Elegantiškas juodas dviratis, kuriuo Erika dažniausiai važinėja po miestą, ilsisi atremtas į sieną. Nugrimzdusi į apmąstymus atrodo ir pati Erika. Kalba tyliai, nedaug, gerai pasverdama žodžius. Lyg mėgintų pateisinti savo odinių kuprinių kūrimo metodą – kuo mažiau dygsnių: tik tiek, kiek tikrai būtina. „Norėčiau, kad žmonės kalbėtų apie mano kuprines, o ne apie mane. Stengiuosi savęs neiškelti, būti ne itin matoma. Man mieliau slėptis už savo kuprinių, – sako kukliai šyptelėdama prekių ženklo „erikahoc“ kūrėja, kai jau ramiai atsisėdame prie puodelių kavos. – Be to, galbūt kada nors visai ne aš kursiu savo vardo daiktus.“
Erika ir gyvena taip, kaip kalba ir kuria: neskubėdama, išgyvendama kiekvieną akimirką, pasidžiaugdama mažytėmis pergalėmis ir kasdieniais atradimais. „Mėgstu tiesiog šiaip sėsti ant dviračio ir leistis nežinoma kryptimi“, – atvirauja jauna moteris. Vargu ar ji prognozavo, kokia kryptimi judės prieš ketverius metus pradėtas verslas ir dar viena idée fixe.
Pradžia. E. Paulauskė sako kuprines pradėjusi kurti iš reikalo: „Ieškojau patvarios ir kuo paprastesnės odinės, bet niekur neradau, taigi teko pasisiūti.“ Pirmąją sukūrė siuvamąja mašina „Zinger“. Ši, prisisotinusi storos odos („paprasta mašina odos siūti negalima“), „kosti“ iki šiol. Ilgainiui žmonės gatvėje Eriką ėmė klausinėti, kur pirko tokį daiktą. Šiandien „erikahoc“ gaminiais (ne tik kuprinėmis, bet ir funkcionaliomis rankinėmis) prekiaujama elektroninėje parduotuvėje erikahoc.com, daugelyje lietuvių kūrėjų butikų. „Praėjo nemažai laiko, kol radau tikrai kokybiškos odos, tobulų (plonų, mažų, kvadratiniųs) sagčių (jos – daniškos). Išbandėme daugybę siuvimo ir konstravimo būdų, atlikome begalę bandymų. Nesigailiu, kad kuprinių dizainą tobulinau iki smulkmenų“, – tikina E. Paulauskė. Naujausia kūrėjos kuprinių ir rankinių kolekcija pasiūta iš neperšlampamos odos. „Iš tokios gaminami kareivių batai, taigi jai nekenkia niekas“, – paaiškina. Į interviu pašnekovė atsinešė nedidelę juodą stačiakampio formos rankinę. „Ją galima nešioti ir kaip vakarinę, ir kaip dieninę ant peties. Telpa lūpų dažai, akiniai ir piniginė. Tiesa, kartą esu sutalpinusi net striukę“, – sako moteris. Šį modelį pašnekovė sako kūrusi pusmetį: „Vis kas nors buvo ne taip, bet niekur neskubu. Nenoriu kurti tokių daiktų, kokių jau yra, noriu sugalvoti ką nors nauja.“
Mano pačios stilius – kaip ir mano kuprinių: nieko nereikalinga, tik tai, kas būtina.
Kas ta „erikahoc“? Prisipažinsiu: išgirdusi apie prekių ženklą „erikahoc“, pamaniau, kad pavadinimas sudarytas iš dizainerės vardo ir pavardės (arba yra jų trumpinys). Ir kad autorė greičiausiai ne lietuvė (esu sykį klaidingai parašiusi šio prekių ženklo pavadinimą internete) arba už užsieniečio ištekėjusi tautietė, kurianti kuprines iš nuobodulio svetimame krašte. Tai ne visai tiesa: Erika – lietuvė, laimingai jau beveik ketverius metus ištekėjusi už lietuvio vyro, 33-ejų programuotojo Andriaus. O „ad hoc“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „šiuo tikslu, pagal“. Tiesa, verslą (iš pradžių – ne kuprinių) ji tikrai pradėjo iš nuobodulio svetimame krašte.
„Maždaug prieš šešerius metus sulaukiau pasiūlymo išvykti padirbėti į Aziją. Vyras į šią avantiūrą leidosi kartu. Išvažiavome, nes nebuvo priežasčių nevažiuoti. Padėjau kurti Indonezijoje kompaniją, tai buvo nemenkas išbandymas (šypsosi). Gyvenome sostinėje Džakartoje, vakarais ir savaitgaliais nuobodžiaudavome. Dieną ten būna 20 mln. gyventojų, o vakare lieka tik 12 mln., nes visi išvažiuoja. Siaubingos grūstys, didelis užterštumas, milžiniški atstumai – pavyzdžiui, sykį į teatrą, esantį už 10 kilometrų, važiavome dvi valandas. Šaligatvių, galima sakyti, nėra, todėl net negali išeiti pasivaikščioti. Praleidome ten metus. Iš esmės Indonezijoje ir pradėjome savo verslą – ėmėme programuoti ir įkūrėme drabužių mainų portalą. Nes, juokauju, vakarais nebūdavo ką veikti. Grįžę iš Indonezijos su vyru dirbome tik sau“, – pasakoja moteris. Šiandien kominoi.net turi filialus dar šešiose šalyse (Vengrijoje, Bulgarijoje, Balkanų šalyse).
Panašios, bet skirtingos. Naujausios „erikahoc“ kolekcijos veidas yra lietuvių modelis Julija Steponavičiūtė. Fotografe Erika pasirinko jauną menininkę Viką Paškelytę. „Labai didžiuojuosi, kad Julija sutiko tapti mano kolekcijos dalimi“, – neslepia E. Paulauskė. Anot kūrėjos, Julija idealiai atitinka veiklios ir šiuolaikiškos miesto moters – tokiai ir skirti „erikahoc“ gaminiai – paveikslą. „Tiesa, šiandien mačiau vyriškį su mano kurta kuprine, taigi negaliu sakyti, kad jos skirtos tik moterims“, – juokiasi pašnekovė.
Erika sako, kad jos kurtas minimalistinio, net asketiško stiliaus kuprines su lakoniškomis sagtimis mėgstančios moterys – ir panašios, ir skirtingos. Jas sieja panašus estetikos jausmas, tačiau stiliai skiriasi: vienos su gėlėtomis suknelėmis ir kuprinėmis ant pečių leidžiasi dviračiais, kitos derina šį aksesuarą su dalykine ir santūria minimalistine apranga, trečios drąsiai eina į mados renginius. „Tos moterys labai skirtingos, ir tai mane be galo žavi. Apskritai lietuviai išdrąsėjo, labiau eksperimentuoja su savo išvaizda, nebijo rodyti savo stiliaus. Nudžiungu gatvėje pamačiusi moterį su mano kūriniu. Tiesa, iš pradžių buvo nelengva susitaikyti su mintimi, kad daiktas, į kurį įdėjau tiek širdies, iškeliauja kažkur kitur, bet jau apsipratau“, – tikina kūrėja.
Kuo mažiau siūlių. „Kurdama stengiuosi paisyti odos specifikos ir šios unikalios medžiagos nesugadinti. Taip pat – kad kuo mažiau būtų dygsnių, nes daugybė siūlių mane erzina, patinka lygus, švarus kuprinės ir rankinės paviršius. Oda – be galo patvari ir ilgaamžė medžiaga, iš jos pasiūtą rankinę ar kuprinę net ypatingai neprižiūrėdamos nešiosite kone visą gyvenimą. O jei, kaip ir savo odą, retkarčiais palepinsite losjonais, atrodys kaip nauja. Iki šiol turiu ir mielai dėviu savo pirmąją kuprinę – tą, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Nuo ilgo dėvėjimo ji pasidarė tarsi vintažinė.“ Ilgaamžės Erikos kuprinės tinka prie įvairių drabužių. Tiesa, praėjusią vasarą E. Paulauskė pristatė tada madingų ryškių spalvų aksesuarų kolekciją. „Žmonės paprastai nori investuoti į universalesnę kuprinę ar rankinę, ryškių spalvų privengia. O juoda puikiai tinka prie visko.“
„Mano pačios stilius – kaip ir mano kuprinių: nieko nereikalinga, tik tai, kas būtina. Rengiuosi dažniausiai juodos spalvos drabužiais, beveik visi jie yra lakoniško minimalistinio stiliaus, architektūriški. Nemėgstu didelių papuošalų. Vieninteliai, kuriuos nešioju, – smulkučiai juvelyrės Simonos Samojauskaitės ir prekių ženklo „bobriq“ skirtingi auskariukai, dar turiu prekių ženklo „Simona Samojauskaite Jewellery“ apyrankę, keletą „57 edges“ papuošalų. A, tiesa, ir akiniai (šypsosi). Šiuos – prekių ženklo „Yves Saint Laurent“ – aptikau po ilgų paieškų. Akinius renkuosi ilgai ir priekabiai. Apskritai rinkdamasi daiktus sugaištu nemažai laiko, bet ko stengiuosi nepirkti. Tiesa, kartais pasiautėju: jei vilkiu juodus drabužius, apsiaunu ryškius batus arba spalvotai nusilakuoju nagus. Mėgstu ir ryškius lūpų dažus.“ Erika prasitaria, kad fotosesijoms kolekcijų drabužius ir batus dažniausiai parenka pati, kai kurie jų yra jos pačios. Tik pristatydama naują kolekciją Julija dėvėjo prekių ženklo „D. Efect“ suknelę ir paltą. „Šis prekių ženklas – jau pasaulinis. Labai žaviuosi ambicingais, kryptį turinčiais kūrėjais. Patinka Simonos Samojauskaitės, Beno Staškausko papuošalai, Emanuelio Ryklio kavos manufaktūra „Crooked Nose & Coffee Stories“. Su vyru naudojame „You & Oil“ aliejų, patinka skaniai kvepianti natūrali prekių ženklo „Uoga uoga“ kosmetika. Kalbant apie drabužius, labai žaviuosi Renatos Mikailionytės kūriniais, turiu jos kurtus juodus kašmyro marškinius (iš jų žiemą beveik neišlendu), vyras – paltą. Spintoje kabo keli prekių ženklo „D. Efect“ drabužiai. Mada man – smagus žaidimas, prieš eidama iš namų visada apgalvoju, kaip atrodysiu. Net jei ruošiuosi važinėti dviračiu po miestą.“
Stilinga aplinka. Panašūs ir Erikos bei jos vyro namai – balti, švarūs, neperkrauti detalių, minimalistiniai. „Kitąmet kraustysimės į naujus Užupyje, – prasitaria. – Bus įdomu išgyventi kūrimosi džiaugsmą. Norisi pokyčių, – permainos man patinka. Mėgstu kurti estetišką aplinką, tik erzina netinkamos detalės. Tiesa, mūsų su vyru namuose gausu studijos „Soirée“ vazonų ir gėlių.“
Po vienu stogu. Prekių ženklas „erikahoc“ nėra vienintelė E. Paulauskės veikla. Erika yra viena lietuvių dizainerių darbų momentinio renginio „Pop Up“ organizatorių (jai talkina modelis Ieva Marija Andrulytė). „Ši idėja kilo iš savanaudiškų paskatų – man norėjosi dizaineriams skirto savo veidą ir vertybes turinčio momentinio renginio. Tokio, kuriame norėčiau dalyvauti pati. O kadangi tokio nebuvo, nusprendėme jį sukurti ir po vienu stogu suburti ilgai dirbančius talentingus lietuvių mados kūrėjus. Juos ir asortimentą kruopščiai atrenkame. Vietų kiekis ribotas, nes kultūros baras „Kablys“ ne guminis. Pavasarį renginyje dalyvavo daugiau kaip 50 mados, juvelyrikos, interjero ir maisto prekių ženklų. Lietuvių mada dar chaotiška, nors nemažai prekių ženklų jau yra pasaulinės mados rinkos dalis. Norisi nors truputį chaosą suvaldyti. Nors dabar vasara, jau pradedame gyventi kalėdinio renginio nuotaikomis.“
Keliais dygsniais
Gyvena Vilniuje, Šnipiškėse (vadinamajame Manhatane, tarp daugybės biurų ir prekybos centrų).
Zodiako ženklas. „Abiejų su vyru horoskopo ženklas yra Avinas. Anksčiau buvau raguotesnė, greičiau užsiplieksdavau. Gyvendama su savo paties atspindžiu išmoksti nuolankumo. Gerai ir tai, kad sutampa skonis, vertybės, bet norisi ir pasibadyti.“(Šypsosi.)
Pagal diplomą – matematikė. „Esu baigusi ekonometriją ir ISM vadovų studijas. Visada traukė ir menas, mokykloje mėgau piešti. Namie kaba keli mano darbai. Esu dirbusi ir meno vadybos srityje – kurį laiką kuravau Ukrainos impresionistų kūrybą. Netgi buvau atidariusi meno galeriją, šios iškaba dar ir dabar kaba virš durų Raugyklos gatvėje. Veikė neilgai.“
Veikla. Puoselėja savo įkurtą prekių ženklą „erikahoc“, organizuoja „Pop Up“, kuriame pristatomi lietuviški kūriniai, su vyru rūpinasi drabužių mainų portalo kominoi.net veikla. „Esu įpratusi vienu metu užsiimti keliais darbais, vieno man niekada nepakakdavo. Ir dabar neužtenka (juokiasi).“
Savybės. „Perfekcionizmas, bet jis būdingas tik darbe. Mėgstu planuoti, numatyti darbus į priekį, esu gana organizuota. Save galėčiau vadinti verslo žmogumi.“
Aistra – šviežias maistas, jo namuose yra visada. „Geriausias restoranas mudviem su vyru – mūsų namai. Labai mėgstame gaminti. Esu atsakinga už desertus, stengiuosi išbandyti ką nors neįprasta. Dabar eksperimentuoju su naminiais ledais, neseniai vaišinau draugus anyžiniais, smalsu, koks būtų juodųjų sezamų ledų skonis, o vyras labai mėgsta žaliosios arbatos.“
Laisvalaikis. „Mėgstu būti lauke, važinėti po miestą dviračiu, keliauti. Neturiu valios eiti į sporto klubą, tad stengiuosi daug judėti. Naujausias atradimas – vaikščioti po kalnus. Šią vasarą su bičiuliais keliausime po Tatrus. Kasdien esame pasiryžę įveikti po 20 kilometrų. Patinka ir Vilnius, jame kasdien vyksta įvairių renginių, galima atrasti vis ką nors nauja. Mielai leidžiamės į pajūrį dviračiais.“
Kuprinėje. „Esu interneto žmogus, mano darbo vieta gali būti bet kur, kur yra belaidis interneto ryšys, todėl visada su savimi nešiojuosi kompiuterį. Jis telpa į visas „erikahoc“ kuprines. Dar joje – keli mieste gyvenant būtini daiktai.“
Aromatas. „Kvepiu kompanijos „Serge Lutens“ kvepalais. Juos padovanojo vyras Kovo 8-osios proga, bet tada sirgau siaubinga sloga, tad nieko neužuodžiau ir negalėjau pasakyti, ar man patinka (juokiasi). Jie netgi truputį vyriški, bet pastebėjau, kad moterys dabar vis dažniau renkasi neįprastus, stiprius aromatus.“
Šukuosena. „Esu turėjusi labai ilgas kasas – žemiau juosmens. Pamažu jas trumpinau. Kai paprašiau kirpėjos nukirpti trumpai, nesutiko – sakė, kad tokia šukuosena man netiks. O vis dėlto paklususi mano kaprizui, pati nustebo.“
Credo. „If you have no courage to dream, you have no power to fight.“ Šio posakio esmė – turi išdrįsti svajoti ir rasti jėgų siekti svajonės, nes niekas ant lėkštutės nieko neatneš. Vienas draugas per gimtadienį man pasakė: „Kažin, ko tau palinkėti – pasiekti išsikeltus tikslus ar išsikelti dar daugiau naujų?“ Pasirinkau išsikelti dar daugiau naujų.“
