Į Paryžių L. Domkutė atvyko dirbti kone seniausių Europos mados namų „Balmain“ vyriausiąja siuvinėjimo dizainere. Ji dalyvavo kuriant pasaulį stebinančius šedevrus, vis dėlto mados namuose „Balmain“ ilgai neužsibuvo. Kas po to – dar viena stažuotė? „Ne, šįkart viskas kitaip. Grįžtu į Indiją dar vienam iššūkiui“, – interviu metu intrigavo Liucija. Ir pridūrė, kad, sukaupusi pakankamai patirties, savo vardo mados namus kada nors atidarys ir Lietuvoje.
Šis tekstas – iš gegužės mėnesio žurnalo „Moteris“.
Per kelerius metus stažavotės pas pasaulyje žinomus dizainerius Manish‘ą Arora‘ą, Iris van Herpen, dabar – pas Olivier Rousteing‘ą mados namuose „Balmain“. Tai – Jūsų strategija įgyti unikalios patirties prieš įkuriant savo prekių ženklą ar vis dėlto ieškote vietos, kur galėtumėte nusėsti?
Žiūrėdama žinomų dizainerių kolekcijų pristatymus, visada norėjau būti dalimi tos jėgos, žavėjausi manipuliacijomis tekstile. Turbūt tai paskatino išmėginti save pas mados profesionalus. Stažuotės – neprilygstama patirtis, ryšiai. Tuo būtina naudotis kuriant savo, kaip dizainerio, ateitį. Dirbti garsiuose mados namuose – svaiginama patirtis, tačiau ne kiekvienas dizaineris pasiruošęs paaukoti asmeninį gyvenimą dėl karjeros, o tai dažniausiai yra neoficiali sąlyga. Ilgos darbo valandos ir savaitgaliai darbe – neišvengiama kasdienybė.
Savo gyvenimą dėlioju etapais. Šiuo metu, kol turiu vidinės energijos ir entuziazmo, noriu būti aukštosios mados srityje, įgauti patirties, įgyti kontaktų. Tada bus galima kalbėti apie asmeninį prekių ženklą, o jį tikrai noriu turėti. Kurti savo prekių ženklą tik baigus studijas rizikinga, nes nuosavam verslui plėtoti reikia ir finansų, ir partnerių, ir asmeninės brandos lygio, ir ryškios kūrybos vizijos.
Retam lietuviui pavyksta išvykti stažuotis pas pasaulinio lygio dizainerius. Gal sutikote kitų jaunų dizainerių iš Lietuvos?
Pirmąją darbo mados namuose „Balmain“ dieną išgirdau, kad iki tol kolegų iš Lietuvos čia nėra buvę. Savotiškai smagu būti pirmai ir formuoti teigiamą įvaizdį apie mūsų krašto dizainerius. Pastebėjau, kad aktyviai į aukštąją Europos madą veržiasi jauni dizaineriai iš Ukrainos.
Jūsų specializacija – raštai, siuvinėjimas, pynimas, dažymas. Trumpai tariant, – rūbo puošyba ir detalės, manipuliavimas tekstile ir to pritaikymas drabužio siluetui. Ar pagal tai ir skiriamos užduotys stažuojantis?
Būtent taip ir yra: būsimos užduotys skiriamos pagal stažuotojo darbų albumą (angl. portfolio). Mano stiprioji pusė – tekstilė, su ja dirbu nuo pirmosios stažuotės. Gal skamba paprastai, bet visuose mados namuose, kuriuose dirbau, šiems procesams keliami aukščiausi kūrybiniai ir technologiniai standartai. Iš mūsų reikalaujama novatoriškumo ir aukšto estetinio pajutimo.
Egzotiškiausia patirtis buvo kuruoti siuvinėjimą Indijoje. Tekdavo sėdėti ant kilimėlio šalia siuvinėtojų, rinkti karoliukus, jų spalvą, dėlioti, bandyti išgauti trimatį efektą, o fone skambėdavo energingos Bolivudo melodijos. Ypatingos, autentiškos akimirkos... To niekada nepamiršiu. Deja, yra ir kita šios patirties pusė: nuo šešerių metų siuvinėjimo amato besimokantys talentingi siuvinėtojai yra gana tingūs, tad prižiūrėtojai juos nuolat ragina piktais riksmais. Tai patiems darbuotojams atrodo savaime suprantama. Apšaukti jie imasi darbo, kuria žavius šedevrus. Taip gimsta mada.
Kaip manote, kuo patraukiate garsius mados namus, kad pasirenka Jus, o ne kitus kūrėjus? Koks Jūsų braižo išskirtinumas?
Studijuodama eksperimentavau, išbandžiau įvairią stilistiką. Mėginau prisijaukinti skandinavišką, lietuvišką minimalizmą – kadangi šie stiliai priimtini ir gana populiarūs mūsų krašte. Vis dėlto širdyje žinojau, kad studijas rinkausi dėl dramatiškos ir magiškos mados prigimties, dėl kelių sekundžių stebuklingo įspūdžio. Tad rinkdamasi bakalauro kolekcijos temą spjoviau į žemišką madą ir pasišoviau kurti pasaką! Žinomiausią pasaulyje psichodelinės, kičinės mados kūrėją M. Arora'ą tai įtikino. Taip buvau priimta į Indijoje esančius jo mados namus.
Iki šiol vadovaujuosi Arora'os fraze, kad kūrinys turi būti toks gražus, jog visiems norėtųsi verkti. Tada įvyksta magija.
Atvirai – kiek paraiškų išsiuntėte ir kiek neigiamų atsakymų gavote, kol pasisekė patekti ten, kur esate? Apskritai kas yra stažuotė mados namuose ir ar įprasta sulaukti pasiūlymo pasilikti, pasirašyti darbo sutartį?
Tarp stažuotojų konkurencija didžiulė, tad visada geriausiai pretenduoti pas paties stilistikai artimą dizainerį – taip turi daugiau galimybių būti pastebėtas. Tiesą sakant, nesiunčiau savo darbų albumo visiems iš eilės. Po interviu ir testo nesunkiai patekau pas norimą dizainerį.
Priimtiniausia stažuotės trukmė – šeši mėnesiai. Tai paprastai mokama. Šiuo metu uždirbu tiek, kad galiu sau leisti ramiai gyventi Paryžiuje. Dirbu tiek, kad ir laiko tuos pinigus leisti ne visada turiu. Neretai užsibūname iki dešimtos vakaro. Tada tik – į taksi, namo ir į lovą. Prieš kolekcijų pristatymus valandų neskaičiuojame. Pristatymams praūžus, gauname dvi savaites atostogų. „Balmain“ kolektyvas labai draugiškas, primena šeimą. Dėl viršvalandžių niekas nebamba, visi priima tai kaip neišvengiamybę, darbo mados pramonėje kainą. Nemažai stažuotojų pasilieka dirbti mados namuose kaip laisvai samdomi darbuotojai.
Po pirmos stažuotės pasilikau dirbti pas M. Arora'ą, tačiau Indijos gyvenimo sąlygos mane išvargino, tad nutariau įgyti praktikos Europoje. I. van Herpen mados namai – pirmoji mano stotelė Europoje. Žaviuosi šios dizainerės kūryba, tačiau pats atlikimo procesas man neteikė tiek džiaugsmo, kiek jaučiau dirbdama, tarkime, beprotiškame M. Arora'os biure Indijoje. Taigi nusprendžiau pas I. van Herpen ilgai neužsibūti ir išbandyti savo jėgas mados namuose „Balmain“.
Iš Jūsų pasakojimo darau prielaidą, kad labiausiai prijaučiate M. Arora'os kūrybai. Esu teisus?
Visų trijų kūrėjų, pas kuriuos teko stažuotis, darbus vienija tekstilės turtingumas, dramatiškas įvaizdis ir stipri vizija. Mano širdis visada linko prie tų, kurie siekia išspausti maksimumą. Tikrai, iš visų trijų savo simpatijas nedvejodama atiduodu M. Arora'ai. Jis ekscentriškas, sarkastiškas, kupinas beprotiškos energijos, meilės pasauliui, kuriuo tiki. Jo vizija autentiška, nesumeluota.
Manish'o biure išmokau organizuotumo, pažadinta naktį būčiau galėjusi pasakyti kiekvieno gaminio paruošimo lygį. To reikėjo, nes dizaineris nekantriai kaip vaikas laukia kiekvieno kūrinio gimimo. Jis davė man daug asmeninių pamokų, svarbiausia jų – laužyti barjerus ir priversti viską judėti tavo geidžiama linkme, niekada nesutikti su kitų sakomu „ne“. Vadovaudamasis tokiu principu, šis žmogus sukūrė savo verslą. Nedaugelis Indijoje tikėjo jo kūryba, apskritai ją suprato, tačiau Manish'as rado būdų savo darbus parodyti visam pasauliui. Iki šiol vadovaujuosi jo fraze, kad kūrinys turi būti toks gražus, jog visiems norėtųsi verkti. Tada įvyksta magija.
Dirbti garsiuose mados namuose – svaiginama patirtis, tačiau ne kiekvienas pasiruošęs paaukoti asmeninį gyvenimą dėl karjeros.
Kalbant apie magiją, ar tikrai pripažintų dizainerių dirbtuvėse jos yra? Kokia iš tikrųjų didelių mados namų kasdienybė?
Kai po sunkaus darbo pamatai rezultatą, suvoki, kad tai įvyko, kad magija yra! Palengvėja, dingsta nerimas. Toks savotiškas palaimos jausmas. Deja, tai tik trumpa akimirka. Visa kita – varginamas, streso kupinas darbas auginti kolekciją. Būname ir pervargę, ir nelaimingi. Ir ne tik nuo tempo, bet ir nuo fizinio darbo, – sunkias dėžes su suknelėmis tampo ne tik padėjėjai, bet ir patys dizaineriai. Kiekvieną dieną sudaromas darbo planas turi būti vykdomas. Man pasisekė dirbti aukšto lygio mados namuose, tad išnaudojimo, nepaisymo, tiesioginio ar grubaus lipimo per galvas ten nėra.
Kita vertus, net ir puikų įvaizdį visuomenėje turintys mados namai ne visada skaitosi su savo darbuotojais. Žmonės išnaudojami, išsiurbiami, atleidžiami bosui užsigeidus. Paryžiuje visi su visais pasikalba, žinome, kas kaip gyvena. Štai nauja mados namų „Dior“ kūrybos vadovė italė Maria Grazia Chiuri susirinkimuose kalba tik itališkai, tad seni darbuotojai neturi galimybės dalyvauti diskusijose, lieka be užduočių, yra verčiami išeiti iš darbo savo noru. Visi žino, kad blogiausia dirbti „Givenchy“. Tarp vartotojų šių mados namų reputacija nepriekaištinga, tačiau darbuotojai čia išnaudojami baisiai. Jie nemato dienos šviesos, prie biuro užsakytame viešbutyje gali pamiegoti keturias valandas ir vėl privalo grįžti į darbą. Nemažai žmonių iš „Givenchy“ atėjo dirbti į „Balmain“, todėl šias istorijas girdėjome iš jų pačių.
Pasistažavusi pas M. Arora'ą pasilikote dirbti dar ilgiau kaip metus. Kas tai lėmė ir kas lėmė, kad vėliau nusprendėte judėti toliau?
Stažuotės metu gavau atsakingų darbų, kūriau modelių eskizus, raštus. Visa tai taip stipriai įkvėpė, kad sutikau priimti darbo pasiūlymą. Dirbau tris sezonus, darbą palikau jausdama tokią pat meilę kaip iš pat pradžių. Išeiti nutariau iš esmės tik dėl sunkių gyvenimo sąlygų Delyje. Nuolatinis karštis, beprotiška oro tarša, šiukšlynai, prie biuro, esant 45 laipsnių karščiui, gulinčios karvės, masės žmonių, grūstys – jose kasdien išbūdavau nuo trijų iki keturių valandų – ir galiausiai negalavimai dėl apsinuodijimo.
Yra ir geroji Delio gyvenimo pusė, bet dėl ilgų darbo valandų, deja, teko jos nedaug pamatyti. Apskritai, kai dalyvavau konkurse į M. Arora'os mados namus, tikėjau, kad stažuotė vyks Paryžiuje. Tik kone paskutinę dieną sužinojau, kad teks vykti į Delį. Artimieji baiminosi dėl saugumo, visos tos kalbos apie europiečių moterų prievartavimą...
I. van Herpen dažnai užmina mįslę – kaip įmanoma ne tik sukurti, bet ir techniškai įgyvendinti tokius sudėtingus, regis, neįmanomus sumanymus. Dalyvavote šiame procese, tad kaip gimsta jos rūbai? Ar tikrai prie jų atsiradimo prisideda architektai, fizikai, informacinių technologijų specialistai?
Iris sėkmės raktas, manau, yra tinkamas kolektyvas. Ji – idėjų autorė, tačiau jos kūriniai neatsirastų be įvairių technologų, tam tikrų sričių ekspertų, stažuotojų pagalbos. Prie dažnos suknelės keliems žmonėms tenka dirbti po kelis mėnesius! Tai – tarsi meditacija, kuriai pasiruošęs toli gražu ne kiekvienas. Šis darbas reikalauja tikrai beprotiškos, ypatingos kantrybės ir sveikatos. Iris dirbtuvės dvelkia labiau laboratorija, šiuolaikinio meno studija, o ne mada.
Pakalbėkime apie „Balmain“. Koks jausmas dirbti mados namuose, kurių istorija skaičiuoja ne vieną dešimtmetį?
Kartu su kitomis dizainerėmis kuriame piešinius, jie vėliau išsiuvinėjami Indijoje. Turiu siūlyti atlikimo techniką, spalvų derinius, nematytus sprendimus. Vos įžengus į „Balmain“ biurą Eliziejaus laukų prospekte tampa akivaizdu, kad šie mados namai – prabangos prekių ženklo. Tokie, kurie turi galimybių ir galios kurti pasaulyje pirmaujančius – tiek kokybe, tiek prabanga, tiek puošnumu – gaminius. Dirbdama čia dažnai pajuntu, kad kažkaip įeinu į „Balmain“ istoriją. Beje, 1946-aisiais Pierre'o Balmain'o įkurti mados namai šiuo metu priklauso Kataro karališkajai šeimai.
Mados namams „Balmain“ vadovaujantis dizaineris Olivier Rousteing'as yra jaunas – vos keleriais metais vyresnis už Jus, bet jau daug pasiekęs ir patyręs kūrėjas. Ko iš jo spėjote išmokti?
Olivier – viena didžiausių šiandienos mados pasaulio žvaigždžių – mane nustebino darbštumu, mandagumu, paprastumu ir atsidavimu „Balmain“ mados vizijai. Ne kartą teko matyti jį pradedantį darbą anksčiau už kitus, dirbantį iki išnaktų. Mano darbus Olivier komentuoja mandagiai ir korektiškai, dažnai pagiria. Mokytis iš jo galima daug ko, ypač profesionalumo. Šiuo metu „Balmain“ yra klestintys mados namai, o vos prieš dešimtmetį dėl prasto vadovavimo buvo atsidūrę ties bankroto riba. Iš pradžių Olivier buvo dizainerio asistentas. Be abejo, jam padeda komanda, nes mados srityje – kaip politikoje: ateina nauja valdžia, atsiveda savo komandą.
Be palaikymo dizaineris yra niekas, viso labo – reklaminis veidas. Gal kartais ir atrodo, kad mados namų kūrybos vadovas yra dievas, bet ką reiškia vien tai, kad jis kuria atsižvelgdamas į griežtas pardavimo departamento rekomendacijas. Nėra taip, kad dizaineris užsimano atgaivinti hipių laikų stilių ir daro tai, nes tiesiog žavisi šia mada. Paprastai jam nurodomos kūrybos gairės. Tai ypač pasakytina apie samdomus dizainerius, jų kūrybą kontroliuoja investicijų kompanijos ir konglomeratai. Savo mados namuose šeimininkaujantiems dizaineriams, pavyzdžiui, M. Arora'ai ir I. van Herpen, gyventi kur kas lengviau.
Jūsų stažuotė „Balmain“ tuoj baigsis. Ar jau turite tolesnį planą? Gal tęsite studijas?
Mane labiausiai domina praktiniai mados dalykai. Teorinių žinių pasisemiu iš literatūros, bet jeigu kada nuspręsčiau studijuoti magistrantūrą, rinkčiausi tekstilę. Jaučiu, kad mano pašaukimas – eksperimentuoti su tekstile. Dar noriu porą ar trejus metus padirbti kitiems. Svarbu užmegzti kuo daugiau ryšių, pasigilinti į medžiagų tiekimo ir paslaugų teikimo grandinę, perprasti mados vadybą.
Jau priėmiau vienos Indijos kompanijos darbo pasiūlymą. Jie ieškojo žmogaus, kuris galėtų surinkti informaciją apie didelių Europos mados namų siuvinių poreikį, o tada pagal tuos poreikius Indijoje sukurtų siuvinius, šiuos įmonė ir gamintų. Tai – ir pardavimo atstovas, ir kūrėjas. Ne padangas pardavinėjame, todėl reikia tiksliai suvokti, ko dizaineriui reikia, perprasti jo estetiką, kad sukurtume būtent tai, ko reikia. Ar palieku „Balmain“ visam laikui, nežinau. Prieš kolekcijų pristatymus jiems visada reikia pagalbos, nuolat ieško laisvai samdomų dizainerių mėnesiui ar dviem. Jeigu susitarsime, dirbsime.
Kas tada? Ar, tiek laiko praleidusi didmiesčių šurmulyje, nebijosite grįžti į ramią Lietuvą?
Kai tiek laiko praleidi biure, nėra skirtumo, kur būti – Vilniuje, Paryžiuje ar Delyje. Kai turėsiu savo komandą, tikiu, kad jausiuosi gerai bet kur, net ir ramesniame Vilniuje. Gal net savo biurą paversčiau Paryžiaus miniatiūra, – būtų daug veiklos, įdomių žmonių, jaudulio prieš pristatymus. Apie grįžimą vis pasvarstau. Daugelis kūrėjų, pasiblaškę po pasaulį, padirbę kitiems, grįžta į gimtinę ir imasi savo verslo. Turbūt teisingai sakoma, kad padeda ir namų sienos.
Kada ketinate pristatyti kitą asmeninę kolekciją ir kokia ji bus?
Pirmoji rimta ir kartu paskutinė mano kolekcija – bakalauro baigiamasis darbas. Ją pavadinau „Scala“. Per naktis ieškojau įdomių gyvatės odos variacijų – norėjau rasti įtikinamą mados pramonėje daug naudojamos natūralios roplių odos pakaitalą. Ši kolekcija padėjo 2013-aisiais laimėti Jaunojo dizainerio konkursą. Kartais bandau įsivaizduoti būsimos kolekcijos temą. Manau, tai bus kas nors blizgu ir žaisminga, nežemiška, bet kartu moteriška, seksualu.
Jūsų gyvenimas iš šalies gali atrodyti nepaprastas – gyvenate vienoje mados sostinėje, dirbate su geriausiais dizaineriais. Kokia Jūsų kasdienybė?
Mano gyvenimas tikrai gali atrodyti svaiginamai: kelionės, Paryžius, Indija, darbas su garsiausias pasaulio dizaineriais... Vis dėlto net ir toks gyvenimas ilgainiui tampa kasdienybe, tiesiog darbu. Tada pradedi vertinti paprastus dalykus – gerą knygą, pokalbį su draugu, nes laiko tam lieka vis mažiau. Gal ir banalu, bet tikrai mėgstu lankyti muziejus, vaikščioti po sodus. Tai atgaiva mados iškankintai dvasiai ir akims.Paryžiuje bendrauju su žmonėmis, kuriuos pažįstu iš Lietuvos ir su kuriais susipažinau dirbdama Delyje, Amsterdame. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su mada. Grįžusi į Lietuvą skubu susitikti su visais Vilniuje gyvenančiais draugais, bet neaplenkiu ir Šilutės – ten gyvena mano šeima, nuo aštuonerių bėgo mano vaikystė.
Kas daro didžiausią įtaką Jūsų kasdieniam stiliui?
Iš mados srityje dirbančių žmonių aprangos retai pasakysi, kad jie susiję su mada. Tai išduoda susitelkimas į tikslą, atsidavimas darbui, darboholizmas. Taip, turime mados namų, kuriems dirbame, drabužių. Darbuotojai gali jų įsigyti itin pigiai, pavyzdžiui, už 800 eurų parduotuvėje kainuojantį „Balmain“ megztinį mokėjau tik 20 eurų. Vis dėlto kasdien rengiuosi itin paprastai. Mėgstu griežtą, profesionalų, šiek tiek agresyvų, bet moterišką stilių. O kurti esu linkusi svajingo, psichodelinio, kičo stilių drabužius. Mano kasdienį įvaizdį greičiausiai formuoja patirtis, – dirbdamas šioje srityje turi būti stiprus, greitas, profesionalus, visada pasiruošęs priimti iššūkius.
KELIAIS ŠTRICHAIS
Gimė 1990 m. balandžio 14 d. Klaipėdoje.
Studijavo kostiumo dizainą Vilniaus dailės akademijoje, įgijo bakalauro laipsnį.
Credo. „Geriau pabandyti ir pasigailėti, nei nepabandyti visai.“
Daina. „Grupės „The Doors“ „The End“.
Didžiausi komplimentai. „Mamos. Nors kartais gal ir sumeluoti, bet patys maloniausi.“
Iššūkis. „Išmokti prancūzų kalbą.“
Idealios atostogos. „Šilta naktis dykumoje, oazėje. Spalvingos blizgančios pavėsinės, aštrus smilkalų kvapas, geras raudonasis vynas. Hipnotizuojanti gyvai atliekama muzika…“
Po dešimties metų. „Įsivaizduoju, kad tai bus gana egzotiška. Galbūt kažkur Pietų Indijoje turėsiu savo mados verslą, nedidelį siuvinėtojų fabriką. Be abejo, bus ir man priklausantis madingas baras, jame leisiu laiką su draugais iš viso pasaulio. Regiu, kad bus ir vyras, žavingas šio baro valdytojas.“
Nuotraukos – Vaido Jokubausko ir iš asmeninio herojės archyvo. Už erdvę dėkojame restoranui „Džiaugsmas“ (Vilniaus g. 28, Vilnius).
