Ištarus žodį „beretė“, prieš akis iškyla impozantiška klasika. Tarkim, lietumi kvepiančiomis 7-ojo dešimtmečio Paryžiaus gatvėmis tipenanti baltaplaukė prancūzų ikona Brigitte Bardot su berete. Arba rašalo, sodrių tabako dūmų kvapo gaubiamame odinių sofų, kietmedžio ir aliejinių dažų potėpių tirštų drobių fone sėdintis ispanų tapytojas Pablo Picasso su „tablete“ ant galvos.
Tai, kad būtent beretė įkopė į šio rudens ir žiemos sezono tendencijų viršūnę, reiškia šiek tiek daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei agresyvūs šiandienos mados eksperimentai, neoninės spalvos, satininiai treningai, šlaunis siekiantys lakuoti batai ar vadinamasis survivalistinis gatvės stilius per daug išvargino, grįžkite ten, kur jau esame buvę.
Nedaug aksesuarų turi tokį įvairų istorinį, kultūrinį ir net politinį kontekstą kaip beretė. Pradėkime nuo pradžių. Nėra tiksliai žinoma, iš kur kilo prancūziškas žodis „béret“, bet ekspertai jį linkę kildinti iš lotyniško „birretum“, reiškiančio kvadratinį galvos apdangalą su trimis ar keturiomis skiauterėmis, per vidurį sujungtomis vienu dideliu kutu. Tradiciškai tokią kepurę su trimis skiauterėmis nešiojo Romos katalikų dvasininkai. Žodį „birretum“ galima būtų kildinti iš kito lotyniško žodžio „birrus“, šis reiškia į apsiaustą panašų iki galo nesusegamą drabužį. Tokie apdarai dažniausiai būdavo gaminami iš pigesnės vilnonės medžiagos. O štai graikų kalbos žodis „pyrros“, iš kurio kildinamas lotyniškasis „birrus“, reiškia „rudas“. Beretė buvo gaminama iš nebrangaus rudos spalvos veltinio. Itin paslanki medžiaga leido ne tik nesunkiai išgauti norimą formą, bet ir nepriekaištingai saugojo nuo prasto oro. Sakoma, kad veltinio tinkamumas drabužiams gaminti išsiaiškintas visai atsitiktinai: pastoriai į savo batus dėdavosi įklotėlius iš vilnos, o vakare nuo ilgo vaikščiojimo jau rasdavo veltinius. Šis atradimas vėliau pritaikytas paltams ir galvos apdangalams gaminti. Pirmosios beretės sėkmę lėmė jos funkcionalumas, – iki mados ikonos jai buvo dar toli.
Tiesa, toks veltinis galvos apdangalas gerokai skyrėsi nuo to, kurį šiandien vadiname berete. Pirmosios modernios beretės siejamos su baskų regionu. Vietiniaigalvos apdangalus, vadinamus béret basque, derindavo su espadrilėmis. Tradiciškai beretes gamino meistrai, o viena garsiausių to laiko šių aksesuarų gamybos studijų vadinosi „Monsier Lucien Laulhère“. XX a. pradžioje Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje pradėti masiškai steigti berečių fabrikai, jų produkcija plito visoje Europoje. Šiems galvos apdangalams gaminti paprastai naudota Prancūzijoje augintų avių vilna, vėliau – ir iš Australijos ar Pietų Afrikos importuota merinosų. XX a. viduryje vitrinas užtvindžiusios minkštos, be galo švelnios moherio beretės itin sužavėjo to laiko stiliaus ikonas.
Statuso ženklas
Ko gero, įdomiausia beretės istorijos dalis yra jos simbolika. XIV ir XV a. šis galvos aksesuaras žaibiškai išplito marginalų sluoksniuose – tapo ir bohemos, ir nepasiturinčiųjų atributu. Tiesa, tada karaliavo ne visai tvarkingo silueto beretės – jos priminė plaukus dengiančias beformes medūzas, linguojančias tai į vieną, tai į kitą pusę. Didieji olandų tapytojai Johannesas Vermeeras, Rembrandtas iškart pamėgo tokių aksesuarų kuriamą neįpareigojantį, apniukusios dienos melancholija atsiduodantį įvaizdį. Autoportretuose įamžintos beretės išdavė ne tik menininkų statusą, bet ir profesijos sąlygojamą paprastam žmogui beveik uždraustą gyvenimo būdą. XIX a. Vincentas van Gogh'as nutapė savo draugą Paulį Gauguiną su raudona berete, impresionizmo tėvas Claude'as Monet iš autoportreto žvelgia į mus pasipuošęs jau kiek griežtesnio stiliaus tvirtesnio audinio berete. Šis galvos aksesuaras visą gyvenimą buvo ir P. Picasso skiriamasis ženklas. Garsiojo ispanų tapytojo sekėjai, sakoma, taip kopijavo jo stilių, kad 1950-aisiais Londone veikusio meno instituto (ICA) pamestų daiktų skyrius po autorinės P. Picasso parodos atidarymo lūžo nuo įvairių formų ir spalvų berečių. Meno istorikė Anne Massey pakomentavo: „Tuo metu Picasso buvo tas vienintelis, ir visi norėjo atrodyti kaip jis.“
Visos menininkus vaizduojančios drobės vadintos taip pat – „Man with a Beret“ („Žmogus su berete“). Tai buvo galima suprasti kaip simbolį, tai rodė tų žmonių socialinį statusą. Mąsli berečių dėvėtojų prigimtis, jų išraiškos laisvė formavo mistifikuotą bohemiško gyvenimo, leidžiamo patirti tik tiems, kurie gali arba kurti, arba tą kūrybą suprasti, herojų vaizdinį. Netrukus priplėkusiose studijose beretes ėmė matuotis kūrėjų mūzos, ir taip atsirado vienos ryškiausių istorijoje moters individualumą išreiškiančių herojų – tuščiomis Paryžiaus gatvėmis keliaujančios stebėtojos (pranc. k. flâneuse). Ilgainiui šis aksesuaras tapo nepriklausomų, savarankiškų, fatališkų moterų simboliu. Jis žymi ir šiandien vyraujančios unisekso mados ištakas.
Beretė kine
Kine beretė neatsiejama moterų herojų dalimi tapo juodojo kino (film noir) laikais – praėjusio amžiaus 5-ąjį dešimtmetį. Iki paskutinio dešimtmečio, iki supermodelių eros, šį aksesuarą populiarino – ir vaidindamos, ir realybėje – Marlene Dietrich ir Greta Garbo, juodą beretę filme „Kasablanka“ (1942 m.) dėvėjo Ingrid Bergman, o juostoje „Laiškanešys skambina du kartus“ (1946 m.) Lanos Turner įkūnytos herojės įvaizdis – gulbės baltumo beretė, tokios pat spalvos kostiumėlis ir alkūnes siekiančios pirštinės – išpopuliarino šviesiąją klasikinės juodosios sesę. Howardo Hawkso filme „Didysis miegas“ (1946 m.) Lauren Bacall dėvėjo languotą juodos ir baltos kostiumėlį pūstais pečiais bei juodą beretę. Vos praviros aktorės lūpos ir it žirklėmis įkirptos akys liudijo, kad europietiška vadintai kepuraitei amerikietiškas akcentas labai tinka. Intelektualios, emocingos, ryškios, gudrios moters spintoje beretė gulėjo, ko gero, ant ypatingų daiktų lentynos. Kompaniją jai palaikė raudoni matiniai lūpų dažai ir kelios stiprios cigaretės.
Mistines, intelektualias, tabako dūmuose skendinčias vamp moteris 6-ąjį dešimtmetį iš kino ekranų išstūmė Brigitte Bardot ir Marilyn Monroe vaidinamos dažniausiai infantilios valiūkės, koketės. Brigitte po kontroversiškai įvertinto filmo „Ir Dievas sukūrė moterį“ (1956 m.) buvo pavadinta sekso simboliu, o tai reiškė, kad išaušo moterų seksualinės laisvės laikai. Prancūzų mąstytoja feministė Simone de Beauvoir 1959 m. savo esė „Briditte Bardot ir Lolitos sindromas“ šią aktorę (ji vadinta tiesiog B. B.) lygino su amerikiečiu maištininku Jamesu Deanu. Pasak filosofės, B. B., rinkdamasi natūralumą ir atsisakydama brangakmenių, aukštakulnių batelių, korsetų, mėgino įrodyti, kad moteris ir vyras yra lygūs, kad juos sieja abipusis geismas ir pasitenkinimas. Ir kad buvo laisviausia moteris pokario Prancūzijoje. O aktorės mėgstamos dėvėti beretės irgi tapo moterų laisvės simboliu. Brigitte su ant pūstų auksinio atspalvio liūto karčių užmaukšlinta berete ir juodu pieštuku įrėmintomis katės akimis kvietė išlaisvinti seksualumą. Vienoje 5-ąjį dešimtmetį darytoje nuotraukoje aktorė įamžinta dėvinti juodą beretę, ilgą nutįsusį šaliką ir leopardų rašto paltą. Tokį derinį galima būtų įsivaizduoti ir tarp 2017– 2018 metų rudens ir žiemos sezono kolekcijų modelių.
Aksesuaro atgimimas
Atgimusio šio aksesuaro simbolika jau kiek kitokia. Šiandien juo akcentuojamas konceptualus įvaizdis. Mados namų „Dior“ vadovės Marios Grazios Chiuri šio rudens ir žiemos sezono kolekcijoje beretė – baikerių įvaizdžio dalis. Dabar vienas svarbiausių mados triukų yra derinti skirtingus, iš pirmo žvilgsnio netinkančius stilius ar elementus. Tai leidžia atnaujinti mums gerai pažįstamus ir net pamirštus elementus. Medžiagos, kirpimas, idėjos, ištraukti iš įprasto konteksto ir perkelti į naują, suskamba visai kitaip. Mados namai „Gucci“ jau ne vieną sezoną taip eksploatuoja beretes. Ryškios spalvos, netikėtos tekstūros, keisti raštai, aplikacijos, netaisyklingas kirpimas... Šiandien beretė kartu su kitais sezono atributais kuria taisyklių neatitinkantį postmodernistinį koliažą. Kartu apeliuoja ir į nostalgiją, norą išgyventi istoriją, siekį įkūnyti ikoną. Šis aksesuaras kuria veikiau ne kaip atskiro elemento, o kaip neatsiejamos kostiumo dalies efektą. O kostiumai, kaip žinote, mus paverčia žanomis dark arba filmų vertomis herojėmis.
