1932 metais Tokijuje gimusi Yumi Katsura su mada susijusi nuo mažens – jos motina turėjo suknelių siuvimo mokyklą (šią įsteigė dar tada, kai konservatyvioje Japonijoje dirbančių moterų buvo mažai). Matyt, iš mamos mergaitė ir paveldėjo ryžtingą, naujovių nesibaidantį charakterį bei verslo gyslelę. Vos baigusi studijas Kyoritsu moterų universiteto Mados departamente, 28-erių metų Yumi nemokėdama prancūzų kalbos išvyko semtis patirties į prestižinę Prancūzijos aukštosios mados instituciją (Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture Parisienne).
Iš Rytų Azijos atvykusią jauną moterį itin žavėjo paryžietiška elegancija. Japonijos gatvėse vyravo tradicinė apranga, o prabangių vakarietiško stiliaus suknelių buvo galima pamatyti tik uždaruose kilmingos aristokratijos vakarėliuose, tačiau labiausiai Yumi traukė neregėti, rafinuotu grožiu kerintys vestuviniai apdarai, – japonai per šią svarbią ceremoniją tradiciškai vilkėdavo tik ištaigingus kimono. Vaikystėje skaitytos pasakos apie princeses, vėliau teatro studijoje įgyta patirtis užaugino svajonių sparnus.
Suderinti dvi kultūras
Norėdama labiau susipažinti su skirtingais vestuvių papročiais, Yumi nutarė pakeliauti po Europą ir Ameriką. Po 11 mėnesių trukusios kelionės, kurios metu aplankė 17 šalių, ji grįžo į Tokijų ir 1964-aisiais Akasakoje – judriame prabangių viešbučių kvartale – įsteigė pirmą Japonijoje vakarietiškų vestuvinių suknelių ir aksesuarų saloną. Bėgant metams, ponia Yumi Katsura tapo viena įtakingiausių Japonijos mados, ypač jungtuvių ceremonijų aprangos, kūrėjų. Savo kūrybą ji nuolat pristato įvairiuose pasaulio miestuose – Romoje, Niujorke, Šanchajuje, Singapūre, Dubajuje, Londone, Paryžiuje. Pastarajame, garsiojoje Cambon gatvėje, priešais legendinį „Chanel“ butiką, 2005-aisiais ponia Yumi atidarė savo parduotuvėlę.
Japoniški ritualiniai kimono yra patys įspūdingiausi ir pagal meninę vertę svarbiausi folkloriniai kostiumai pasaulyje.
Po 2016-ųjų kolekcijos pristatymo Paryžiaus aukštosios mados savaitėje, 84-erių dizainerė sutiko pasikalbėti apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią karjerą ir kaip per tą laiką keitėsi visuomenė.
„Vienas mados dizainerio vaidmenų, manau, yra iš anksto nuspėti ir laiku reaguoti į vartotojų poreikius. 1964-aisiais pirma Japonijoje pradėjau vakarietiškų vestuvinių suknelių verslą, bet per metus jų parduodavau tik apie 40. Dėl to neišgyvenau, nes buvau įsitikinusi, kad dauguma nuotakų, nors teka tradiciškai vilkėdamos kimono, slapta svajoja apie romantiškas princesių sukneles, – savo karjeros pradžią prisimena ponia Yumi. – Sunkiausias, bet kartu ir įdomiausias iššūkis buvo suderinti šiuos kultūrinius skirtumus. Didžiausios paramos sulaukiau iš itin gerbiamo aukštosios mados dizainerio prancūzo Pierre‘o Balmaino.
Netikėtai užsukęs į saloną, jis pasakė, kad nuotakos suknelės – vienas gražiausių dalykų pasaulyje, todėl pavydi man, kad esu apsupta jų kiekvieną dieną. Po šių žodžių abejonės pasirinkta kryptimi dingo. Mano nuojauta pasiteisino – ilgainiui archajiška, rimta, griežta, visiems vienoda ir finansiškai labai brangi jungtuvių ceremonija transformavosi į individualią šventę. Unikalią ir savitą.“
Ponia Yumi sako, kad dabar apie 60 proc. nuotakų renkasi vakarietiško stiliaus suknelę, likusios – kimono arba derina abiejų kultūrų drabužius. „Dažnai vestuvės susideda iš tradicinių šintoistinių apeigų ir džiaugsmingo pokylio kitą dieną, – pasakoja dizainerė. – Tai idealus santykis. Nors pati į šią sritį sąmoningai įnešiau nemažai naujovių, manau, kad japoniški ritualiniai kimono yra patys įspūdingiausi ir pagal meninę vertę svarbiausi folkloriniai kostiumai pasaulyje. Problema, kad jie labai sunkūs – sveria apie 5 kg, be to, moterys privalo užsidėti tradicinį peruką, o tai nebūdinga dabartinei epochai. Vienu metu šis vestuvių paprotys pradėjo pavojingai nykti, tad nutariau kurti praktiškesnius, lengvesnius, modernesnius modelius, pasiūliau ir naujų šukuosenų. Šventinis kimono – autentiškiausias Rytų elegancijos atspindys.“
Tradicijos ir technologijos
Nepailstanti santuokų misionierė 1969-aisiais įkūrė Japonijos vestuvių asociaciją, šios tikslas – paruošti švenčių organizavimo, aprangos, aksesuarų, gėlių specialistus. Taip pat išleido pirmąjį vestuvių žurnalą ir net 23 knygas šia tema. Suprasdama įvairių šalių autentiškų papročių reikšmę, ponia Yumi nutarė išsaugoti vietines santuokų tradicijas. Tuo tikslu 1987 m. Kobės mieste ji įsteigė Vestuvių muziejų. Per savo ilgą karjerą Yumi Katsura itin rafinuotais ir elegantiškais apdarais papuošė tūkstančius nuotakų visame pasaulyje, pelnė daugybę nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų.
„Mada yra nuolat kintantis kūrybinis iššūkis. Kad jį įveiktum, turi rasti pusiausvyrą tarp sukauptų praeities žinių ir naujovių, talento ir unikalumo. Nors man nepaprastai svarbu Japonijos ir kitų šalių istorinis palikimas, savo veiklos neįsivaizduoju be avangardinių dabartinės visuomenės išradimų, – šypsodamasi sako į devintą dešimtį įkopusi kūrėja. – Štai per 2009-ųjų kolekcijos pristatymą Osakoje vieną vestuvinę suknelę vilkėjo Tokijo nacionalinio pažangiojo pramoninio mokslo ir technologijos instituto mokslininkų sukurtas androidinis robotas. Vaikščiodamas podiumu ir į šoną mėtydamas žvilgsnius, jis smagino publiką. 2012 m. per Azijos mados savaitę Bankoke pirmą kartą pristačiau kimono iš žėrinčio šilko. Šį Japonijos nacionalinio agrobiologinių mokslų instituto mokslininkai pagamino iš genetiškai modifikuotų šilkverpių su įterptu žaliai fluorescuojantį baltymą GFP turinčiu medūzos Aequorea Victoria genu.
Audinys dienos šviesoje atrodo įprastai, o tamsoje spindi žalsvai ir skleidžia kerintį pasakų žavesį.“ Ponia Yumi naudoja ir paprastesnius išradimus. Pavyzdžiui, vieną vakarinę suknelę papuošė dažytais žuvų žvynais (šių prireikė apie pusės milijono) išsiuvinėtais drugeliais. Pernai dizainerė sukūrė prabangią aukštosios mados suknelę iš gazo – labai plono, smulkaus tinklinio audinio. „Panorau išsiuvinėti jį lapų motyvais. Techniškai tai padaryti labai sunku. Sunaudojome 82 tūkst. metrų gryno aukso siūlų. Toks bandymas tekstilės istorijoje tikriausiai pirmas“, – šypsosi dizainerė. Vis dėlto jai įdomiausia žaisti naudojant tradicinius Japonijos ir klasikinius Vakarų grožio sampratos kodus, o šie gerokai skiriasi. „Rytuose estetika glaudžiai siejama su kosmine amžinybe, žmogus ir gamta suvokiami kaip vientisas, įvairių grožio formų kupinas gyvas, harmoningas organizmas, todėl labai vertinamas dvasingumas, išorinis kuklumas, natūralumas, – aiškina ponia Yumi. – Europietiškam estetikos suvokimui būdingi žmogaus ir gamtos priešprieša, pasaulio pertvarkymo, drastiško įsiveržimo į gamtos procesus principas, todėl siekiama maksimaliai išreikšti išorinį, nuo emocijas giliai savyje slepiančios asmenybės nutolusį, neobjektyvų grožį. Tačiau abi kultūros yra savitai elegantiškos.“
Senosios technikos
Unikalus dizainerės Yumi Katsuros gebėjimas sujungti šiuos du priešingus idealus gali tik žavėti. 2012 m. sukurta įspūdinga vestuvinė suknelė (jos kaina – 8,5 mln. JAV dolerių) iš švelniai rožinio šveicariško gipiūro, siuvinėta 13 262 Japonijos įmonės „Mikimoto“ išaugintais perlais, net pateko į Guinnesso rekordų knygą. Nuo 2003 metų dizainerė dalyvauja Paryžiaus aukštosios mados savaitėje ir kiekvieną kartą nustebina moderniomis Japonijos praeities klodų interpretacijomis. Puikios senųjų amatų žinovės drabužiai kuriami iš išskirtinių ir retų audinių, juos specialiai gamina įvairias iš kartos į kartą perduodamas rankų darbo technikas išmanantys meistrai. O tos technikos – daug patirties, kantrybės ir laiko reikalaujantis nuo VIII a. žinomas šilko marginimo būdas shibori, ne mažiau sudėtingas Edo periodu (1601–1867 m.) atsiradęs yuzen, tapybos tušu metodas sumi-e. Pati Yumi Katsura savo modeliams kurti naudoja tekstilę, austą prieš beveik 800 m. iš kinų išmoktu audimo būdu Hakata ori, taiko rankų darbo popierių washi (Japonijoje jis pradėtas gaminti daugiau nei prieš 1400 metų), puošnius ir spalvingus diržus obi. Visa tai dėl japonams būdingo pagarbaus požiūrio į tradicijas kaskart įgauna naujas netikėtas formas.
Iš mėgstamiausio rankomis taikant yuzen metodą marginto šilko (šis ilgą laiką buvo prieinamas tik aristokratijai ar imperatoriui) ponia Yumi Katsura sukūrė atskirą, ne tokią brangią drabužių liniją. Šios modeliai labiau vakariniai, tačiau kai kurie gali būti nešiojami net prie džinsų.
Pernai, minėdama 50-ies metų kūrybos jubiliejų, mados veteranė savo šventine kolekcija pagerbė dar vieną aukštą Japonijos meno instituciją – XVII a. įkurtą dekoratyvinės tapybos mokyklą „Rimpa“. Ji dešimtmečiais traukė žymiausius dailininkus, o išgarsėjo auksiniame fone paišytais paukščių, augalų, gėlių ir kitais gamtos motyvais. Gal taip nepavargstanti tobulumo ieškotoja troško subtiliai parodyti, kad jos pačios kūrybinio dvasios polėkio varomoji jėga visada buvo nuolat besikeičiantis pirmapradis gamtos grožis ir jo įvairovė? Ne veltui viena nauja rožių veislė pavadinta jos vardu „Yumi“.
Nuotraukos – iš herojės asmeninio archyvo
