Kai su Laura tariuosi dėl interviu, ji iškart pamini, kad po darbingo savaitgalio trumpam pranyks Nidoje. Atvirlaiškiai šiam miestui skrenda ir iš moters tinklaraščio lapesvestuves.lt. „Nida yra stebuklas. Ten visada nutinka įdomiausių dalykų. Ir ta gamta, ir žmonės, kuriuos sutinku, ypatingi. Ten prarandi laiko nuovoką: nebežinai – pirmadienis ar jau ketvirtadienis, – teigia pašnekovė. – Visiems daug ir įtemptai dirbantiems žmonėms reikia iš naujo pakrauti baterijas. Klientai to kartais nesupranta, bet jei neturėsiu bent dviejų laisvų nuo skambučių ir kompiuterių dienų, galiu perdegti. Reikia atsiverti, pasileisti plaukus, basomis pavaikščioti, pirštus į smėlį suleisti. Žmogui to reikia, kitaip viskas atrodo nebemiela.“ Net vasarą, pačiu darbymečiu, Laura sugeba „kažkokiu mistiniu būdu“ ištrūkti į tą vietą, kurią vadina savo įkvėpimu.
Kas dar įkvepia moterį kiekvienąkart surengti vis kitokią šventę? „Dažnai klientai jau per pirmą susitikimą klausia, kokios bus jų vestuvės. Sunku tai pasakyti iškart. Net ir po antro susitikimo sudėtinga. Norisi sužadėtinius pažinti, su pasirinktomis šventės erdvėmis susigyventi ir pažiūrėti, ką kalba detalės. Jei interjere gausu spalvų, formų, stengiuosi viską švarinti dekoru ir atvirkščiai. Ko tikrai niekada nedarau, tai iš rąstinės kaimo sodybos nekuriu rūmų. Viskas turi būti organiška“, – teigia pašnekovė.
Svarbiausia nebūti kieno nors kopija.
Galbūt Laurai tokias subtilias šventes padeda rengti savitas stiliaus jausmas, juk net dizaineris Liutauras Salasevičius ją yra pavadinęs savo mūza? „Oi, kad gal jis nėra jau toks išskirtinis, – suabejoja moteris. – Vestuvėse darbuotis patogiausi pusiau sportiniai, pusiau klasikiniai drabužiai. Būtinai – su kišenėmis. Batai – lygiapadžiai. Vis dėlto vienu stiliumi neapsiriboju. Labai dažnai apskritai rengiuosi bet kaip. Mėgstu iš spintos išsitraukti gal dar paauglystėje dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktą kašmyro megztuką su siuvinėtomis aplikacijomis ir jį prie ko nors priderinti. Man labiau patinka ką nors keistai, kitaip sukomponuoti, nei bėgti pirkti naujų daiktų. Aišku, kartais padarau ir taip, – vadinu tai būtinuoju apsipirkimu. Štai Paryžiuje išėjome darbuotis, o lauke buvo šalčiau, nei manėme. Iki gyvenamosios vietos toli, tad įbėgome į prekybos centrą ir nusipirkome šiltesnių drabužių. Tą švarką ir šaliką dabar trinu kone kasdien. Taip ir su šventėmis. Kartais deriname nesuderinamus dalykus, ir išeina originalūs projektai.“
Laura įvardija dar vieną dalyką, kuris jai per keliolika šios veiklos metų padėjo užsitarnauti būsimų jaunavedžių pasitikėjimą. „Kai veikla patinka, atiduodi visą širdį. Kitaip neišeina. O jei daug ir nuoširdžiai dirbi, negali nepasisekti. Geros šventės garantas yra žmonės. Visa kita – detalės. Svarbu, kad būtų maisto, atsigerti, suaugusiesiems – išgerti, muzikos, o visa kita padaro bendravimas, – tvirtina ir ne vieno žinomo žmogaus, tarp jų – krepšininkų Lino Kleizos, Jono Valančiūno, vestuves rengusi moteris. – Šiaip man nekildavo problemų ir kai dirbdavau kitus darbus, bet vestuvių planavimas, renginių organizavimas yra mano arkliukas. Nepadaryti jų siaurų, šabloniškų veiksmų rinkiniu padeda tai, kad neapsiriboju viena veikla – daug keliauju, klausausi muzikos, skaitau, žiūriu filmus, o tai plečia akiratį.“
Vestuves literatūrinėmis temomis (mėgstamiausia – A. Saint Exupery pasakos „Mažasis princas“ motyvais) mėgstanti rengti moteris dažniau tapatinasi su ta, kuri sunkiai prisijaukinama, tai yra Lape. Kaip miško gyventoja jaučiasi dirbdama tokį daug bendravimo, socializacijos reikalaujantį darbą? „Svarbu laiku išvažiuoti į mišką. Ir ne vasarą po įtemptos dienos, kai tenka lakstyti iš susitikimo į susitikimą, daug bendrauti su žmonėmis, grįžtu išsunkta. Tada labai norėtųsi atsigulti į samanas, tarp smilgų, bet atsigulu į savo didelę lovą ir tiesiog pabūnu. Neilgai. O tada keliuosi ir einu su Vytuku (9-erių metų sūnumi, – red. past.) ruošti pamokų.“ Beje, moteris šią veiklą iš savo dienotvarkės mielai išbrauktų. „Verčiau su sūnumi tuo metu paslampinėčiau po parką ar kiemus, bet yra, kaip yra“, – teigia pašnekovė. Laura pripažįsta, kad pati vis dar mokosi nepaversti viso gyvenimo darbu. „Taip, sergu darboholizmu. Ta nuolatinė laiko stoka šiuolaikinėje visuomenėje yra tapusi kažkokiu vertės matu, bet taip neturėtų būti. Gyvenimas toks gražus lėtas… Beje, kuo daugiau metų dirbu, tuo daugiau streso patiriu. Nežinau kodėl“, – teigia vestuvių planuotoja.
Pati Laura per pačios organizuojamas vestuves labiausiai jaudinasi prieš ceremoniją. „O jai prasidėjus neretai, tai yra beveik visada, paslapčia paverkiu. Man gražu tos tikros susirinkusiųjų emocijos. Labai nemėgstu dviejų savaičių iki šventės, nes visus,nuo jų – šiek tiek ir mane, kažkodėl apima panika“, – pripažįsta pašnekovė.
Gyvenimas per trumpas sukti galvą dėl to, kaip atrodai.
Atsipalaiduoti Laurai padeda ne tik pabėgimas į Nidą, bet ir rašymas. Lietuvių filologijos magistro diplomą turinti moteris savo tinklaraštyje pažadėjo išleisti knygą. „Visada mėgau rašyti. Iš pradžių rašydavau dienoraščius, dar dabar turiu krūvą, vis ketinu išmesti. Baigusi mokyklą norėjau išmokti rašyti padoriai, todėl įstojau mokytis lietuvių filologijos, be jokių klausimų po bakalauro studijų perėjau į magistrantūrą studijuoti literatūrologijos. Viskas vyko natūraliai. Kai išguldau viską tekstais, kažkaip aiškiau pasidaro. Kai kuriuos trumpesnius beveik moku mintinai tarsi mantras. Norėčiau parašyti ką nors keruakiška… Turiu galvoje medžiagos, kai tik turėsiu ir laiko, padirbėsiu. O šiuo metu rašau tekstą vaikams. Vieną dieną supratau, kaip visa turi būti, ką noriu pasakyti, o tada viskas paprasta. Žinau, žinau, kad dabar vaikams rašo visi, kas netingi, bet nerašyčiau to, ką pradėjau, jei galėčiau, – teigia pašnekovė. – Be to, esu sentimentali, popierinės knygos man niekas nepakeis. Mėgstu pasibraukti, pasirašyti pastabas, užsilenkti puslapio kampelį, kad žinočiau, kur baigiau skaityti. Savaitgalį su draugu gulėdami kopose skaitėme balsu Harį Poterį. Nebūtų tokios romantikos, jei būtume tai darę per elektroninį įrenginį.“
Lauros Vagonės nevestuviniai štrichai
Dienotvarkė. „Jos neįsivaizduoju be pusryčių ir gero miego. Su šiuo dabar turiu problemų, bet susitvarkysiu. Kažkur visada dar turiu įtraukti sportą – funkcines treniruotes, jogą, bėgimą ar tinklinį. Dar būtinai skiriu laiko draugams. Be jų, taip pat be koncertų, teatro, gero maisto, kelionių, knygų savo gyvenimo neįsivaizduoju.“
Stiliaus patarimas. „Nesu kompetentinga patarinėti. Mano nuomone, svarbiausia nebūti kieno nors kopija. Renkitės, atrodykite taip, kaip norite. Būkite drąsios, juk gyvename tik iš pirmo žvilgsnio ilgą gyvenimą. Iš tikrųjų jis per trumpas sukti galvą dėl to, ką kiti pamanys, jei pasipuošite kad ir visomis vaivorykštės spalvomis vienu metu.“
Makiažas. „Vestuvėse tikriausiai būnu vienintelis nepasidažęs žmogus. Per 36-erius gyvenimo metus man taip ir nepavyko susidraugauti su dekoratyvine kosmetika. Tiesa, odą prižiūriu, tepu drėkinamuoju kremu, tonizuoju. Prieš eidama į viešus renginius lekiu pas išbandytus profesionalus ir nesuku sau dėl to galvos. Man gražūs natūralūs žmonės. Tikri.“
Kvapai ir kvepalai. „Oi, dabar alpėju nuo Ramunės Piekautaitės kvepalų. Tikras mano šių metų atradimas.“
Rankinėje... „...galima rasti kuo įvairiausių dalykų. Beveik visada prieš eidama iš namų pakartoju burtažodį „raktai, piniginė, telefonas“. Ir tik pasitikrinusi, ar viską turiu, žengiu pro duris. Dar rankinėje yra matavimo metras, adatėlių, lūpų blizgių, vizitinių kortelių, medžiagų pavyzdžių, plaukų gumelių, kartais – ir sportinė apranga. Mano darbo rankinė – nedidukė kuprinė, joje telpa pusė mano gyvenimo.“
Skaitiniai. „Edith Wharton knyga „In Morocco“. Marokas man vis dar – įdomus kraštas, norisi jį pažinti. Lengvai kankinuosi skaitydama John'o Irving'o „Maldą už Oveną Minį“. Prie lovos jau pasidėjau Jens'o Christian'o Grondahl'io „Spalio tylėjimą“ ir Andrzej'aus Sapkowski'io „Paskutinį norą“. Pagal šią knygą ir kitus šio lenkų maginės fantastikos rašytojo kūrinius su vienais sužadėtiniais planuojame šventę kitų metų vasarą.“
