Vilnius tapo vienu iš pirmųjų pasaulio miestų, į kurį atkeliavo europietišką dizainą ir Afrikos raštus jungiantys drabužiai. To nebūtų įvykę, jei šią žiemą Keiptaune dizainerė iš Ispanijos nebūtų susipažinusi su Giedre Šileikyte, komunikacijos specialiste iš Lietuvos.
Margaspalviais drabužiais moterys sugalvojo „užkrėsti“ ir Lietuvos gatves. Atrodo, kad pamažu nuosaikioje Lietuvoje atsiranda ryškių afrikietiškų drabužių. Kaip afrikietiškus raštus ir audinius atrado Cristina, kokia drama įvyko jos gyvenime, kaip atsidūrė Keiptaune ir pradėjo nuosavą verslą – apie visa tai pokalbis su ja specialiai Moteris.lt.
Ispaniją nuo PAR skiria nemažas atstumas. Kaip ten atsidūrėte?
Ispanijoje ilgus metus dirbau Šiaurės Amerikos informacinių technologijų kompanijoms, tarp jų – „Google“. Tačiau po dešimties metų nenutrūkstamo darbo supratau – man to gana. Reikėjo atitrūkti, pakeliauti po pasaulį, užsiimti savanoriška veikla, priimti naujų iššūkių. Tuo laikotarpiu įsiplieskė romantiški santykiai su vaikinu, kuris gyveno Johanesburge. Taigi nutraukiau korporacinį darbą ir išvykau pas jį.
Tačiau iki verslo dar buvo toloka?
Keiptaune planavau praleisti metus. Tai turėjo būti mano laikinas pabėgimas. Tačiau šis kraštas mane tiesiog pavergė, tapau priklausoma nuo Pietų Afrikos gyvenimo stiliaus ir ritmo. Būtent čia pajutau, kad esu pasiruošusi pradėti nuosavą verslą. Deja, planai taip greitai netapo realybe.
Grįžau į biurą, nes tiesiog reikėjo pinigų. Tiesa, dirbdama pasvajodavau apie džinsus su kupranugarių atvaizdais, smagius ir „kietus“ švarkelius su tradiciniais afrikietiškais raštais. Tačiau iki to dar buvo ilgas kelias.
Kada įvyko lūžis?
Lūžis susijęs su viena istorija. Gatvėje, kuria kiekvieną dieną keliaudavau į darbą, buvo parduotuvė, kurios savininkė man einant pro šalį vis pasisveikindavo ir pagirdavo mano aprangą. Kartą nusprendžiau užsukti į vidų. Moteris pasitiko, dar kartą apžarstė mane komplimentais. Susidraugavome. Vieną dieną ji man sako: „Kodėl tau nesukūrus savo drabužių kolekcijos?“.
Papasakojau savininkei savo drabužių linijos idėją. Pasiūliau dirbti kartu. Nuo to laiko beveik kasdien užeidavau pas tą moterį, ilgai diskutuodavome. Tačiau vėliau supratau, jog ji visai neketino man padėti. Ji tenorėjo užsidirbti, leisdama man parduoti savo dizainą jos parduotuvėje.
Kartą užėjau į jos parduotuvę ir pamačiau eilę naujų kelnių, pasiūtų iš afrikietiškų raštuotų medžiagų. Dar po kelių dienų pamačiau odinį švarkelį su tais pačiais raštais.
Vadinasi, ji nusižiūrėjo tavo idėjas.
Taip, ši poniutė tiesiog savinosi jas. Buvau tokia nusiminusi ir pikta, jog nusprendžiau viską padaryti pati. Subūriau komandą ir ėmėme kurti naujus drabužius.
Pamenu, pakviečiau drauges į svečius ir sakau: „Merginos, štai kuo aš užsiėmiau pastaruosius tris mėnesius. Ką manote? Ar norėtumėte pirkti tokius daiktus?“. Jų reakcija buvo itin pozityvi. Tiesa, visus tuos mėnesius dirbau ir IT kompanijoje, o pirmąją kolekciją kūriau laisvalaikiu.
Kas inspiravo sukurti modernaus kirpimo drabužius?
Nuo pat pradžių afrikietiškais raštais marginti audiniai man pasirodė tokie ryškūs, spalvingi ir gražūs, jog ėmiau mąstyti – kodėl iš jų nesukūrus modernaus kirpimo drabužių. Tokių, kuriuos būtų galima dėvėti su kasdieniais europietiškais rūbais – marškinėliais ar kelnėmis.
Esu kilusi iš ten, kur visi rengiasi vienodai: „Zara“, „Vero Moda“, „Massimo Dutti“. Tai labai paprasti, švaraus dizaino, ready to wear drabužiai. Įperkami ir lengvai derinami. Pažvelgus į mano dizainą, galima matyti panašią tendenciją – elementarios konstrukcijos, paprastas kirpimas – tačiau išskirtiniais juos padaro ryškūs afrikietiški raštai.
Kokią jų simbolika ir reikšmė?
Audiniuose slypi begalinė kultūra ir istorija. Beveik kiekviena Afrikos šalis turi savitus tradicinius raštus. Vietiniai margintus audinius naudoja praktiškai viskam. Jais rengiasi, neša juose kūdikius, daiktus, slepiasi nuo lietaus, dengia stalus ir t.t. Audiniai ir jų raštai yra svarbi šių žmonių gyvenimo dalis.
O vadindami juos „afrikietiškais raštais“, pirmiausia nurodome jų kilmę. Pavyzdžiui, iš Ganos kilę raštai vadinami „Kente“. Jie pasižymi geometrinėmis formomis, dažniausiai – kvadratais. Pradžioje jie juos naudojo Ganos princo ir karališkosios šeimos drabužiams siūti. Į tuos audinius įkomponuodavo ir aukso siūlų. Tai labai prabangus audinys.
Šiandien afrikietiški raštai tampa vis beprotiškesni ir labiau atsitiktiniai. Galima rasti audinių, kuriuose vaizduojamos vištos, lietsargiai, raktai, strėlės. Absoliučiai beprotiška.
Išties, skamba neįprastai. O iš ko gaminami šie audiniai?
Neapdorotoji medžiaga yra medvilnė. Perku afrikietišką medvilnę tik iš vietinių. Ji yra pagrindas, ant kurio kuriami raštai naudojant specialią piešimo techniką vašku. Dėl to audiniai pradžioje atrodo kieti ir standūs. Tačiau kai pradedi dėvėti, viršutiniai vaško sluoksniai pamažu ima trintis ir audinys suminkštėja, prisitaiko prie kūno.
Tiek raštai, tiek jų istorija tikrai marga. Įsivaizduoju, kad pačių audinių įsigijimo procesas ne mažiau spalvingas?
Žinote, audinių pirkimas kartais primena prekybą narkotikais. Einant į konkrečią parduotuvę, pakampėse visuomet tyko kokie nors vyrukai ir pašnabždomis kviečia: „Užeik čia, aš taip pat parduodu audinius. Jie mano parduotuvėje, parodysiu juos tau“. Kartais jie atsitempia audinių pilnus lagaminus ir demonstruoja juos man už kampo.
Daugiausiai audinių gaunu iš vyruko, kuris yra kilęs iš Malio. Jis atveža į Keiptauną medžiagas iš Malio, Kongo, Ganos ir Togo. Be to, afrikiečiai mane jau pažįsta kaip ispanų moteriškę, kuri dirba su afrikietiškais raštais. Jaučiuosi išsikovojusi vietą ir statusą šioje rinkoje.
O pats žodis „Wewe“ – ką jis reiškia?
Vieną dieną draugas pasakė frazę, reiškiančią „aš tave myliu“ svahilų kalba. Vienas iš žodžių buvo „wewe“, reiškiantis „tu“. Man patiko jo skambesys ir reikšmė. Be to, jis puikiai perteikė ir mano asmeninę būseną.
Ką turite omenyje?
Tuo metu, kai pradėjau verslą, palikau ne tik darbą IT kompanijoje. Išsiskyriau ir su vaikinu. Turėjau išsikraustyti iš buto, kuriame gyvenome dviese. Susirinkau lagaminus, audinius ir išėjau. Neturėjau pinigų, namų, automobilio, jokio emocinio palaikymo.
Pasiimdavau dviratį ir važinėdavau po audinių parduotuves. Tiesiog liepiau sau klausyti savo instinkto – būti savimi, net jei tai daryti iš pradžių labai sunku. „Wewe“ yra mano gyvenimo istorija. Mano gyvenimo raštas.
Būti drąsiomis ir atsakingomis už save mokote ir vietines moteris, kurios savo namuose siūna „Wewe“ drabužius?
Taip, tai labai svarbi projekto dalis. Mano misija yra burti vietinių moterų – ir juodaodžių, ir musulmonių, ir katalikių – komandą, nes tiesiog nepakenčiu fabriko idėjos. Visos šios moterys man sako, jog dirbti iš namų joms patogu, nes vienu metu jos gali ne tik užsidirbti, bet ir prižiūrėti savo vaikus. Aš matau, kaip jos gyvena, pažįstu jų vaikus, dažnai žaidžiame kartu.
Pavyzdžiui, yra viena moteris, kuri kiekvieną savaitę atvyksta į miestą, nes vieta, kurioje ji gyvena – per daug pavojinga. Mes susitinkame kavinėje, perduodu jai medžiagas, išgeriame kavos. Tuo pačiu mokau ją, kaip tapti nepriklausoma moterimi. Remiu ją, nes ji neturi kito darbo. Jaučiuosi esanti jos gyvenimo dalimi. Dalimi kažko didesnio. Tai prasmingiausias šio projekto aspektas.
Tačiau ryškiai rengtis išdrįsta ne kiekvienas.
Mano drabužiai neturi specifinės auditorijos, nors pačioje pradžioje galvojau, kad bus priešingai. Jaučiu, kad visuomenė pradėjo priimti šiuos spalvingus afrikietiškus raštus ir supranta, kaip juos derinti su kitais drabužiais.
Keiptaune pardavinėdama drabužius pastebėjau, kad juos labai mėgsta prancūzės ir skandinavės. Žinoma, dauguma pirkėjų yra jauni, bet aš patenkinta, kad juos renkasi vis daugiau brandžių moterų. Su malonumu matuojasi mano švarkelius, ilgus sijonus ar marškinėlius. Taigi mano kūryba domisi ne tik besivaikantys madų trendsetteriai ir hipsteriai.
Vadinasi, sulaukiate pirkėjų iš viso pasaulio?
Iš pradžių maniau, kad mano drabužiai bus visai neįdomūs vietinei publikai. Tačiau juodaodžiai iš Johanesburgo, Keiptauno ir kitų Afrikos vietų rodo didelį susidomėjimą. Pavyzdžiui, žmonės iš Johanesbugo dabar propaguoja naują stilių, vadinamą Afropop.
Tačiau geriausi mano klientai yra Berlyne, Paryžiuje, Amsterdame, Los Andžele, Niujorke, Australijoje ir Švedijoje. Dabar atsirado susidomėjimas ir Baltijos šalyse.
Nejaučiate rizikos europiečiams siūlydama itin ryškius ir spalvingus drabužius? Juk europietiškoje drabužių madoje nuo seno dominuoja tamsesnės, klasikinės, pastelinės spalvos.
Tikrai taip. Per praėjusias Kalėdas buvau grįžusi į Ispaniją. Aplankiau galybę parduotuvių. Žvalgiausi, ar jos norės parduoti mano kolekciją. Buvau šiek tiek nusivylusi, nes iš visų aplankytų vietų susidomėjo tik dvi ar trys parduotuvės. Taigi supratau, jog į rinką turiu eiti mažais žingsneliais.
Taip, šie drabužiai gal ir ne kiekvienam, bet manęs tai visai negąsdina. O štai mano draugai ne tik priprato prie šių spalvingų raštų – jie jais tiesiog užsikrėtė.
