „Kvapams esu gana išranki. Man labai patinka levandų kvapas – jis nuostabus ir šarmingas, keista, kad jo nemėgsta kandys (juokiasi). Jeigu kalbėtume apie kvepalus, jau daug metų esu ištikima „senamadiškam“ aromatui „Chanel No. 5“. Žaviuosi nekomerciniais prancūzo Serge’o Lutenso aromatais – su jais mane supažindino kolegė Giedrė. Man atrodo, renkantis kvepalus labai svarbus pirmasis įspūdis – jis dažniausiai neapgauna.“
