Tokios su ambicingu užmoju parengtos retrospektyvinės parodos (ji veiks iki 2018 m. sausio 7 d.) Prancūzijos sostinėje seniai nebuvo – 3 000 m² plote eksponuojama net 300 kruopščiai parinktų aukštosios mados šedevrų, taip pat nesuskaičiuojamas kiekis aksesuarų, papuošalų, eskizų, dokumentų, archyvinių ir šiuolaikinių garsių mados fotografų nuotraukų, žurnalų viršelių nuo 1947 metų iki mūsų dienų. Temomis suskirstyta paroda atskleidžia prekių ženklo „Dior“ įkūrėjo vidinį pasaulį, įkvėpimo šaltinius, įtakas, svajas, vizijas, atspindi ryšį su prancūzų meno ir mados istorija.
Bohemiško savamokslio triumfas
Normandijoje, pasiturinčio trąšų gamintojo šeimoje, gimusį Christianą į madą atvedė jautrumas įvairioms grožio formoms, subtiliausioms detalėms, – tai buvo vadinamojo prancūzų meno gyventi (art de vivre) išraiška. Ch. Dioras niekada nepamiršo gražiąją epochą (belle époque) menančios vaikystės vilos jaukiame Granvilio (Granville) kurorte ir įspūdingo mamos su meile puoselėto sodo.
Paklusęs tėvų valiai, vaikinas ketverius metus studijavo politikos mokslus, bet greitai suprato, kad jo gyvenimo aistra yra menas. 1928 metais Paryžiuje jis atidarė nedidelę galeriją ir iki 1934 m. čia eksponavo jaunų avangardistų Alberto Giacometti, Salvadoro Dalí, Alexanderio Caldero, Leonor Fini, Maxo Jacobo, Jeano Cocteau, Christiano Bérard'o kūrinius. Nuo mažens piešti mėgęs Ch. Dioras gal būtų tapęs žymiu galerininku, bet likimas jo gyvenimą pasuko kitu keliu – netikėtai mirė motina, tėvas bankrutavo, netrukus prasidėjo karas.
Tada itin prietaringas vyras – tai išduoda Dekoratyvinio meno muziejuje (Le musée des Arts décoratifs) eksponuojamos kortos – prisiminė paauglystėje sutiktos aiškiaregės pranašystę: „Vieną dieną liksi be pinigų, bet moterys bus tau palankios, jų dėka sulauksi sėkmės.“ Ir... pradėjo piešti bei pardavinėti drabužių eskizus. 1938-aisiais padirbėjo pas garsų stilistą Robert‘ą Piguet, o po trejų metų įsidarbino tuo metu svarbiuose dizainerio Lucieno Lelongo mados namuose. Didžiausia laimė Christianui nusišypsojo 1945 m., kai sutiko medvilnės karalių Marcelį Boussacą, mat šis iš karto patikėjo jo talentu ir pasiūlė paremti finansiškai.
Jau po metų elegantiško Montenio avaniu (Avenue Montaigne) elegantiškame 30-uoju numeriu pažymėtame pastate iškilmingai atidaryti mados namai „Christian Dior“. Šį trijų aukštų Napoleono epochos dvarelį priešais prašmatnų turtuolių mėgstamą viešbutį „Plaza Athénée“ dizaineris buvo nusižiūrėjęs seniai. Kad pastatas liko be šeimininkų, vyras palaikė palankiu ženklu. Ir neklydo. Nors į mados pasaulį Christianas įžengė, regis, pačiu netinkamiausiu momentu – nuniokotas Paryžius tik kilo iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, be to, buvo gana garbingo amžiaus (42-ejų metų), jau po pirmos kolekcijos pristatymo 1947 m. vasario 12 d. buvo karūnuotas mados imperatoriumi.
Neįtikėtina, kad per 10 metų (po tiek laiko jis netikėtai mirė nuo širdies smūgio) bohemiškas savamokslis sugebėjo ne tik grąžinti Paryžiui mados sostinės vardą, bet ir padėti galingus būsimos pasaulinės mados imperijos pamatus. Christianas taikė labai pažangią verslo strategiją – įvairiose šalyse (pradedant JAV) buvo atidaryti mados namų „Christian Dior“ salonai ir viešųjų ryšių biurai; buvo organizuojami mados šou; pasitelktos žiniasklaidos priemonės; reklamuoti kūrinius kviestos žymiausios žvaigždės, tarkim, 1949 m. „Dior“ pėdkelnes pristatė aktorė Marlène Dietrich; kokybei užtikrinti įvesta kruopščiai kontroliuojama patentų, licencijų sistema.
Vis dėlto geriausia reklama buvo šio dizainerio apdarus dievinančios gražiausios planetos moterys, tarp jų – populiariausios kino aktorės Olivia de Havilland, Rita Hayworth, Ava Gardner, Marilyn Monroe, Marlène Dietrich... 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugiau kaip pusę Prancūzijos aukštosios mados gaminių eksporto sudarė nepriekaištingo paryžietiško skonio simboliu tapę Christiano Dioro sukurti modeliai, o išplėtoto mados verslo modelis – pavyzdžiu jauniesiems kūrėjams.
Naujas žvilgsnis
Kuo pasižymėjo ta legendinė pirmoji Christiano kolekcija, nuo kurios prasidėjo svaiginama tarptautinė karjera ir kuri pastūmėjo sukurti prancūziško rafinuotumo viršūnę įkūnijantį nemirtingąjį klasikinį stilių? Atsakymą galima rasti parodoje.
Ch. Dioras intuityviai nujautė, kad karo negandų nualintam kraštui reikia kažko, kas padėtų pamiršti liūdną praeitį, karines uniformas, skurdą, maisto, tekstilės talonus ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Kai žmonės dar kentė baisybių padarinius, kūrėjas moterims drąsiai pasiūlė vyriškus darbus dirbti tinkamus patogius švarkelius plačiais pečiais ir trumpus, tiesius sijonus pakeisti į švelniai pečių liniją pabrėžiančius, taliją ir krūtinę paryškinančius, į apačią platėjančius, blauzdas siekiančius princesių sukneles primenančius modelius. Įkvėpimo kurti pirmąją kolekciją „Corolle“ („Žiedo vainikėlis“) niekam nežinomas dizaineris sėmėsi iš gražiosios XX a. pradžios epochos mados ir nuostabaus motinos sodo.
Per pristatymą ant podiumo žydėjusios moterys gėlės, dvelkiančios elegantiškais pirmaisiais dizainerio kvepalais „Miss Dior“, primenančiais Granvilio augmenijos kvapus, tapo triumfuojamo moteriškumo simboliu. Įtakingo amerikiečių mados žurnalo „Harper‘s Bazaar“ redaktorė Carmel Snow naująjį stilių pakrikštijo terminu New Look. Kai kurie skurdžiai gyvenantys žmonės kolekciją priėmė kaip įžeidimą (kiekvienai suknelei pasiūti, atsižvelgiant į modelį, reikėjo nuo 9 iki 70 m prabangių audinių), tačiau Christianas savo svajonę įgyvendino – atgaivino visą pasaulį svaiginusį prancūzių meną vilioti ir amžiams įtvirtino savo stilių. Dizaineris troško, kad jo kūriniai paryškintų jausmingą, gundomą moters grožį.
New Look esmę geriausiai atspindi legendinis kostiumėlis „Bar“, įkvėptas viešbučio „Plaza Athénée“ bare kokteiliais besimėgavusių rafinuotų kosmopoličių aprangos. Būtent šis modelis didingai pasitinka parodos lankytojus, – jis eksponuojamas vienas prieš marmurinius muziejaus laiptus, vedančius jau į kitas sales.
Nors Ch. Dioras naujų staigmenų publikai pateikdavo kiekvieną sezoną, mados ekspertai išskiria 3 pagrindinius dizainerio kūrybos periodus. Tai – nuo pirmosios kolekcijos iki 1950 m. trukusi New Look epocha, vėliau trejus metus Ch. Dioras kūrė švelnesnių linijų, taliją mažiau paryškinančius modelius, o 1954 m. pristatyta kolekcija „Haricot vert“ („Šparaginė pupelė“) liudija, kad dizaineris atsigręžė į 3-iąjį dešimtmetį ir atsisakė skulptūriškumo. Christianas mirė netrukus po kolekcijos, kurtos su jaunučiu asistentu Yves‘u Saint Laurent‘u, pristatymo – 1957 m. spalio 23 d., ilsėdamasis prašmatniame Montekatini Tèrmė (Montecatini Terme) kurorte. Kažkas labai gražiai pasakė: „Christianas Dioras buvo pakviestas Dievo angelams rengti.“
„Dior“ po Dioro
Christianas garsėjo kaip kultūrą, meną, grožį nepaprastai vertinantis rafinuotas eruditas. Nuo jo savo talentu ir pasaulėjauta neatsiliko ir neatsilieka visi šeši toliau mados namų „Dior“ dvasią puoselėję ir puoselėjantys įpėdiniai. Tai atskleidžia kiekvienam dizaineriui skirtoje salėje demonstruojami įdomiausi jų modeliai ir eskizai.
Y. S. Laurent‘as, mirus Ch. Diorui, tapo pirmuoju mados namų „Dior“ meno direktoriumi, – jam tada buvo tik 21-i metai. Nepaprastą jaunuolio jautrumą iš karto pastebėjo garsus amerikiečių mados fotografas Richardas Avedonas. Šią savybę liudija ir garsiosios jo darytos nuotraukos „Dovima su drambliais“ atmosfera. Po trejų metų į „Dior“ meno direktoriaus postą sėdo (vadovavo 1960–1989 m.) kuklus žvaigždžių ir karalienių numylėtis Marcas Bohanas. Jo klientės buvo Elizabeth Taylor, Maria Callas, Isabelle Adjani, Vindzoro kunigaikštienė Wallis Simpson, Monako princesė Grace Kelly, Švedijos karalienė Silvia, Irano imperatorienė Farah Diba Pahlavi.
Vėliau prie „Dior“ vairo stojo (1989–1997 m.) mados architektu vadinamas Gianfranco Ferré. Šį pakeitė (1997–2011 m.) prieštaringas, spalvingas, maištingas, teatrališkasis Johnas Galliano, jį (2012–2015 m.) – išmintingas, ramus neperkrautos estetikos puoselėtojas Rafas Simonsas. 2016-aisiais estafetę pirmą kartą perėmė moteris – subtili, rafinuota Maria Grazia Chiuri. Šie genialūs kūrėjai kiekvienas savaip tęsė ir tęsia „Dior“ moters vizijos tradiciją.
Teatrališka parodos scenografija atspindi Christiano Dioro aistras. Menas ir spalvos buvo jo kūrybos pagrindas. Dailininkų Pablo Picasso, Georges‘o Braque‘o ar Christiano Bérard'o darbų įkvėptos aukštosios mados suknelės primena galerininko karjerą. Tai, kad šį Christiano kūrybos aspektą tęsė jo įpėdiniai, atskleidžia parodoje eksponuojami iš garsiausių pasaulio muziejų pasiskolinti šedevrai ir juos atliepiantys mados kūriniai. 1984 m. M. Bohanas, įkvėptas Jacksono Pollocko tapybos, sukūrė kokteilinę suknelę. Daugiau kaip po 10 metų G. Ferré sukurta aukštosios mados suknelė primena Paulo Cézanne‘o paveikslo „Klaunas“ herojaus kostiumą, o dar vėliau J. Galliano įkvėpė P. Picasso tapybos darbas „Paulas kaip arlekinas“. R. Simonsas vieną vakarinę suknelę sukūrė bendradarbiaudamas su šiuolaikiniu amerikiečių menininku Sterlingu Ruby.
Ch. Dioras nepaprastai mėgo ne tik avangardą, fotografiją, bet ir per XVIII a. nusiritusius baroko bei klasicizmo stilius. Versalio rūmų parke esančių pastatų – Didžiojo Trianono (La Grand Trianon) ir Mažojo Trianono (Petit Trianon) – interjerą atkartojantis parodos salių apipavidalinimas ir čia eksponuojami modeliai primena, kaip Christianas žavėjosi Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, kitų iki revoliucijos elitą formavusių kilmingų moterų apdarais. Tuo galima įsitikinti žiūrint į greta modelių kabančius mėgstamiausios Marijos Antuanetės portretistės Vigée Le Brun darbus.
Nepamirštas ir Ch. Dioro žavėjimasis egzotiškais įvairių šalių kultūros lobiais. Ekspozicijos atliepia dizainerio aistrą kaligrafijai, tradiciniam kinų kostiumui, inkų, Senovės Egipto, Afrikos, Ispanijos (nuo Francisco Goyos iki Francisco Zurbarano tapybos) menui, japoniškoms sakuroms. Vis dėlto stipriausią įtaką dizaineriui daręs gamtovaizdis buvo jo mamos Granvilyje sukurtas augalų rojus. Čia nuolat kintančių tūkstančių gėlių, medžių ir dangaus atspindžių vaizdas labai primena Claude‘o Monet impresionistines drobes. Įspūdingoje salėje su 30 000 iš lubų „augančių“ baltų popierinių rožių ir vijoklių puikuojasi Christiano moters gėlės viziją pristatantys modeliai. Jie dizaineriui pelnė judėjimo „Café Society“ žvaigždžių numylėtinio titulą. Nuostabi 1956 m. sukurta rožės formos aukštosios mados suknelė „Opéra Bouffe“ aiškiai rodo, kad šis menininkas buvo genialus formų ir linijų meistras.
„Po moterų dieviškiausi kūriniai yra gėlės“, – sakė jas subtiliai siuvinėti mėgęs dizaineris. 1949 m. Christiano sukurta suknelė „Miss Dior“ ir 2012 m. Simonso sukurta jos interpretacija puikiai apibendrina šią labai gražią idealizuotos gamtos viziją. Kartu eksponuojamos C. Monet drobės spalvos atrodo tarsi sutekėjusios į šimtus valandų kruopštaus darbo pareikalavusius vienetinius aukštosios mados šedevrus. Galva sukasi nuo prabangių audinių, plunksnų, išskirtinių siuvinių, blizgučių, „Swarovski“ kristalų spindesio, spalvų niuansų, – šių įvairovę galima pamatyti specialioje erdvėje „Colorama“. Christianas buvo tikras spalvų maniakas – juk jis į mados sferą pateko iš meno pasaulio.
Šventės ir žvaigždės
Magiškas mados spektaklis baigiasi ištaigingo teminio pokylio scena. Ji nukelia į pokarį, kai tokias temines šventes rengdavo nerūpestingai pinigus švaistę to laiko turtuoliai – baronai Étienne‘as de Beaumont‘as ir Alexas de Rédé, princas Jeanas Louis de Faucigny Lucinge‘as, markizas George‘as de Cuevasas, grafas Charles‘is de Beistegui, vikontai Charles‘is ir Marie Laure‘as de Noailles, multimilijonierius Guy de Rothschildas. Didelis šių nepakartojamų švenčių gerbėjas Ch. Dioras stebindavo įkūnytais savo fantazijų vaisiais.
Tarp savo 21-ąjį gimtadienį šventusios įspūdingos princesės Margaret suknelės, kitų karališkųjų asmenų, Holivudo ikonų ar paslaptis po lengvomis kaukėmis saugančių gražuolių apdarų salės centre iškilmingai eksponuojami du mados istorijai ypač svarbūs 1949–1950 m. rudens ir žiemos kolekcijos „Milieu de Siècle“ modeliai – vakarinės suknelės „Vénus“ ir „Junon“.
Garsiausios planetos moterys prisidėjo prie to, kad Ch. Dioro sumanyta prancūzų elegancijos vizija dar ilgai spindėtų visame pasaulyje. Moterų gėlių kūrėju taip pat tikėjo ir „Dior“ tiki Jackie Kennedy, Vindzoro kunigaikštienė, princesė Diana, Carla Bruni-Sarkozy, Ingrid Bergman, Brigitte Bardot, Sophia Loren, Monica Bellucci, Sharon Stone, Charlize Theron, Natalie Portman, Nicole Kidman, Drew Barrymore, Sarah Jessica Parker, Marion Cotillard, Emma Stone, Jennifer Lawrence, Emma Watson, Rihanna, Felicity Jones...
Kaip netikės, juk pats didysis meistras sakė, kad jo suknelės kiekvieną moterį paverčia princese. Įkvepia ir tai, kad šis menininkas gražino dailiajai lyčiai gyvenimo džiaugsmą ir malonumą atvirai rodyti pergalingą savo moteriškumą. Tikriausiai lieka mesti rinkti grūdus nuo pelų, mautis kelionines kurpaites ir skubėti į šią nepamirštamą, grožiu ir prabanga svaiginančią šventę.
Nuotraukos – iš Dekoratyvinio meno muziejaus archyvo (autoriai – Michalis Pudelka, Nicholas Alanas Cope'as, Peteris Lindbergh'as, Michailis Pudelka, Markas Shaw, Melvinas Sokolsky, Emma Summerton).
