Su Titu Simanoniu susitinkame prieš pat jo, kartu su tėvu, taip pat juvelyru, Kazimieru Simanoniu bendros parodos atidarymą. Nors gali pasigirti prisidėjęs prie tokių žymių, gilias tradicijas turinčių juvelyrikos namų kaip „Bvlgari“, „Tiffany & Co“ ir „Cartier“ papuošalų gamybos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir puikiai susiklosčiusia savo, kaip kūrėjo, karjera čia, Lietuvoje, vyras negaili pagarbos pilnų žodžiu savo tėvui, juvelyrikos tradicijų Lietuvoje pradininkui, kuris jam tapo pavyzdžiu, mokytoju ir kolega. „Gal aš neobjektyvus, vertindamas tėvą, bet žinau mažai žmonių, kurie yra tiek daug savęs atidavę kūrybai ir, per ją, savo šaliai, kurioje gyvena.“ – sako jis. Savo darbais Lietuvos juvelyrikos veidą dabar formuoja ir pats T. Simanonis.
Kaip ir Jūsų tėvas, Kazimieras, pasirinkote juvelyro kelią. Ar visada žinojote, kad tai – profesija, su kuria siesite savo gyvenimą?
Tikrai ne. Buvo toks laikas, kaip ir visiems turbūt, kai kildavo visokių idėjų. Norėjau būti gaisrininku, lakūnu. Paskui, jau paskutiniais mokyklos metais, po truputį atėjo suvokimas, kad vis dėlto noriu būti arčiau meno. Atsirado naujas tikslas – Dailės institutas, kuris vėliau buvo pervadintas į Dailės akademiją. Likus dvejiems metams iki mokyklos baigimo nusprendžiau, kad reikia pradėti ruoštis stojamiesiems egzaminams. Kadangi abu mano tėvai – menininkai, pirmiausiai apie savo planus pasakiau jiems. Tėvas pasiūlė negaišti laiko ir nuvedė pas savo kolegą skulptorių tam, kad patikrintumėme mano sugebėjimus. Šis privačiai dėstė akademinį piešimą ir, pamatęs kaip aš piešiu, patikino, kad turiu reikalingų gabumų ir per du iki stojamųjų egzaminų likusius metus mane jiems paruoš. Taip ir buvo, įstojau į tuomet dar Dailės institutą, o baigiau jau Akademiją.
Po studijų Lietuvoje išvykote dirbti į daugelio svajonių šalimi laikomas Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
Taip jau nutiko, kad iš karto po mano mokslų baigimo tėvo mokinys ir geras draugas, Alius Šepkus (žymus Niujorko juvelyras Aleksas Šepkus, – aut. past.), kuris tuo metu jau buvo Niujorke, ten atvykti, apsižiūrėti ir galbūt pasilikti dirbti pakvietė mano tėvą. Tačiau Kazimiero Niujorkas nesužavėjo, grįžęs jis pasakė, kad į amerikonišką gyvenimo būdą jam persiorientuoti jau būtų per sunku ir vietoj savęs važiuoti pasiūlė man. Taip aš 1991-ais metais atsidūriau Amerikoje, visai neblogoje įmonėje „Eurocraft”. Ten įvyko mano pažintis su aukščiausios klasės juvelyrika. Ši įmonė dirbo su tokiais vardais kaip „Bvlgari”, „Tiffany”, „Cartier”, „ Fabergé”... Tai aukščiausios klasės juvelyrinių dirbinių gamintojai visame pasaulyje. Man pasisekė, nes ten dirbdamas labai daug išmokau – šalia buvo kompetentingi žmonės, bet kada galėję pakonsultuoti, be to, galėjau pamatyti, pačiupinėti aukščiausios klasės juvelyrinius dirbinius. Mano pažintis su tikrąją juvelyrika, tokia, kokia ji yra užsienyje, ne tokia, kokia ji yra pas mus, įvyko ten.
Kaip skiriasi šios dvi sampratos?
Ten, už Atlanto, yra tam tikri kanonai. Pavyzdžiui, jeigu auksas yra žemesnės prabos, nei 585 arba 14-a karatų pagal jų standartą, tai yra ne juvelyrika. Tai yra bižuterija. O juvelyrika yra brangakmeniai, auksas, atitinkamos atlikimo tradicijos, atitinkama kokybė ir meninė išraiška, bet tai jau priklauso nuo skonio.
Kaip vystėsi Jūsų karjera Amerikoje?
Visa ko pagrindas yra rekomendacija – su atsitiktiniais žmonėmis šiame versle yra sudėtinga, juk dirbama su brangiaisiais metalais, brangakmeniais. Karjera labai priklauso nuo pasitikėjimo. Jį ten reikėjo užsitarnauti. Pradėjau nuo paprasčiausių darbų, buvau darbininkas – atlikau tam tikras technologines operacijas, kurios nereikalauja aukštos kvalifikacijos. Tam tikra prasme, tai buvo labai gera pradžia, nes iš naujo perėjau visą edukacinį procesą. Vėliau vadovai pamatė, kad sugebu šį tą daugiau ir pradėjau gauti sudėtingesnius darbus, pavyzdžiui, juvelyrinių gaminių atnaujinimo. Tuomet prisidėjo dar ir modeliavimas – tai dar ne kūryba, bet jau aukštesnės kvalifikacijos darbas.
Nors daugiausiai gamino juvelyrinius gaminius žymiems prekių ženklams, „Euricraft” turėjo ir savo dizaino liniją, prie kurios vėliau teko prisiliesti ir man. Taigi buvo vertinami mano sugebėjimai, žinios, padaryti darbai ir taip po truputį kilo mano kvalifikacija.
Ar teko dirbti su privačiais klientais?
Ne, ten vykau dirbti darbdaviui. Tas darbdavys ir turėjo asmeninį santykį, ryšius bei kontraktus su užsakovais. Todėl ir sakau, kad tas procesas man buvo labiau edukacinis, nei kūrybinis. Tas kelias yra pakankamai lengvas ir tiesus – dirbant tokioje įmonėje kyla kvalifikacija, taigi kyla ir atlyginimas, bet galiausiai turi pasirinkti: dirbti kitam, ar dirbti sau.
Vis dėlto grįžote. Kas paskatino palikti JAV?
Nebuvo taip, kad aš ten be perstojo dirbčiau penkerius metus. Aš vis skraidydavau: nuvykdavau, tris mėnesius padirbdavau, tada grįždavau, mėnesį praleisdavau Lietuvoje. Po antro išvažiavimo, įmonės, kurioje dirbau vadovės prašymu, Amerikos ambasada man išdavė 10-ties metų darbo vizą, taigi neteko turėti „lietuvio nelegalo” statuso (juokiasi). Bet po kurio laiko reikėjo apsispręsti, kur gyventi, nes šeima buvo Lietuvoje, o aš pats daugiausiai laiko leidau Amerikoje. Tiesiog nusprendžiau, kad mano vieta yra Lietuvoje – ten kur yra mano artimieji, šeima, tėvai. Tada man atrodė, kad materialinės vertybės negali atsverti to, ką aš palikau čia.
Be to, tik grįžęs į Lietuvą pradėjau dirbti su individualiais klientais, su kūryba, projektavimu... panaudodamas tas žinias, kurias įgijau Amerikoje (šypsosi). Taip pat ir tas, kurias gavau iš tėvo.
Ar grįžus čia teko viską vėl pradėti nuo nulio? O gal jau turėjote Lietuvoje laukiančių klientų?
Čia kelias jau buvo pramintas mano tėvo Kazimiero. Nors mūsų skonis, supratimas apie juvelyriką yra skirtingas, ir darbai kitokie, tėvo pažintys padėjo jas užmegzti ir man. Ir tai yra labai svarbu. Žinote, juvelyrika toli gražu nėra įdomi kiekvienam. Ir tų žmonių, kurie ja domisi yra išties nedaug. Bet net ir turint tėvo užnugarį, grįžus į Lietuvą teko iš naujo įrodinėti, kad galiu ne tik pagaminti, bet ir sukurti.
Nors ir neteko su amerikiečiais klientais susitikti akis į akį, gaminote juvelyrinius dirbinius, skirtus jiems. Ar galite palyginti lietuvių ir amerikiečių skonį, supratimą apie juvelyriką? Ko reikia klientui ten ir ko reikia klientui čia?
Aš manau, kad pas mus juvelyrikai yra keliami mažesni reikalavimai. Pirmiausiai, nėra daug žmonių, kurie supranta, kokia juvelyrika yra gera, o ir juvelyrinių dirbinių yra visokių: ir gerų, ir prastų. Kitas esminis dalykas – Amerikoje juvelyrikai yra keliamas vienas reikalavimas – brangios medžiagos. Esminis skirtumas yra toks – Amerikoje niekam nereikia pigios juvelyrikos, greičiau atvirkščiai, jie nori, kad būtų kuo prabangiau ir brangiau. Pas mus klientams lyg ir norisi juvelyrikos, bet norisi, kad ji būtų pigi (juokiasi).
Ar galėtumėte apibūdinti savo, kaip juvelyro, braižą?
Man tai sudėtinga padaryti... Galbūt prabangus minimalizmas? Prabangus estetine prasme. Tai menas, kuriame nėra naudojama daug išraiškos priemonių, bet kuris savyje turi didelį meninį krūvį ir potencialą. Norėtųsi kurti kažką tokio. Ar taip visada pavyksta? Turbūt ne visada.
Ar galėtumėte palyginti savo ir savo tėvo Kazimiero kūrybinį braižą?
Mano darbai yra šiek tiek konstruktyvesni, racionalesni, šaltesni. Man svarbu, kad nugarinė dirbinio pusė nenusileistų fasadinei, kad jo forma, estetinė išraiška turėtų savo krūvį, todėl aš daugiau ieškau turinio daikto formoje. Kazimierui puikiai gaunasi improvizacija – kaip graži, laisva, jausminė išraiška.
Dabar savo kūrybą pristatote dviguba „S” raide, „Simanonis ir sūnus”. Ar tai reiškia, kad kuriate kartu?
Ir taip, ir ne. Aš tęsiu šeimos tradiciją. Sukūrėme bendrą prekių ženklą, tačiau savyje jis talpina dar du vardinius ženklus, kurie pabrėžia mūsų, kaip kūrėjų, individualybę. Jais mes ir žymime savo kuriamus papuošalus.
Esame darę ir bendrų projektų. Daugiausiai tai didesni, monumentalesni darbai. Dažniausiai kartu dirbame, kai darbo apimtis didelė, reikalaujanti darbų pasidalijimo. Pavyzdžiui, Prezidentūros herbas. Kūrybos jame nėra daug, bet tai yra mūsų su Kazimieru darbas. Jis įdomus tuo, kad yra tuščiaviduris, iš aliuminio kaltas reljefas. Nors yra beveik dviejų metrų aukščio, jis svėrė tiek, kad du žmonės lengvai galėjo jį pakelti ir sumontuoti ant fasado!
Minėjote, kad didžiuojatės dukra, kuri studijuoja architektūrą. Galbūt ir ji prisidės prie Jūsų šeimos verslo?
Tikiuosi. Aš labai džiaugiuosi jos rezultatais, man labai patinka tai, ką ji daro. Galbūt šalia mūsų su tėvu Kazimieru logotipų ateityje atsiras ir trečias, su U raide (T. Simanonio dukros vardas Ugnė, – aut. past.).
Kartais pagalvoju, kad jei man būtų leista iš naujo pasirinkti, ką studijuoti, rinkčiausi mediciną, plastinę chirurgiją. Sutikite, pats aukščiausias skulptūros lygis yra tas, kuomet gali modeliuoti gyvą kūną (juokiasi). Manau, kad man puikiai tiktų ši profesija, nes man artimos medicininės temos, turiu estetinį suvokimą. Tai galėtų būti praktinis estetinio suvokimo pritaikymas.
Tikiuosi, kad nepasirodys, jog giriuosi, bet estetikos pajautimas man visada ateidavo labai lengvai. Turbūt tai mano talentas. Aš manau, kad visi žmonės turi talentą, tik ne visiems pavyksta jį atrasti. Dukrai esu sakęs, yra tokių sričių gyvenime, kuriose galėsi pasiekti daug, bet dėl to turėsi labai daug ir sunkiai dirbti. Bet jei rasi tą sritį, kurioje esi talentingas, viskas eisis savaime. Pastangų reikės nepalyginamai mažiau, viskas gausis daug lengviau ir geriau tik todėl, kad dirbsi tinkamoje srityje. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių atrastų tą savo talentą, savo vietą gyvenime.
Ar jūs jaučiate, kad jau atradote savo sritį?
Aš nejaučiu kančios dirbant, man nereikia kruvino, juodo darbo tam, kad kažką sukurčiau ar sugalvočiau. Apskritai, procesas man įdomus tol, kol jis yra kūrybinis – kol mano galvoje gimsta mintis, yra dėliojamas projektas. Geriausias momentas yra tas, kai tu pats patiki savo idėja ir pasakai sau: „Va čia bus gerai, čia bus gražu...“ Keisčiausia, kad kuo sudėtingesnis procesas, tuo jis įdomesnis. Paprasti dalykai jau nebėra tokie uždegantys. Na, o po to lieka jau idėjos išpildymas, mechaninis darbas, kuris man tikrai nėra toks įdomus, kaip kad kūryba. Taigi, atsakant į Jūsų klausimą, manau, kad galbūt šioje srityje turiu šiokio tokio talento?
Papasakokite apie savo kūrybinį procesą.
Tai yra taikomasis menas. Viskas prasideda nuo užsakymo. Pabendravus su žmogumi, išklausius jo nuomonę supranti maždaug koks stilius jam patinka. Kai žinai, kokio daikto reikia, pradedi ieškoti sprendimų, kaip tuos pageidavimus paversti išraiškinga estetine forma. Kartais būna ir taip, kad tiesiog galvoje gimsta kažkokia idėja. Pavyzdžiui, įkvepia kažkoks estetinis įspūdis ir jis nebūtinai atkeliauja iš juvelyrikos srities. Tai gali būti peizažas, sukeliantis grožio impulsą, vėliau vaizduotėje susiformuojantį į žiedą.
Ar dar pasitaiko tokių kūrybinių sumanymų, kuriuos įgyvendinate dar neturėdamas jiems užsakovo?
Abu su tėvu kultivuojame pačią sudėtingiausią juvelyrikos formą – individualius užsakymus. Daug įdomiau būtų dirbti taip, kaip dirba draugas juvelyras Alius Amerikoje – jis kuria savo kolekciją ir ją tiražuoja. Yra tam tikri prekybos taškai, kur galima jo kurtų papuošalų nusipirkti, tačiau papuošalai yra tokie ir tik tokie. Jis yra sakęs, kad daugiau niekada gyvenime neužsiims kūryba pagal individualius užsakymus. Tačiau Lietuvos rinka yra kitokia, nei Amerikos. Taigi čia yra du keliai: pradėti dirbti su bižuterija arba kurti savo juvelyrikos kolekciją ir ja prekiauti ir už Lietuvos ribų. Pastarasis yra mano svajonė ir tikslas.
Šiuo metu negalėčiau pasakyti, kad esu patenkintas visais savo kūriniais. Didelė dalis darbų yra kurti pagal kliento pageidavimus, kurie ne visada yra protingi ir racionalūs, tačiau mano, kaip juvelyro, darbas juk yra padaryti užsakovą laimingą. Taigi turiu daryti kompromisus. Pačiam man šie kompromisai nepatinka, bet turbūt nėra daug žmonių pasaulyje, kurie gali daryti tik tai, kas jiems patinka. Taip aš guodžiu save (juokiasi).
Vis dėlto darbas duoda rezultatų – užsitarnauju vis didesnį užsakovų pasitikėjimą. Yra tam tikras žmonių, kurie atkeliauja pas mane ir tiesiog paprašo, kad sukurčiau žiedą, ratas. Tai momentai, kai jaučiu kūrybinę laisvę.
Kas sudaro Jūsų klientų ratą?
Yra žmonių, kurie ateina tik prireikus, atėjus kažkokiai progai. Tačiau yra ir tie klientai, kurie tai daro pastoviai. Žinoma, jie neužsisako dešimties darbų per metus, bet tai daro reguliariai: kartą, du per metus.
Kita mano darbo dalis – apdovanojimų gamyba. Šiai klientų grupei priklauso valstybinės įmonės, organizacijos, kurios užsakinėja įvairius prizus, apdovanojimus.
Kaip pradėjote užsiimti apdovanojimų gamyba?
Gūdžios krizės laikais, kai mūsų ministras buvo Vilkaitis (Remigijus Vilkaitis, – aut. past.), gavau pakvietimą į Kultūros ministeriją. Aplinkui buvo vien pesimizmas, nihilizmas, o Kultūros ministrui kilo idėja. Jis pasakė, kad žino daugybę menininkų, kurie lieka valstybės nepastebėti. Negalėdama visiems, kurie yra to verti, padėti finansiškai, Kultūros ministerija sugalvojo užsakyti specialų apdovanojimą, padėkos, garbės ženklą, kurį galėtų dovanoti tiesiog nuo savęs, be viso valstybės aparto įsikišimo. Jie norėjo meniško, prasmingo kūrinio. Ši idėja man pasirodė kaip žvaigždė juodame danguje – šviesi, skaidri ir optimistiška. Sutikome šį projektą įgyvendinti, pasistengėme ir laiku įvykdėme. Buvome dėl savo darbų žinomi ir prieš tai, o Kultūros ministerijos užsakymu sukurtas padėkos ženklas tapo dar viena mūsų vardą garsinančia priemone. Po to pradėjome kurti vis daugiau tokio tipo pagarbos ženklų. Paskutinis užsakovas – Nacionalinė teismų organizacija, kuriai apdovanojimus sukūrėme visai neseniai.
Ar ši kūryba tokia pat maloni, kaip ir papuošalų kūryba?
Ji specifinė ir iš jos gauni kiek kitokį malonumą. Kaip ir sakiau, man labai graži tokių pagarbos ženklų idėja, gražus procesas ir tikslas, vardan ko tai yra daroma. Kalbant apie estetinę pusę, sau aš to niekada nedaryčiau. Bet mes kalbame apie taikomąjį meną – dizainą. Jis turi konkrečią funkciją. Nors negauni didelės kūrybinės laisvės meno emocijoje, tą emociją gauni per kitus dalykus – tereikia tikėti idėja.
Ar galėtumėte išskirti tokį juvelyrinį dirbinį, kurį Jums kurti yra maloniausia?
Niekada apie tai nepagalvojau. Turbūt tokio ir nėra.
Kokių užsakymų gaunate daugiausiai?
Turbūt pagaminti žiedą. Tai yra tai, ką daugiausiai nešioja moterys.
Tad daugiausiai užsakovų yra vyrų?
Labai teisingai, daugiausiai klientų yra vyrų. Bet vyrai palieka savo moterims teisę rinktis. Jie užsako dovaną, bet moteris dažniausiai pati pasako, kokio papuošalo ji nori. Manau, kad savaip tai labai gražu. Moteris gauna mano arba Kazimiero darbą, tačiau ji pati dalyvauja to darbo kūryboje, išsakydama, ko pati norėtų, kas jai tinka ir patinka. Tad, pasakykite, kas gi šiuo atveju yra užsakovas?
Daugiausiai staigmenų būna su sužadėtuvių žiedais, čia pasitaiko ir linksmų situacijų. Štai vienas draugas užsakinėjo sužadėtuvių žiedą, bet neturėjo pavyzdžio, pagal kurį būtumėme galėję pamatuoti merginos piršto plotį. Ačiū Dievui, kad mergina kietai miegodavo, tad jis jai miegančiai numovė žiedą ir atnešė man pamatuoti (juokiasi). Ji to net nepastebėjo! Yra moterų, kurios taip kietai šalia savo vyrų miega. O jei taip gerai miega, turbūt ir gerai jaučiasi.
Sužadėtuvių ir sužadėtuvių žiedų tradicijos Lietuvoje nėra gilios...
Visas Sovietinis laikotarpis padarė labai didelę skylę tradicijose. Jas iškraipė, sulaužė ir padarė daug neigiamos įtakos. Iš jos padarinių mes iki šiol sunkiai kapstomės. Štai Amerikoje viskas yra labai tradiciška. Briliantas – amžinybės simbolis. Pats kiečiausias, švariausias. Jo vertė pabrėžia sprendimo tvirtumą. Tame matau daug logikos – jei prašai merginos su tavimi kartu praleisti likusį gyvenimą, bet negali ryžtis nupirkti briliantą... (juokiasi) Man ši tradicija atrodo labai graži ir mes jos netekome tik dėl sovietinio periodo, kuris neigė bet kokias emocijas.
Ar pastebite kažkokias tendencijas, jos veikia Jūsų kūrybą?
Veikia. Nenoriu pasakyti, kad vaikausi madų, bet žmonės, su kuriais aš dirbu, mane į tai įvelia. Juk jei kursi daiktą žmogui, o jis jam atrodys nemadingas, jis jam bus nereikalingas. Mados aš tikrai neneigiu, tendencijos yra ir dabartinėje visuomenėje, kur egzistuoja itin greita komunikacija, jos keičiasi žymiai greičiau, nei anksčiau. Visos mados yra geros, kiekvienoje madoje yra įdomių estetinių formų, gerų stilistinių sprendimų. Tereikia mokėti prie jų prisitaikyti taip, kad nenukentėtų estetika, bet išliktum mados kontekste.
Viena tendencija yra akivaizdi – žmonės tobulėja. Per savo matymą, išsilavinimą, galimybę lyginti. Žmonės darosi drąsesni, įdomesni, ekstravagantiškesni, įvairesni. Pavyzdžiui, turėjau klientą, kuris nenešioja žiedų. Tad vietoj vestuvinio žiedo jam kūriau sąsagas. Moteris su žiedu, o vyras su sąsagomis. Kiti žmonės nenori, kad vestuviniai žiedai atrodytų kaip vestuviniai. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie nebijo nueiti toliau nuo tradicinės vestuvinių žiedų sampratos.
Pats šiuo metu nemūvite jokių žiedų. Ar nešiojate papuošalus?
Dabar mūsų abiejų su žmona žiedai yra ekspozicijoje (pokalbis vyko prieš pat bendrą Tito ir Kazimiero Simanonių kūrybos parodą, – aut. past). Mano vestuvinis žiedas turi savo istoriją. Originalųjį žiedą aš pamečiau besimaudydamas jūroje. Tuomet panaudodamas žmonos Giedrės žiedą mums sukūriau naujus, kurie dabar ir yra ekspozicijoje. Tą žiedą vėliau pamečiau dar kartą, bet šįkart jau radome. Man žiedą tikrai lengva pamesti, juk dirbant kasdien jį turiu nusiimti, kitaip akimirksniu sugadinčiau.
Pernai metais svečiavomės Amerikoje pas Alių ir juokėmės: ką reikėtų padaryti, kad sudaužytum briliantą? Tai tokia kieta medžiaga, kad padėjus ant priekalo ir smogiant plaktuku, jis nedūžta. Jis kietesnis už stiklą, už daugelį akmenų, tai viena kiečiausių cheminių medžiagų. Tad kodėl vis atsiranda klienčių, kurių briliantai sudūžta. Pasirodo, visa problema yra opera. Ten eidamos moterys ant visų pirštų užsimauna žiedų su briliantais ir kai ploja rankomis, jie susitrenkia ir dūžta. Kiečiausia medžiaga neatsilaiko prieš tokią pat kaip ji. Neįtikėtina, tiesa? (juokiaisi)
Ar kai kalbate apie briliantus, galvoje turite deimantus?
Taip. Deimantas yra uoliena, o briliantas yra šlifuotas deimantas. Egzistuoja klasikinis šlifavimas, kuriuo ir gaunamas briliantas. Yra daug kitų šlifavimo būdų, pavyzdžiui, lazeriu, bet pagrindinis yra šis. Jo tikslas yra, kad deimantas kuo labiau blizgėtų.
Kaip apie tai neišmanančiam žmogui išsirinkti papuošalą su kokybiškais briliantais?
Reikėtų ieškoti sertifikato. Europoje ir Amerikoje deimanto kokybės apibūdinimui naudojamos skirtingos sistemos, man artimesnė ir racionalesnė atrodo amerikietiška. Jei nesate tikras dėl sertifikato, reikėtų kreiptis į gerą specialistą, o čia svarbiausias pasitikėjimas.
Ar yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos nustatomas kokybiškas ir nekokybiškas juvelyrinis dirbinys?
Yra tam tikri kriterijai, kaip atskirti aukštos klasės juvelyriką nuo improvizacijos ar išdykavimo. Tačiau tai reikia žinoti, tuo reikia domėtis. Tačiau net jei ir niekada rimtai nesigilinote į tokius dalykus, į ranką paėmusi du dirbinius – kokybišką ir nekokybišką – esu įsitikinęs, kad atskirsite, kuris yra kuris. Vertinimas yra labai objektyvus, bet subjektyviai juntamas.
Ar be vestuvinio žiedo dar nešiojate kokius nors papuošalus?
Dirbu už pinigus, taigi dirbu kitiems ir pats lieku be papuošalų (juokiasi). Nesakau, kad nenešiočiau, galbūt nešiočiau apyrankę ar žiedą. Galvoju, kad yra daug aksesuarų, kuriais vyras galėtų puoštis ir tai nesumenkintų jo vyriškumo.
O dovanoti ar mėgstate?
Dovanoti yra pats maloniausias dalykas gyvenime. Bet tie žmonės, kurie labiausiai nusipelnė gauti dovaną ir pačią geriausią emociją, dėl mūsų kasdienybės ir situacijos lieka be jos. Žmonai Giedrei esu dovanojęs papuošalų, bet daug mažiau, nei jai norėčiau padovanoti ir daug mažiau, nei ji yra verta.
Tito ir Kazimiero Simanonių parodos atidarymo akimirkos:
