Kai redakcijoje kilo idėja parengti tekstą apie šių dienų mados santykį su feminizmu, pirmoji reakcija natūraliai buvo šiek tiek prieštaringa. Kaip galima susieti už lyčių lygybę kovojančią ideologiją su industrija, kuri per paskutinį dešimtmetį moterims „padovanojo“ nebent nepasiekiamų grožio idealų, istorijų apie fotografų išnaudojamus modelius ir reklamos kampanijų, kuriose moterys – vien estetinį pasigėrėjimą keliantys objektai?

Madoje retkarčiais naudojamos feministinės idėjos kaip reklamos priemonė, nes suvokiama auganti moterų perkamoji galia.

Žvelgiant gilyn į mados istoriją, problema tik aštrėja – mat daugelį amžių politinių ir ekonominių sprendimų galia buvo būtent vyrų rankose, ir tai skatino ne juos, o moteris atitikti griežtus išvaizdos standartus vien dėl statuso visuomenėje ar poreikio įrodyti savo patrauklumą priešingai lyčiai. Tad moters liemuo ilgai kalintas sveikatą žalojančiame korsete, pėdos – aukštakulniuose, o veido oda ne vieną dešimtmetį kentėjo nuo netikrą grožį kuriančios kosmetikos, – šios kiekis ir pavojingos sudedamosios dalys lemdavo ne tik popieriaus baltumo atspalvį, bet ir mirtinas ligas.

Nors atrodo, kad tokios ekstremalios mados idėjos XXI a. nebūdingos, vis dėlto daugelis stereotipų dar gyvi, tik kita forma. Nėra ko slėpti – kol vyrų mados kūrėjai propaguoja patogų sportinį stilių, ant podiumų bei žurnaluose matomos moterys kuria iliuziją, kad dviženklį skaičių centimetrų siekianti batelių pakulnė gali būti patogi net žiemą brendant per pusnis. Madingi drabužiai tinka tik nulinio dydžio figūros savininkėms. Pagrindinis aprangos kriterijus – žvilgsnį gatvėje traukiantis seksualumas.

Turbūt nereikia net sakyti, kad bandymas vaikytis naujausias mados tendencijas moterį visuomenės akyse daro paviršutinišką, bet, paradoksalu, atsisakymas paisyti mados diktato prilipdo etiketę „negeidžiama“. Kur tada madoje feminizmas?

„Plius“ dydis ir kostiumėlis

Kai prieš keletą sezonų mados namai „Chanel“ ant podiumo išleido grupę feministiniais plakatais nešinų modelių, žiniasklaida į tai atsakė ne palaikymo šūksniais, o ironija. Pasak kritikų, tai nebuvo manifestas lygybei ar demokratiškai madai skatinti. Madoje retkarčiais naudojamos feministinės idėjos kaip reklamos priemonė, nes suvokiama auganti moterų perkamoji galia ir jaučiama, kad tam tikra žinutė gali sulaukti teigiamo potencialių klienčių dėmesio.

Feminizmas tapo pagrindine vadinamojo „plius“ dydžio reklamos vėliava, ją kelia ir neva individualumą aukštinančios kosmetikos kompanijos.

Feminizmas tapo pagrindine vadinamojo „plius“ dydžio (didesnių drabužių) reklamos vėliava, ją kelia ir neva individualumą aukštinančios kosmetikos kompanijos. Taigi feministinių plakatų viešojoje erdvėje gausu, tik jų turinys (ir tuos plakatus nešančios lieknos nepilnametės gražuolės) šiek tiek prasilenkia su esminėmis vertybėmis, yra skirtas reklamos efektui kurti.

Negelbėja ir priešingos idėjos – kai feminizmas madoje su tradicine moteriškumo samprata nesiejamas: moteris priartinama prie vyro – aprengiama griežtu vyrišku kostiumu pernelyg plačia pečių linija, slepiami jos figūros linkiai. Tokį požiūrį populiarina ir kai kurios karjeros aukštumų pasiekusios viešojoje erdvėje matomos politikės, ekonomistės, mokslininkės.

Tarsi norėdamos įrodyti savo statusą vyrų kompanijoje ir stiprybę, jos beveik visos dėvi tiesaus kirpimo kostiumus, vengia makiažo ir bet kokių moteriškumą pabrėžiančių įvaizdžio detalių. Žinoma, yra ir išimčių, kai garsi politikė ar kompanijos vadovė viešumoje pasirodo vilkėdama dailią suknelę, tik tada daugiau dėmesio sulaukia ne jos pažiūros ar pasiekimai, o dizainerio vardas suknelės etiketėje.

Jis ar ji?

Vis dėlto tenka grįžti prie mados industrijos ir paklausti, ar šios srities atstovai tikrai pajėgūs ne tik matyti moterį kaip vartotoją, bet ir pagerbti ją kaip stiprią asmenybę? Viena vertus, tai nėra lengva, nes dauguma įtakingų mados kūrėjų yra vyrai, o jų kūryba dažnai paremta suvokimu, kad moters kūnas – drobė vaizduotės potėpiams perteikti. Nors skirstyti kūrėjus pagal lytį neteisinga, dauguma kūrėjų vyrų moterį mato kaip trapią mūzą, o ne ambicingą būtybę, susiduriančią su kasdienėmis problemomis ir žmogiškaisiais poreikiais.

Keista ir tai, kad net 85 proc. visų Niujorko mados mokyklų studentų yra merginos, bet karjeros viršūnę dėl savo kūrybinės drąsos lengviau pasiekia būtent vaikinai. Žinoma, būtina išlaikyti meninę mados vertę ir kurti svajonę, bet moterys kūrėjos linkusios kuriamą daiktą įsivaizduoti kaip savo garderobo dalį, o ne kaip abstraktų meno objektą, kuris gerai atrodo nebent tada, kai jį ant podiumo ar fotosesijos aikštelėje dėvi tradicinės figūros modelis.

Nors išimčių netrūksta ir tarp vyrų dizainerių (Ricko Owenso ant podiumo išleistos stipraus atletiško sudėjimo šokėjos, o ne modeliai; itin įvairi Jeano Paulio Gaultier modelių komanda, Hillary Clinton kampanijai Marco Jacobso sukurti marškinėliai), pastaruoju metu pagreitį įgauna tendencija daugiau galios suteikti būtent moterims kūrėjoms. Šis sumanymas kilo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Paryžiuje savo mados namus atidarė bene ryškiausios XX a. moterys dizainerės: Gabrielle Chanel, Elsa Schiaparelli, Madame Gres, Jeanne Lanvin, Madeleine Vionnet. Jos ne tik reformavo vyravusius siluetus, bet ir įrodė, kad mada gali atitikti modernios moters poreikius, talkinti jai kasdien. Antroji moterų dizainerių banga kilo jau septintajame dešimtmetyje, tada mini sijoną išpopuliarino britė Mary Quant ir prancūzė Sonia Rykiel.

Jos žino, ko jums reikia

Trečiosios moterų kūrėjų bangos pradžia – XX a. dešimtajame dešimtyje, kai dailioji lytis įgijo didesnę finansinę nepriklausomybę, o populiarioji kultūra ėmė aukštinti stiprios, savimi pasitikinčios karjeristės tipažą. Taigi mados kūrėjos gavo ne tik daugiau laisvės save išreikšti, bet ir didžiulį industrijos palaikymą kurti klientei, norinčiai gyvenimo ritmą atitinkančios mados. Donna Karan, Donatella Versace, Miuccia Prada ir daugelis kitų pradėjo viešai teigti, kad mada – tai jų instrumentas kalbėti apie rūpimas problemas, atskleisti moterų siekius ir svajones.

Rūpinimasis savo išvaizda, domėjimasis tendencijomis ar sugebėjimas lavinti skonį nereiškia moters stiprybės paaukojimo.

„Visada norėjau pristatyti moterį, kuri kovoja už savo statusą, teises ir norą tapti ikona, – sakė M. Prada, – Manau, kad pastaruoju metu dailiosios lyties atstovės užsitikrino pagarbą ne tik mados industrijoje, bet ir kitose srityse. Žinoma, vis dar yra dėl ko kovoti ir apie ką kalbėti, bet palaikau visas, kurios siekia sėkmės ir nebijo būti savimi.“ M. Pradai antrina ir britė Stella McCartney. Kiekvieną sezoną ji kalba apie istorinę moterų poziciją ir dabartinį norą ne pralenkti ar desperatiškai kovoti su patriarchija, o sąžiningai konkuruoti ir įrodyti savo vertę.

Savitą revoliuciją pradėjo ir „Celine“ dizainerė Phoebe Philo. Feministines idėjas ji reiškia ne tik savo kūryba. Didžiulio dėmesio sulaukė ir jos sprendimas palikti mados namus „Chloe“ vien dėl noro skirti laiko sau, paskui – reikalavimas „Celine“ studiją iš Paryžiaus perkelti į Londoną, nes ten gyvena jos šeima. Taigi P. Philo yra viena pirmųjų moterų, pradėjusi drąsiai diktuoti savo sąlygas vien dėl turimos galios ir įtakos mados namų sėkmei.

Tradicijos keičiasi

Taigi kas šiandien yra mados feminizmas? Apibrėžti jį nelengva, tačiau ne tik moterys dizainerės skleidžia feministines idėjas. Akivaizdi yra ir moterų įtaka valdant mados korporacijas. Šiuo metu beveik ketvirtį visų didžiųjų prabangos kompanijų valdybų sudaro dailiosios lyties atstovės (dvigubai daugiau nei daugelio kitų industrijų), o kompanijų „Hermes“, „Michael Kors“ ar „Estee Lauder“ tarybų pusė narių yra moterys. Naują požiūrį į feminizmą madoje formuoja ir įtakingiausi pasaulio žurnalai. Juose pabrėžiama, kad feminizmas neturi nieko bendra su fobija dailiajai lyčiai priskirti savybes, kurios tradiciškai apibrėžiamos kaip moteriškos. Rūpinimasis savo išvaizda, domėjimasis tendencijomis ar sugebėjimas lavinti skonį nereiškia moters stiprybės paaukojimo. Mada atveria gausybę kelių ir galimybių tiek vyrams, tiek moterims, o svarbiausios lyderių savybės ar intelektas lyties juk neturi.

Tarsi norėdamos įrodyti savo statusą vyrų kompanijoje ir stiprybę, beveik visos moterys dėvi tiesaus kirpimo kostiumus, vengia makiažo.

Pasak įtakingos jaunosios kartos mados žurnalistės Daniellos Shreir, madą galima palyginti su architektūra – abi suvokiamos kaip viešos ir funkcinės meno rūšys, bet manoma, kad architektūrą suvokti gali tik saujelė išrinktųjų, o mada matoma kaip kažkas, ką suvokti ir vertinti gali beveik visi. Šiais laikais mini sijonas nebereiškia seksualinės laisvės, o iškirptė – bandymo gundyti. Priešingai nei XX a. viduryje, moderniosios feministės kelia mintį, kad mada – tiesiog saviraiškos priemonė. Ir nesvarbu, kieno – vyro ar moters – krūtinę atidengs prasegti marškiniai.