Kada susidomėjote mada?
Vaikystėje su močiute siūdavome lėlėms keisčiausias sukneles. Mėgdavau piešti. Tie vaikystės piešiniai labai primena kolekcijų planus (angl. line-up). Nuo mažumės patiko derinti, grupuoti drabužius, juos ardyti ir bandyti suprasti, kaip sukonstruoti. Penkerių jau žinojau, kad noriu būti dizainere.
Pirmąją kolekciją sukūrėte būdama vos 12-os. Vienuoliktoje klasėje nusprendėte, kad mokslų jau užteks, ir išvykote į Londoną siekti svajonių. Buvote avantiūristė ar labai tiksliai žinojote, ko norite?
Į Londoną išvykau mikroautobusu, pasiėmusi didžiausią savo turtą – siuvamąją mašiną, net nebaigusi vidurinės. Nereikėjo sukurti daugybės kolekcijų, kad suprasčiau, jog Lietuvoje per ankšta. Mano svajonės per didelės... Iki šiol jos visiškai nerealios (šypsosi), bet pasaulis yra mažas, ir viskas įmanoma. Tuo metu, kai išvykau į Londoną, mane į priekį varė jaunatviškas maksimalizmas. Pavyzdžiui, penkiolikos bėgdavau iš pamokų, kad iš Mažeikių nutranzuočiau į Vilnių, į „Mados infekciją“, pasižmonėti, pasikultūrinti. Dar mokydamasi papildomai uždarbiaudavau – padėdavau tėčiui (operatoriui ir montažo režisieriui Jonui Čergeliui, – aut. past.), esu montavusi netgi vestuves (šypsosi). Londone studijavau mados koledže, dirbau, o po darbo dar kurdavau kolekcijas. Dvyliktą klasę baigiau internetu. Nepamenu, kada miegodavau, tačiau energijos turėjau labai daug – galėjau kalnus nuversti. Dabar išmokau susidėlioti prioritetus ir taip nebesiplėšau. Anksčiau labai daug savęs atiduodavau, daug dirbdavau nemokamai. Ir jausdavausi laiminga! Po beveik dešimties metų atėjo laikas imtis tik širdžiai mielų projektų.
Vienas tokių – bendradarbiavimas su lietuvių mados namais „House Of Faige“? Esate jų kūrybos vadovė, kuriate sezonines kolekcijas, tačiau kai tarėmės dėl interviu, užsiminėte, kad pavasarį turėsite naujienų...
Kol kas dar nenoriu garsiai apie tai kalbėti, galiu tik užsiminti, kad naujas projektas susijęs su mano aistra – kelionėmis. Stengiuosi atsigriebti už laiką, kai labai daug dirbdavau, tad porą kartų ar bent kartą per mėnesį skrendu ten, kur dar nebuvau. Keliaudama pastebėjau, kad kai kurių dalykų, susijusių su mada ir kelionėmis, trūksta, ir netrukus tai pristatysiu (šypsosi ir daugiau neleidžia išpešti nė žodžio).
Apie nuosavus mados namus „Mimi.C“ kalbate jau būtuoju laiku...
Deja, bet teko juos uždaryti. Viskam tiesiog neužtenka laiko. Kuriu lietuviškiems mados namams „House Of Faige“, čia visiškai realizuoju save kaip moterų mados kūrėja. Londone dirbu salono „Brunello Cucinelli“ vyrų drabužių skyriaus vadybininke. Darbo valandos – ilgos, vadyba atima daug laiko, o dar naujasis mano projektas...
Londone įsidarbinti vienoje garsiausių italų kompanijų atrodo daugiau nei neįtikima... Kaip patenkama į tokias prestižines darbovietes?
Mitas, kad į tokias kompanijas neįmanoma patekti. Nieko nėra baisaus, o jeigu turi patirties mados srityje, įsidarbinti dar lengviau. Manęs darbo pokalbiai niekada nebaugino, svarbiausia – palikti gerą pirmą įspūdį. Menkiausia smulkmena gali būti lemtinga, ir darbdavys prisimins ją, o ne tai, kaip puikiai kalbėjai.
Mano darbe svarbiausia – profesionalumas, analitinis mąstymas ir nepriekaištinga anglų kalba. Esu labai organizuota, turiu verslumo gyslelę. Dabar jau ir pati konsultuoju jaunuosius dizainerius, kaip „prasimušti“.
Ir kaipgi? Ką jiems patariate?
Patariu siekti sukurti ką nors nauja. Pavyzdžiui, labai daug jaunų dizainerių kuria džemperius su kokiais nors piešiniais, bet tai – nieko nauja. Kartais reikia daugybės bandymų, patirti daug nesėkmių, kad atrastum savo nišą. Jaunieji kūrėjai turėtų domėtis inovacijomis, šiuolaikinėmis technologijomis ir gyventi ateitimi, o ne praeitimi.
Keista, kad taip kalba mergina, įstojusi mokytis aukštosios mados subtilybių. Juk šiais laikais ji atrodo tokia... nemoderni ir nepraktiška. Kodėl pasirinkote studijuoti aukštąją madą?
Šiuolaikinė aukštoji mada gali būti net labai moderni. Ji mane visada traukė, pasirodymai tiesiog užburdavo. Studijuoti aukštosios mados įstojau norėdama suprasti, kaip reikia siūti. Juk tam, kad galėtum kurti ateitį, pirmiausia turi labai gerai išmanyti praeitį. Kad padarytum ką nors nauja, pirmiausia turi išmokti nepriekaištingai sukonstruoti drabužį ir perprasti jo „vidų“. Labai domiuosi vyriško kostiumo istorija, gilinausi į jo konstravimo subtilybes Londone esančioje garsiojoje Savile Row gatvėje (čia įsikūrę visi geriausi vyriškų kostiumų siuvimo namai, – aut. past.). Tos patirties man labai reikėjo.
Kad sukurtum ką nors nauj, pirmiausia turi išmokti nepriekaištingai sukonstruoti drabužį ir perprasti jo „vidų“.
Patirties porą mėnesių sėmėtės vieninteliuose Londone veikiančiuose aukštosios mados namuose „Ralph & Russo“, paskui kelis mėnesius praktikavotės Paryžiuje. Tai koks tas aukštosios mados pasaulis iš arti?
Pavyzdžiui, krakmolyti gėlių žiedeliai lankstomi šaukštu (šypsosi). Po kurio laiko šios senosios technologijos išnyks, nebeliks su jais dirbti mokančių meistrų. Tad ir aukštoji mada bus priversta keistis. Paryžiuje dalyvavau aukštosios mados kursuose, vykusiuose siuvinėjimo meistrų „Lesage“ bei kitose mados namams „Chanel“ priklausančiose dirbtuvėse. Mačiau Karlo Lagerfeldo ranka pieštus eskizus, kaip jie tampa aukštosios mados drabužiais, tačiau iš principo Paryžiaus aukštoji mada – labai uždaras pasaulis, čia paprastai įsileidžiami tik savi, o naujovės priimamos labai nenoriai.
Pasakojote, kad pirmąją praktikos dieną gavote užduotį iškirpti tūkstantį gėlyčių! Kas gali pakelti tokį krūvį?
Įpranti (šypteli). Kartais suknelės kabliuką aptraukti tam tikros spalvos siūlu užtrunka dvi valandas, tad įsivaizduokite, kiek laiko reikia visai suknelei sukurti. Kartais tekdavo dirbti iki penkių ryto, nes, pavyzdžiui, šeicho žmonos kitą rytą laukia vestuvės, o suknelė dar nebaigta. Būdavo, akys į skirtingas puses pradeda žiūrėti (juokiasi). Daug darbų aukštosios mados namuose atliekama rankomis, todėl galo, atrodo, nematyti. Jei suklysti, turi viską išardyti ir daryti iš naujo. Ir kiek ašarų išliejama dėl suknelių! Apskritai toks darbas alinamas, be to, už jį labai menkai mokama. Ten dirbantys žmonės turi šventą pašaukimą ir angelišką kantrybę. Tik pradėjusi gilintis į aukštosios mados subtilybes supratau, kodėl haute couture suknelės tiek kainuoja.
Kas geriau – visą gyvenimą krakmolyti gėlytes prestižiniuose mados namuose ar puoselėti nuosavą prekių ženklą nežinant, kaip seksis rytoj ir ar bus už ką nusipirkti sumuštinį?
Lengviau ir saugiau dirbti kitam, nes žinai, kad tikrai turėsi už ką pavalgyti. Kita vertus, dirbi pagal kitų taisykles ir savęs, kaip kūrėjo, iki galo nerealizuoji, bet... formuoji savo, kaip specialisto profesionalo, charakterį, o tai labai įdomu. Prieš ateidama dirbti į „Brunello Cucinelli“, buvau jautri meniška siela. Darbas su vyrais mane išmokė mąstyti kaip verslininkei, remtis loginiu mąstymu, ir šis naujas savęs atradimo etapas man labai įdomus. Tenka vadovauti mano tėvų amžiaus žmonėms, o tai ne visada lengva. Vyrai į jaunesnę vadovę moterį irgi vis dar žiūri su tam tikru nepasitikėjimu. O kai dirbi sau... Dažniausiai neturi pinigų (juokiasi), nes viską investuoji. Pavyzdžiui, mados namai „Mimi.C“ man neatsipirko net per penkerius metus, nors savo daiktais prekiavau ir Dubajuje, ir Londone.
Pamenu, pasakojote, kad kūrėjai nemiega naktimis, neskaičiuoja darbo valandų, dirba be pertraukų. Ne kiekvienas ištvertų tokį tempą. Kaip sekasi Jums?
Pakeičiau gyvenimo būdą, pradėjau sveikai maitintis. Anksčiau būdavo svarbu tiesiog pavalgyti, kad išsilaikytum ant kojų, o dabar rytą pradedu nuo tiršto žaliojo kokteilio su špinatais ir salierais (šypsosi). Domiuosi sveika gyvensena. Daug sportuoju (pilateso treniruokliu „Reformer“), į darbą Meifero (Mayfair) rajone iš namų Parsons Grine (Parsons Green) važinėju dviračiu, stengiuosi pailsėti. Buvo etapas, kai daug ir sunkiai dirbau, beveik nemiegojau. Per tuos metus dvasiškai pasenau keleriais metais. Tie, kurie manęs nepažįsta, nustemba sužinoję, kad man tik 24-eri, nes atrodau ir jaučiuosi taip, lyg būtų per trisdešimt (šypsosi). Anksčiau visiškai nesirūpinau savimi. Grįždavau po darbo namo ir iš karto sėsdavau siūti – reikėdavo baigti kolekciją, galėdavau nepakilti iki kito ryto. Buvau susirgau mažakraujyste, į veidrodį nelabai norėjau žiūrėti, nes atsirado raukšlių... O dabar stengiuosi skirti laiko sau.
To norėjau paklausti dar tada, kai, laimėjusi konkursą „Mados injekcija“, pirmą kartą pristatėte kolekciją ant „Mados infekcijos“ podiumo. Mačiau, kaip, išleidusi modelius, užkulisiuose verkėte, negalėjote išeiti nusilenkti publikai. Kas tada nutiko? Dėl ko taip graudinotės?
Daugelis manęs to klausė. Verkiau, nes tai buvo mano pirmasis didelis šou. Tiesa, nesijaučiau visiškai patenkinta ta kolekcija. Be to, buvau kelias paras nemiegojusi, pervargusi. Tiek savęs įdėjau į tą kolekciją, ji taip sunkiai gimė... Matyt, viskas ir susidėjo (šypteli). Tuo metu buvau bebaigianti internetu dvyliktą klasę, dirbau visu etatu ir dar bandžiau kurti. Neturėjau nei rėmėjų, nei biudžeto. Kolekciją kūriau plikomis rankomis, viską, ką uždirbdavau, atiduodavau.
Kūrėjai ir šiaip yra labai jautrios asmenybės, o aš apskritai retai būnu savimi visiškai patenkinta – esu perfekcionistė, ir tai nepagydoma. Vis dėlto du kartus per metus – kai pristatau kolekcijas – jaučiuosi tikrai laiminga. Šiaip dizaineriai, net ir labai garsūs, yra patys nelaimingiausi žmonės (šypsosi). Jie patiria nuolatinį stresą, yra nepatenkinti savimi, neturi asmeninio gyvenimo, retas kuris ryžtasi kurti šeimą.
Jūs pati ant sužadėtuvių žiedui skirto piršto išsitatuiravote mados namų „Mimi.C“ logotipą. Lyg ir aišku, kam teikiate pirmenybę.
Džiaugiuosi šia tatuiruote. Ji simbolizuoja tai, kas man svarbu, – ne vien mano mados namus. Turiu ir daugiau tatuiruočių. Beje, vieną – ant kulkšnies – kaip tik naikinu. Skauda daug labiau, nei ją pasidaryti (šypsosi).
Kas Jums yra partnerystė madoje? Ar šis reiškinys mados pasaulyje apskritai įmanomas? Didiesiems kūrėjams turbūt nenaudinga leisti iškilti jaunai žvaigždei, kur kas labiau apsimoka naudotis jos idėjomis aiškinant, kad jaunas kūrėjas neturi talento. Ar yra tekę su tuo susidurti?
Gana tiksliai kūrėjo situaciją apibūdina režisieriaus Frédérico Tchengo sukurtas dokumentinis filmas „Dior“ ir aš“ (angl. „Dior“ and I“). Juostoje nepabijota parodyti „Dior“ dizainerio Rafo Simonso nesutarimų su šiais mados namais. Beje, tai – gana dažna. Dizaineriui tenka laviruoti, prisitaikyti ir prie mados namų vadovų, ir prie klientų. Kartais tai be galo sunku, niekada neišgyveni tikros kūrybos laisvės. Kaip pasidalyti laurus? Svarbu suvokti, kad kiekvienas dirba skirtingą darbą ir ne visus sprendimus priimant gali turėti įtakos. Daryk, ką sugebi, geriausiai, kaip gali. Diplomatija ir gebėjimas susitarti labai praverčia. Pavyzdžiui, Lietuvoje itin daug dizainerių, kurie nori būti nepriklausomi, dirbti tik sau, tačiau jei susivienytų ir bendradarbiautų, galėtų pasiekti daugiau.
Kalbant apie santykius su kolegomis, būna visko. Daug lemia charakteris. Jei esi labai užsispyręs, turi kantrybės, talento ir žinai savo vertę, anksčiau ar vėliau prasimuši. Pavyzdžiui, Alessandro Michele, iki tapo mados namų „Gucci“ kūrybos vadovu, dešimt metų dirbo pagrindinės dizainerės asistentu. Dauguma kūrybos vadovų, kurie po kolekcijos pristatymo eina nusilenkti publikai, turi net po dešimt pagalbinių dizainerių, o šie – savo asistentų. Nė viena kolekcija nepasirodytų be šių žmonių.
O kaip Jums geriau dirbti – vienai ar komandoje?
Esu komandos žmogus, bet turėčiau būti tos komandos vadovė. Tapusi komandos nare, anksčiau ar vėliau vis tiek imsiu jai vadovauti. Kitaip negaliu (nusišypso). Noras lyderiauti yra mano kraujyje, o dar esu Avinas...
Esate sakiusi, kad galėtumėte pasidalyti savo žiniomis apie vyrų madą ir aprengti lietuvius...
Vyrų mada mane labai traukia. Esu išstudijavusi visas jos žinovo Hardy Amieso knygas. Tiesa, tie standartai (tarkime, sagų eilių skaičius ar drabužių proporcijos) keičiasi, nors yra ir auksinių taisyklių. Pavyzdžiui, kostiumo kelnės turi būti tokio ilgio, kad priekyje susidarytų tik viena klostė, o marškiniai negali išlįsti iš po švarko daugiau negu pusantro centimetro. Jeigu švarkas yra su dviem sagomis, visada segama tik viena – viršutinė. Šią klaidą dažnai pastebiu ir Lietuvoje, ją daro netgi valdžios vyrai. Kadangi šie yra daugelio vyrų pavyzdys, jaučiu pareigą pasakyti, kaip turėtų būti iš tikrųjų. Beje, viena dažniausių dalykinės aprangos klaidų – juodas kostiumas. Toks tinka tik laidotuvėms (nebent dirbate apsaugininku ar esate patarnautojas), o smokingas vilkimas kaip puošnios aprangos kodo dalis. Verslininkas turėtų turėti du kostiumus – tamsiai pilką ir tamsiai mėlyną. Vyrų madoje viskas itin aišku, tikslu, net diržo skylučių skaičius. Ir tai man patinka.
Labiau gilintis į vyrų madą pradėjau dirbdama kompanijoje „Ermenegildo Zegna“. Dabar pagrindiniai mano klientai – vyrai, tarp jų yra ir tikrai įtakingų, ir žinomų žmonių. Beje, vyrai į moterį, patarinėjančią, kokį švarką jiems geriau rinktis, vis dar žiūri nepatikliai, todėl tenka stengtis dar labiau. Neužtenka tik akytėmis pamirksėti... Savo skyriuje parduodu daugiausia vyriškų kostiumų, nes esu profesionalė. O profesionalumas vyrams daro įspūdį ir kelia pasitikėjimą. Rodydama, ką išmanai ir sugebi, įgyji klientą visam laikui.
Pakalbėkime apie kaklaraištį, pačios mėgstamą aksesuarą. Kada būtinas šis vyriško stiliaus atributas, o kada galima apsieiti be jo? Beje, sutinku vis mažiau stipriosios lyties atstovų, ryšinčių šį vyriškumo simbolį.
Turbūt taip yra todėl, kad dalyvaujate daugiausia su menu ir pramogomis susijusiuose renginiuose (šypsosi). Verslo pasaulyje kaklaraištis vis dar yra ir, manau, ilgai bus pagrindinis aksesuaras. Jis labai svarbus ir norint sudaryti gerą pirmą įspūdį, tad, einant į darbo pokalbį, yra būtinas. Kinijoje dar Činų dinastijos laikais vyrai siekė prisidengti kaklą, taigi kaklaraiščio idėja, jei jau gyvuoja tiek laiko, gyvuos ir toliau, nebent keisis jo forma.
Į kokį kaklaraištį patartumėte investuoti? Koks laikomas kokybės etalonu?
Jei vyras nori turėti tikrai ypatingą kaklaraištį – tą vienintelį, patarčiau investuoti į septynių sluoksnių (angl. 7-Fold Ties). Jis yra unikalios konstrukcijos – be vilnos pakietinimo, iš vientiso šilkinio audinio. Šio sunaudojama daugiau, todėl kaklaraištis gali būti ir trigubai brangesnis. Deja, nedaugelis kompanijų tokius begamina.
Pati nešiojate griežtus dalykinius švarkelius, bet lūpas dažote ryškiai, avite aukštakulnius. Ką deklaruojate savo apranga?
Tikrai esu ir labai moteriška, ir labai vyriška. Save laikau šiuolaikine feministe: palaikau moteris, turinčias savo nuomonę ir siekiančias karjeros, tačiau jos nebūtinai turi būti neskustomis kojomis ir nesutvarkytais nagais. Pati visada prisižiūriu, stengiuosi atrodyti patraukliai. Noriu jaustis stipri – ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai, todėl daug sportuoju. Vadovaudama vyrų skyriui turiu mokėti parodyti charakterį, neleisti užlipti ant galvos.
Dizaineriai tarpusavyje juokauja: jei po pristatymo išėjęs nusilenkti publikai dizaineris atrodo gerai, jo kolekcija, švelniai tariant, nieko verta. Kiek pati skiriate dėmesio savo aprangai, stiliui?
Mano stilius gana paprastas. Tendencijų neseku, stengiuosi pirkti kokybiškus daiktus, kad ilgai tarnautų, viską apgalvoju. Londone labai lengva įsisukti į greitosios mados ratą, tad tokiose parduotuvėse stengiuosi nesilankyti. Geriau įsigyju mažiau, bet kokybiškesnių drabužių. Visiškai nebedėviu iš sintetinių audinių, – profesinė liga (šypteli). O kadangi dabar dirbu kompanijoje, gaminančioje daug kašmyro drabužių, spintoje padaugėjo ir jų. Stengiuosi nenešioti labai ryškių, bet eidama sportuoti tokių nevengiu, – mano sportiniai bateliai neoniniai. Nevengiu ryškių ir kurti. Labai mėgstu dalykinio stiliaus drabužius (kompanijų „Brunello Cucinelli“, „Loro Piana“ ir kt.), o mano uniforma būtų galima laikyti švarkus. Šis (parodo į smėlio spalvos, kurį vilki, – aut. past.) – kompanijos „Karen Millen“, nes man labai tinka jų siluetai.
Keliais dygsniais
Gimė 1992 m. kovo 28 d. Panevėžyje, gyveno Mažeikiuose.
Zodiako ženklas – Avinas. „Horoskopais netikiu, bet seku ir bandau suprasti ženklus. Klausau vidinio balso, mokausi priimti teisingus sprendimus.“
Londone gyvena šeštus metus.
Studijavo Londono mados koledže (angl. London College of Fashion).
Dirba „Brunello Cucinelli“ vyrų drabužių skyriaus vadybininke. Prieš tai 3-ejus metus dirbo „Ermenegildo Zegna“ vyriškų drabužių specialiste. Lietuviškų mados namų „House Of Faige“ kūrybos vadovė ir dizainerė.
Įvertinimas. Prestižiniame konkurse „Fashion Finest Awards“ 2012-aisiais pripažinta kylančia dizainere.
Lūžio taškas. „Paryžiuje, aukštosios mados savaitėje. Tokio stipraus išgyvenimo nebuvau patyrusi. Tada galvojau: „Turiu čia būti, tai – mano kelias.“
Muzika. „Šešerius metus lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Esu dirbusi ir prie pulto, buvau didžėjė, pati kūriau savo kolekcijų garso takelius.“
Dalykinis įvaizdis. „Man gražu kostiumėlį vilkinti moteris. Visada įdomiau sekti taisyklėmis, negu jas laužyti. Turi likti riba tarp dalykinės ir laisvalaikio aprangos.“
Aprangos akcentas. „Paltas, pirktas „Humanoje“ už maždaug 20 eurų. Nešioju jį bemaž penkerius metus. Nevengiu vaikščioti po mažas vintažines krautuvėles. Man užtenka bent vieno įdomesnio aprangos elemento.“
„Stilius yra užkoduotas, neįmanoma jo išmok(y)ti.“
Kvepalai. „Naomi Goodsir“ zomšos kvapo „Cuir Velours“. „Pabandžiau ir pusę metų negalėjau pamiršti, galiausiai įsigijau. Ne visiems jie patinka, nes yra labai išraiškingi.“
Knyga. „Neseniai kelionėje baigiau skaityti Paulo Morando „Chanel portretą“. Patiko, nes knygoje gausu pačios Chanel minčių. Jos man itin artimos. Skaitau labai daug įvairios literatūros – ir mados istorijos, ir vadybos.“
Požiūris. „Netikiu sėkme. Svarbiausia daug dirbti, tada pastangos atsipirks.“
„Noriu kuo daugiau keliauti, ir ne tik laisvalaikiu. Svajoju suderinti darbą ir keliones.
