Vėjuotą ir žvarbią niekaip neprasidedančio pavasario dieną pravėrusi nedidelės parduotuvės Vilniuje, Pylimo gatvėje, duris pasijuntu kaip muselė, papuolusi į tinklą. Pakėlusi akis išvystu per lubas, sienas ir kampuose nusidriekusias siūlų gijas, primenančias voratinklį. Na, juk „Mažas voras“... Visur, kur užmato akys, – drabužiai. Vienoje eilėje – iš organinės medvilnės pasiūtos suknelės, marškinėliai, kelnės, juos Kotryna veža iš Graikijos. Ten moteris gyveno trylika metų: sutiko būsimą vyrą, ištekėjo, susilaukė dukters, o prieš dvejus metus, „abiem sutarus, jai panorėjus“, su šeima grįžo į Lietuvą.
Žvalgausi toliau. Greta kabo kelios draugų graikų dizainerių sukurtos retro stiliaus suknelės iš paprastos medvilnės. Ant lentynų stūkso lietuvių autorių rankinės ir kuprinės, ant palangių – įvairūs papuošalai, graikės dizainerės kurtos rankinės iš guminių padangų. Į spinteles vos telpa merinų vilnos ir trikotažo kepurės, šalikai, įvairūs iš trikotažo siūlų pačios Kotrynos pinti, megzti daiktai – rankinės, dėkliukai, net lempų gaubtai. „Grįžus į Lietuvą reikėjo kažkuo užsiimti“, – lyg teisindamasi sako „Mažo voro“ šeimininkė. Visi daiktai šiame tinkle susiję – Kotryna čia pardavinėja savo, savo draugių, pažįstamų ir šeimos narių kurtus gaminius. „Jau ir nebesutelpame“, – tarstelėja moteris.
Iš tiesų salonas – lyg kišenė. Į apačią vingiuojantys laiptai veda į dirbtuves, čia – Aggelo (Kotryna sutuoktinį švelniai vadina Angelu) valdos. Jis iš natūralaus veltinio kuria širdies, lašo formų padėkliukus. Čia, ant nedidelės sofos, kartais pietų nusnūsta keturmetė šeimininkų dukra Nida. Beje, tokį vardą atžalai išrinko vyras. „Labai norėjome mergaitės, apie ją svajojome. Net mano mama, sužinojusi, kad laukiuosi, nupirko žaislinę meškutę su suknele. Gydytojai sakė, jog turėsime sūnų. Netikėjome. O kai gimė mergaitė, džiaugsmui nebuvo ribų. Joninių naktį pasaulį išvydusią dukrytę vyras siūlė pavadinti Lida, tačiau man šis vardas nepasirodė patrauklus. Tada ištarė: „Nida?“ Šis patiko“, – prisimena Kotryna. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Nerūpestingos dienos
„Už tai, kad per anksti neištekėjau ir neišvažiavau iš Lietuvos, esu dėkinga internetui – kad jo tada beveik nebuvo“, – juokiasi Kotryna. Sulaukusi keturiolikos, ji įsitraukė į jaunimo centro „Babilonas“ veiklą, važinėjo pagal mainų programas, į seminarus, stovyklas, bendravo su jaunimu iš įvairių Europos šalių. „Jaunimo centras man padėjo atrasti daugybę dalykų, atsiskleisti, priimti kai kuriuos sprendimus. Buvo nerūpestingos bendravimo, pirmosios meilės dienos. Gerai, kad tais laikais nebuvo interneto ir mobiliojo ryšio, susirašinėdavome laiškais (jų prikaupiau dėžes), nes tikriausiai būčiau anksti nutekėjusi į kokią Italiją, – juokiasi. – Laimė, laiškai eidavo ilgai, o per tą laiką daug kas pasikeisdavo.“ Taigi į Italiją mergina nepabėgo, tačiau atsidūrė... Graikijoje.
Vyras pastūmėjo mane kurti nedidelį šeimos verslą, sugalvojo įmonės pavadinimą, sukūrė logotipą, etiketes, net įrengė patalpas.
Baigusi vidurinę, Kotryna studijavo Muzikos ir teatro akademijoje laisvalaikio ir pramogų organizavimą, tačiau studijos laukiamo pasitenkinimo neteikė. Mergina nusprendė išvykti pagal mainų programą į Graikiją. Tada jai buvo dvidešimt. „Pusmetį praleidau atokiame tris tūkstančius gyventojų turinčiame kaimelyje Nemėjoje (Nemea), kalbos nemokėjau, o vietiniai angliškai beveik nesuprato, – pradžią prisimena K. Kepežinskaitė. – Įsidarbinau vietos bare, apsigyvenau pas gėjų. Jis nemokėdamas angliškai mokė mane graikų kalbos. Ją perkandau gana greitai, nes labai norėjau susirasti draugų. O tada tapo lengviau gyventi, apsipratau, nusprendžiau likti ir pradėti studijuoti.“ Baigdama studijas, Kotryna susipažino su būsimu vyru Aggelu, ištekėjo („be baltos suknelės, bažnyčios ir kunigo, – graikams tokia santuoka „nesiskaito“). Nejučia pralėkė 13 metų, penkerius iš jų Kortyna su vyru praleido Rodo saloje. Ten ir gimė „Mažas voras“.
Kaip ji sutiko savo Angelą
„Jeigu ne vyras, galbūt net nebūčiau ryžusis kurti“, – prasitaria moteris. Grafikos dizainerį Aggelą Bolotą Kotryna sutiko baigdama universitetą. Britų Midlsekso universitete Atėnuose ji studijavo interjero dizainą, Aggelas tame pačiame universitete – grafikos dizainą. „Susipažinome bare, kuriame dirbdavau papildomai, o Aggelas ten grodavo, – prieš kiek daugiau kaip 7-erius metus užsimezgusios pažinties pradžią prisimena Kotryna. – Kai pradėjome bendrauti, paaiškėjo, kad buvome visai šalia vienas kito, tačiau vis prasilenkdavome. Pavyzdžiui, mokėmės tame pačiame pastate, tik jis – aukštu žemiau. Aggelas netgi yra buvęs mano ir kambario draugės namuose! Tuo metu ji dėl jo dūsavo...“ Santykiai klostėsi žaibiškai: „Gegužę susipažinome, Aggelas dar padėjo parengti man diplominį darbą, nes iš meilės visiškai negalėjau susikaupti, o netrukus jau apsigyvenome kartu.“
Kodėl neliko gyventi Graikijoje? „Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Kai susipažinau su Aggelu, jau turėjau bilietus namo. Iš karto įspėjau, kad ateitį sieju su Lietuva, todėl jis turėjo laiko apsiprasti su mintimi, kad vieną dieną turės kraustytis į mano gimtinę“, – sako moteris su šypsena. Neslepia: graikui, beveik nemokančiam lietuviškai, mūsų šalyje nelengva. Bandė studijuoti Vilniaus dailės akademijoje iliustravimą (magistrantūroje), tačiau studijas greit nutraukė, nes pasirodė per sunku. „Didelio kultūrinio šoko Aggelas nepatyrė, nes ir mūsų šalies virtuvė (jis labai mėgsta bulves, rūkytus mėsos gaminius), ir žmonių būdas buvo šiek tiek pažįstami“, – tikina K. Kepežinskaitė. Pora pasvarsto galimybę pusę metų gyventi Lietuvoje, kitą pusę – Graikijoje arba trečioje šalyje.
Kotryna negaili gerų žodžių sutuoktiniui. Pasak jos, Aggelas – be galo talentingas ir darbštus grafikos dizaineris. Dešimt metų dirbo reklamos agentūroje, trokšta iššūkių ir kūrybinės laisvės. „Aš linkusi užsisklęsti, o Aggelo galvoje tiesiog lyja idėjomis. Net savo įmonę pavadino „It’s Braining“ (žodžių „brains“ („smegenys“) ir „raining“ („lyja“) darinys). Būtent jis pastūmėjo mane kurti nedidelį šeimos verslą, sugalvojo įmonės pavadinimą, sukūrė logotipą, etiketes, net patalpas įrengė“, – pasakoja moteris.
Viena suknelė
Dar gyvendama Graikijoje, gimus dukteriai, Kotryna iš siūlų megzdavo rankines. „Grįžusi į Lietuvą pamačiau, kad tokių kaip mano krepšių primegzta begalė, teko ieškoti, ką dar galėčiau kurti“, – taip gimė idėja iš siūlų regzti dėkliukus, lempų gaubtus ir kitokius namų apyvokos daiktus. „Stengiuosi sunaudoti ir siūlų likučius, nieko neišmesti“, – tikina kūrėja. Iš pradžių ji kūrė papuošalus „by Kotryna“ iš dirbtinės odos. O savo trisdešimtmečio proga nusprendė kiekvieną savo svečią apdovanoti pačios kurtu aksesuaru.
Beje, tikroji „Mažo voro“ istorija prasidėjo visai ne nuo mezginių ar odos pakaitalo apyrankių, o nuo... vienos suknelės. „Prieš penkerius metus dovanų gimtadienio proga gavau labai patogią ir mielą suknelę. Tada nebuvo svarbu, iš kokio audinio ji pasiūta (kad pasiūta iš ekologiškos medvilnės, sužinojau daug vėliau), – patiko dizainas ir tai, kad buvo neįtikimai patogi. Nešiojau tą suknelę ir laukdamasi Nidos, ir dabar tebeturiu“, – pasakoja K. Kepežinskaitė. Kai grįžusi į Lietuvą moteris nusprendė steigti nuosavą įmonę ir atidaryti saloną, nutarė atvežti tokių suknelių į Lietuvą. „Niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors turėsiu savo drabužių parduotuvę“, – šypsosi „Mažo voro“ savininkė.
Dauguma čia parduodamų dalykų – lietuviški, sukurti iš natūralių arba perdirbtų medžiagų, rankų darbo.
Penkiolika metų gyvuojančio prekių ženklo „Heel Athens Lab“ gaminiai yra iš sertifikuotos ypač aukštos kokybės ekologiškos medvilnės, užaugintos Graikijoje iš nemodifikuotų sėklų, be pesticidų, cheminių trąšų, taip pat – lino (šis audinys neretai maišomas su medvilne), nuo šių metų – ir visiškai natūralaus šilko. „Šie drabužiai tokie minkšti ir jaukūs, kad būtinai norėjau atvežti į Lietuvą, – pirštais lytėdama subtilių ramių atspalvių įdomaus kirpimo sukneles pasakoja K. Kepežinskaitė. – Vežu dažniausiai tik po vieną ar du kiekvieno modelio egzempliorius, vieno dydžio, tačiau jie universalūs, tinka daugumai moterų. Kai kurie gali būti nešiojami keliais būdais.“
Pasak pašnekovės, ši kompanija beveik nieko neišmeta – audinių atraižas panaudoja aplikacijoms ant artistiškos konstrukcijos drabužių kurti, papuošalams. Audinius dažo senoviniu būdu – uogomis, žalumynais, t. y. tuo, ką siūlo gamta. Piešia rankomis. Visas gamybos procesas vyksta Graikijoje. Dalį lėšų kompanija „Heel Athens Lab“ skiria beglobiams šunims ir katėms išlaikyti.
Didelė „Mažo voro“ šeima
Kai šildausi rankas kavos puodeliu (tas pavasaris!), į krautuvėlę įbėga moteris. Su Kotryna persimeta keliais žodžiais, susitaria susitikti vėliau. „Mano teta, – tarstelėja „Mažo voro“ savininkė. – Atnešė arbatos.“ Salone galima įsigyti ir tetos megztų riešinių. „Visi kūrėjai, kurių gaminiais prekiaujame, – mūsų draugai arba pažįstami, – tęsia pašnekovė. – Jie – kaip šeimos nariai, o „Mažas voras“ – mūsų visų namai. Tai nėra vien parduotuvė.“ Pavyzdžiui, su viena autore Kotryna susipažino... vaikų kambaryje. „Ji – lietuvė, jos vyras – ispanas. Po poros dienų mano ir jos vyras išplaukė į baidarių žygį, Aggelas sukūrė jam logotipą, taip užsimezgė draugystė“, – pasakoja pašnekovė. Panašus ryšys užsimezga su dauguma klientų. Štai su viena kliente sieja tokia stipri nematoma gija, kad moterys kasdien susirašinėja žinutėmis. „Turiu nepaprastai nuostabių klienčių, jos jau su visa mano šeima susipažinusios, keičiasi mano tetos ruošta ekologiška įvairių rūšių arbata“, – sako šypsodamasi pašnekovė.
„Prie „Mažo voro“ yra prisidėjusi ir mano mama“, – tęsia Kotryna rodydama savo mamos – žymaus lietuvių dailininko Stasio Krasausko dukters tapytojos, scenografės Aistės Jurgos Krasauskaitės – dirbinius, pavadintus „Druska ant odos“ iš akmenų, odos, sidabro. Kad yra garsaus menininko vaikaitė, Kotryna prasitaria tarsi nejučia – nemėgsta girtis ir didžiuotis.
Dauguma čia parduodamų dalykų – lietuviški, sukurti iš natūralių arba perdirbtų medžiagų. Rankų darbo. Su klientais bendrauja pakaitomis su Aggelu. „Tiesa, kai dirba jis, moterys nelabai drįsta užeiti, matuotis drabužių, bet Aggelas labai stengiasi užmegzti ryšį“, – sako moteris šypsodamasi. Salone prekiaujama ir jo kurtais veltinio padėklais. Šį kovą širdies formos padėkliukai, sukurti Valentino dienos proga, pelnė Marco Praquino interneto puslapyje „Design and Design“ skelbiamo konkurso dienos apdovanojimą (metų gale visi 365 nugalėtojai patenka į vieną katalogą). „Tie padėklai – viena paklausiausių prekių“, – teigia K. Kepežinskaitė. Anot Kotrynos, lietuviai labai vertina kokybę, linkę palaikyti savus, tad lietuviškus gaminius noriai perka. „Gyvendama Graikijoje to nepastebėjau“, – sako ji. Vadinasi, pirma mintis, kilusi, kai įžengiau į „Mažo voro“ namus, buvo teisinga – į tokį tinklą papulti norėtų kiekviena musė!
