Rožinė ir melsva spalvos ilgai laikytos moteriškosios ir vyriškosios lyčių indikatorėmis. Rožinė reprezentavo švelnumą, žaismingumą ir tiko tik mergaitėms, mėlyna – smalsumą, aktyvumą ir tiko tik berniukams. Vis dėlto taip buvo ne visada. XIII a. tapybos darbuose dieviškasis kūdikis vaizduojamas įsuktas į rožinį audinį, britų berniukai iki pat XIX a. puošti rožiniais kaspinais – pagal to laiko madą. Tik kai, valdant karaliui Eduardui VII, jūreiviai buvo apvilkti baltos ir melsvos spalvų uniforma, mėlyni drabužiai tapo neatsiejama vyrų spintos dalimi, o rožiniai daiktai iškeliavo į mergaičių drabužines.
Iki emancipacijos tada buvo dar toli, rožinę imta tapatinti su švelnumu, romantiškumu, geidulingumu – moters prigimties esme. Ginčytiną reputaciją ši spalva įgijo, kai ją iš Walt'o Disney'aus filmų personažių amžiaus išaugusios ir pūstas princesių sukneles numetusios dailiosios lyties atstovės ėmė naudoti žaismingam įvaizdžiui susikurti. Prasidėjo žurnalo „Play Boy” išpopuliarintų rožinių zuikučių ir koketiškų popdainininkių era. Rožinis pasaulis siejosi su išskirtiniu romantiškumu, jautrumu, vėjavaikiškumu, emocingumu, bet jokiu būdu ne rimtumu. Kitokią, deja, ne tokią populiarią, konotaciją ši spalva įgijo 1947-aisiais, kai siurrealizmo estetiką propagavusi dizainerė Elsa Schiaparelli pristatė raudono dažo pripildytą, tarsi degančią rožinę ir pavadino ją šokiruojama rožine. Tokia avangardizmu „kvepianti” spalva tiko maištaujančiai sielai ir neatitiko galiojančio tradicinio moteriškumo kanono. Šokiruojama rožinė dailiajai lyčiai įkvėpė pasitikėjimo, jų „degančios” suknelės tapo vakarėlių diskusijų objektu ir susilaukė išskirtinio dėmesio. Spalvų tyrinėtojai pastebi, kad prieštaringas rožinės vertinimas nesusijęs su pačia spalva, tai – mūsų sąmonėje gyvuojančio prietarų viruso produktas. Kad rožinė net auksinius papuošalus padaro vulgarius, tėra ilgus metus vyraujantis nesusipratimas.
Tūkstantmečio rožinės bumas
Mados pramonė šią spalvą renkasi moteriškam įvaizdžiui kurti. Taigi dailiosios lyties atstovių spintose rožiniai daiktai atsidūrė gal ir ne ant pačių mėgstamiausiųjų, bet tikrai ant ypatingųjų lentynos. Mados kūrėjai suskubo tuo pasinaudoti, ir visas pasaulis ėmė kalbėti apie vadinamąjį rožinės mokestį (angl. k. pink tax). Tai reiškia, kad šios spalvos marškinėliai moteriškų drabužių skyriuje kainuoja šiek tiek (kartais – ir daug) brangiau nei identiškos spalvos vyriški vyriškų drabužių skyriuje. Šį sezoną rožinę pakeitė su ja pažiūrėti nieko bendra neturinti, bet iš tikrųjų artima spalva. Susipažinkite – mįslingumo, ironiškumo suteikianti blogoji rožinės sesė, pompastiškai vadinama tūkstantmečio rožine (angl. k. millennial pink).
Mėtinės mėlynos ir tūkstantmečio rožinės derinys atvers duris net į tą vakarėlį, kuriame kramtomąją gumą leidžiama koketiškai timptelėti pirštais.
Tūkstantmečio rožinė – ne šiaip sau rožinė. Tai beveik valgoma, saldi morenginė, išplaukusi lašišinė, gaivi tarsi rožinis šampanas ar kvarcas, primenanti šilko švelnumo persikus, pienišką braškinių ledų kokteilį,paskutinės Milano mados savaitės svečių rausvai auksinius telefonų „iPhone” dėkliukus, vos raustelėjusius skruostus, kai žavus nepažįstamasis pamerkia akį, Kinijoje, Nakuru ežere, šokančius flamingus ar Wes'o Anderson'o filmą „Viešbutis „Didysis Budapeštas”. Jei dar nepastebėjote, millennial pink yra visur. Ją savo reklamos kampanijai renkasi mados namai „Acne Studios", mėgsta natūralų makiažą propaguojantys prekių ženklo „Glossier” kūrėjai, ši spalva karaliauja žurnalų viršeliuose, fotosesijose, vitrinose Londone, Paryžiuje, Milane. Būtent tūkstantmečio rožinės yra ir geidžiamiausias šių metų aksesuaras – dideliu auskaru perverta mados namų „JW Anderson” rankinė „Pierce”. Kailį keičia net pastatai. Štai mados namų „Paul Smith” būstinės Los Andžele ryškiai rožinės sienos nuotrauka, vos patekusi į tinklą „Instagram", tapo sensacija, susilaukė milžiniško smalsuolių dėmesio. Dauguma jų neslepia nuostabos sužinoję, kad ši siena rožinė jau nuo 2005-ųjų. Tūkstantmečio rožinė aplenkė savo laiką. Ir komerciniu požiūriu agresyviai nusiteikusi mados pramonė ėmė kelti ją į viršūnes. Lieka kantriai stebėti augančio šios spalvos populiarumo statistiką.
Šiais metais rožiniai tonai ir pustoniai be konkurencijos karaliavo Niujorko ir Londono mados savaitėse, per mados namų „Oscar de la Renta”, „Phillip Lim”, „Proenza Schouler”, „Joseph” kolekcijų pristatymus. Rožinės variacijų būta įvairių: nuo balkšvai rusvos pudros spalvos, arbūzinės kramtomosios gumos iki intensyvios retro rožinės, alsuojančios kiču ir ironija nostalgijai. Melancholijos, sakytum, renesanso, dvasia rožinė spindėjo Milano mados savaitėje pristatant mados namų „Gucci” kolekciją. Mados namų „Balenciaga” pavasario ir vasaros kolekcija išsiskyrė intensyvios rožinės interpretacija. Išskirtinai raudonai spalvai ištikimi mados namai „Valentino” nustebino į savo kolekciją irgi įtraukę tūkstantmečio rožinę.
Spalvų populiarumo kodai
Vis dėlto kaip bemaž per naktį tūkstantmečio rožinė tapo madinga? Dauguma mūsų dievinamų ir nekenčiamų spalvų pirmiausia atsiranda tarptautinėje spalvų sistemoje „Pantone". Štai praėjusiais metais ten įrašyta pati bjauriausia pasaulyje spalva – purvina ruda (angl. k. opaque couché). Australijos valdžia sumanė kreiptis į „Pantone” kūrėjus, kad šie sukurtų pačią šlykščiausią įmanomą spalvą, tokią siaubingą, kad, atsidūrusi ant tabako produktų, atbaidytų žmones nuo rūkymo visiems laikams. Kiek jų opaque couché atbaidė, statistikos nėra, bet kad „Pantone” kūriniai gali gausinti gerbėjų minias, įrodo tūkstantmečio rožinės populiarėjimas. Ją kompanija (beje, šią spalvą ji apibūdina kaip rožinio kvarco) išrinko 2016-ųjų populiariausiąja. Teigiama, kad, sujungus šią rožinę su pasteline švelniai melsva, išgaunamas harmoningas modernus atspalvis. Milano dizaino savaitėje taip pat neišvengta tūkstantmečio rožinės karštinės. Pasak dizainerės Sanna'os Wåhlin, rožinė yra minkšta ir draugiška spalva, puikiai dera su dauguma kitų spalvų, suteikia savotiško švytėjimo. Iš tikrųjų millennial pink galima įsivaizduoti kaip drabužių derinio skaistalus, ji suteikia kristalinio švytėjimo, vasariško lengvumo, šviežią žydinčių gėlių efektą. Ši spalva neiškrenta iš bendro įvaizdžio konteksto, skirtingus elementus ji sujungia į darnią visumą.
Spalva tampa populiari, kai tiksliai atliepia amžių, kuriame gyvename. Šie laikai neramūs, ir žmonės ieško ramybės, o ją suteikia tūkstantmečio rožinė.
Smėlio spalvą (angl. k. beige) iš populiariausiųjų sąrašo lyderės vietos išstūmusi tūkstantmečio rožinė yra ne tik postmoderni kiek nuvalkiotos sacharinu dvelkiančios praėjusį amžių populiarios rožinės atsvara. Ji siejasi su aktyvumu, smalsumu, pasitikėjimu, ir tai ardo tradicinį lyties sąvokos ir su tuo susijusių lūkesčių konstruktą. Šiandienos pasaulyje spalvos yra peržengusios emocinio efekto lygmenį, jos atstovauja savitai žmonių komunikacijos sistemai, tad yra itin svarbios. Kompanijos „Pantone” viceprezidentė Laurie Pressman tūkstantmečio rožinės sėkmę aiškino taip: „Spalva tampa populiari, kai tiksliai atliepia amžių, kuriame gyvename. Šie laikai neramūs, ir žmonės ieško ramybės.”
Tūkstantmečio rožinė nuo daugumos madingų sezono spalvų skiriasi tuo, kad ją į savo spintą galite įtraukti beveik bet kokia forma – nuo švelniai rožinio nagų lako, ryškiai rožinės koljė iki vos rožinio velvetinio sijono. Eksperimentuokite drąsiai. Tai visiškai neįpareigojanti spalva, ji – kūrybiškumo suteikianti klasikinės baltos, saugios kreminės ar net fatališkos raudonos alternatyva. Taisyklių nėra. Paleiskite plaukus, kad atrodytų natūraliai susivėlę, išsitepkite makadamijų aliejumi, pasiimkite į ranką milžinišką cukraus vatos debesį, iš kaimynų gėlyno nusiskinkite rožės žiedą, įsisekite į plaukus (pažadu, niekas nepyks), užsidėkite tuos į kampą nutrenktus didelius akinius baltais rėmeliais ir stebėkite, kaip lietuviški berželiai virsta palmėmis, o pabodusi kasdienybė – spalvotomis Kubos gatvėmis. O jei norite mirtino madistės efekto – mėtinės mėlynos (angl. k. mint blue) ir tūkstantmečio rožinės derinys atvers duris net į tą vakarėlį, kuriame kramtomąją gumą leidžiama koketiškai timptelėti pirštais.
