„Tiek fotografė Eglė, tiek kuprinių autorė Rasa trykšte trykšta idėjomis, kurias kartais sudėtinga realizuoti net fiziškai!“, - su šypsena pasakojo žinoma mūsų šalies lengvaatletė.
Anot jos, kuprinė – kasdieninis visų sportininkų aksesuaras, todėl nieko neįprasto tame, kad net išskirtiniai, autoriniai darbai siejami su sportu, nėra.
„Tiesa, tokias kuprines, kokias demonstravau, reikia neštis ne į treniruotę, o einant pasivaikščioti į miestą“, - su šypsena sakė S. Skujytė.
Legvaatletė buvo ne vienintelė sportininkė, dalyvavusi bendrame meniniame kuprinių kūrėjos Rasos Rožinskienės ir fotografės Eglės Ščerbinskaitės–Elion projekte. Pozuoti prieš objektyvą teko ir tris kartus Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionei Beatričei Rožinskaitei.
„Abi mano dukros – Beatričė ir Dorotėja – sportininkės, todėl treniruotės ir varžybos mano gyvenime užima ne mažesnę dalį nei kūryba“, - patikino R. Rožinskienė.
Matydama maniežuose, ledo arenose, sporto salėse plušančių sportininkų kasdienybę – aplaistytą kruvinu prakaitu, pakaustytą geležine valia, įrėmintą griežta disciplina, ji nutarė dalį savo naujausių darbų dedikuoti būtent jiems.
„Stebėdama sportininkus mintimis juos susiejau su savo kuprinių puošmenomis – segėmis-mandalomis. Sporto erdvė, kurioje gyvena sportininkas, tai – tas centrinis karoliukas, aplink kurį kiekvienos „mezga“ savo gyvenimo mandalą. Rytas, vakaras, kasdiena, savaitgalis, vaiko gimimas, draugės vestuvės, trenerio laidotuvės – viskas verda tame pačiame katile, kodiniu pavadinimu „sportas“, – įsitikinusi R. Rožinskienė.
Dalis kuprinių puošti natūralių akmenukų ir čekiško stiklo segėmis, labai primenančiomis mandalas, kurias kūrėja mezga grįžusi iš savo pagrindinio darbo ankstyvojo vaikų ugdymo studijoje, ir kuriomis dekoruoja kuprines.
„Mezginiai iš bižuterinės vielos puikiai atpalaiduoja, nuima stresą“, - neįprasto kuprinių dekoro atsiradimo istoriją pasakojo R. Rožinskienė.
Pirmosios kuprinių fotosesijos dalyvei B. Rožinskaitei teko pozuoti su žiemos sporto šakų atributika, tuo tarpu Skujytei, pagal Elion užmanymą, teko sudėtingesnė užduotis – improvizuotoje studijoje atkartoti kai kurias daugiakovės rungtis – bėgimą, rutulio stūmimą, šuolį į aukštį bei į tolį. Lengvaatletei puikiai pažįstama sportininko tikrovė buvo siejama su kasdieniu, sportinio tipo aksesuaru – kuprine.
Atvykus sportininkei teko ieškoti daikto – sunkaus, stabilaus, – ant kurio užsiropštusi ji galėtų vaizduoti šuolį į aukštį atitinkantį judesį.
„Tam puikiai tiko senas, surūdijęs šaldytuvas, rastas studijos virtuvėlėje, kurį sušokusios visos trys vos atvilkome prie darbui paruoštų dekoracijų!“ – prisimindama šypsojosi kuprinių kūrėja.
Juokas vos nevirto ašaromis, kai fotografė Elion paprašė A. Skujytės, vaizduojančios paskutiniuosius bėgimo metrus, veržlai kirsti menamą finišo liniją – išties, fototapetą. Lengvaatletė tai padarė su tokia jėga, kad paskui save nusinešė ne tik gerai pritvirtintas popierines dekoracijas, bet ir visas jas belaikančias metalines konstrukcijas.
„Sudėtingiausia buvo imituoti šuolį į aukštį. Reikėjo taip išsiriesti ir pozuoti žemyn galva, jog vos po keliasdešimt sekundžių, dėl svaigstančios galvos, tekdavo prašyti pertraukėlės“, - pasakojo A. Skujytė.
Tačiau, jos teigimu, žaisminga ir kūrybinga fotosesija – tai ne varžybos, kuriose tenka ištverti ne tik fizinį krūvį, bet ir psichologinę įtampą.
„Pozuodamas prieš fotoaparatą savo malonumui supranti – žaidi žaidimą, kurio sėkmė priklausys ne nuo daugybę mėnesių trukusio pasiruošimo kokybės, o nuo tiesiog tą dieną apėmusios nuotaikos“, - sakė A. Skujytė.
