Minimalizmą ir harmoniją tiek kūryboje, tiek gyvenime propaguojanti mergina šiandien dega kaip ugnis – visomis išgalėmis stengiasi ant kojų pastatyti savo prekių ženklą OHMY. Ši Ugnės kolekcija – jau trečia. „Jaučiu, kad trečias kartas nemeluos. Dabar arba niekada“, – ryžtingai nusiteikusi dizainerė.

Šiemet nustojote dirbti kitiems kaip samdoma dizainerė ir susitelkėte tik į savo prekių ženklo plėtrą. Kaip priėmėte tokį sprendimą?

Iki pat birželio, kai nusprendžiau dar kartą visą energiją ir laiką atiduoti tik savo prekių ženklui, daug dirbau kitiems. Vis nesijausdavau pakankamai subrendusi dirbti sau. Įgyvendindama kuo įvairesnius projektus norėjau sukaupti kuo daugiau patirties. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje po du ar tris kartus per metus atlikdavau praktiką – kad kuo daugiau pamatyčiau ir apsispręsčiau, ką mados srityje noriu veikti.

Pirmąjį tikrą darbą gavau tekstilės gamykloje „Omniteksas“, čia kūriau klasikinio stiliaus drabužius vyresnėms moterims. Vėliau pradėjau bendradarbiauti su sporto ir laisvalaikio drabužių prekių ženklu „Audimas“ – buvau viena iš trijų kolekcijas kuriančių dizainerių. Vėliau metus kūriau šiaurietiško, lengvo avangardo stiliaus prekių ženklo „Julia Janus“ modelius. Taigi teko dirbti su labai skirtingais produktais, skirtingo dydžio įmonėse, bet mintyse visada nešiojau savo viziją – mano produktas turi būti kitoks, nei kuriu kaip samdoma dizainerė.

Kiekviename darbe vis prieidavau prie taško, kai patikėdavau – jau esu pasirengusi įgyvendinti savo svajonę. Ir kaskart vis susivokdavau – dar ne laikas. Be to, ir investicijų sklandžiai startuoti neturėjau. Šįkart viskas kitaip, nes jaučiuosi tvirta kaip niekad. Jau turiu pakankamai patirties, nemažai nutuokiu ne tik apie kostiumo kūrimą, bet ir apie vadybą, komerciją, rinkodarą, ženklo įvaizdžio formavimą viešojoje erdvėje. Sutikau nemažai man padėti pasirengusių žmonių, tad visa aplinka tarsi ragino – eik, daryk, neabejok! Šįkart privalau pabandyti ir viską padaryti iki galo. Gręžiotis atgal nebenoriu.

Kokią tą ateitį sau, kaip dizainerei, esate nusimačiusi?

Neslėpsiu – pradėjusi domėtis mada žiūrėdavau kitų dizainerių, ypač – užsienio, kolekcijas ir galvodavau, kad vieną dieną Paryžiaus ar Londono podiumu eis ir mano aprengti modeliai. Vis dar svajoju, kad mano kūrybą pamatytų kuo daugiau žmonių, tik viešai kalbėti apie tai vengiu, nes puikiai žinau, kad įgyvendinti šią ambiciją tikrai nelengva. Šiuo metu siekiu mažesnių tikslų ir svajonės link einu nedideliais žingsniais. Dabar man labai svarbu suvaldyti dar labai jauną savo prekių ženklą, padaryti matomus juo žymimus daiktus, pradėti kurti komandą, nes viena nebespėju.

Kol kas sukatės turėdama minimalią pagalbą ir turbūt iš patirties galite papasakoti, kokia yra drabužių dizainerio Lietuvoje kasdienė darbotvarkė.

Dalį dienos skiriu su OHMY tiesiogiai susijusiems darbams, kitą dalį – kitiems projektams, kurie padeda ne tik realizuoti savo kūrybinius sumanymus, bet ir papildomai uždirbti. Beje, pirmiausia stengiuosi imtis įdomių projektų – ne uždarbiauti. Štai kitų metų sausio 20 dieną Valstybiniame jaunimo teatre vyks spektaklio „Broliai liūtaširdžiai“ premjera, jo kostiumus kūriau aš. Tokį darbą dirbau pirmą kartą, man jis labai patiko. Spektaklio režisierei danei Kirsten Dehlholm svarbu, kad kūrinys sukeltų itin stiprų regimąjį įspūdį, taigi iššūkis buvo didelis. Be to, man artimas pats rašytojos Astridos Lindgren kūrinys ir jame gvildenamos broliškos meilės, drąsos, kovos su blogiu, mirties temos.

Dar turiu ir individualių užsakymų – tiek iš įmonių, kurios ieško projekto kūrybos vadovo, tiek iš pavienių klientų. Dažniausiai kuriu proginius kostiumus, tarp jų – ir skirtus dėvėti užsienyje vykstančiuose teminiuose festivaliuose. Tai teikia man pasitenkinimą. Tik darbo sutartimis įsipareigoti jau nenoriu.

Mano gyvenimo tempas didelis, tačiau viską darau tik dėl savęs, todėl neanalizuoju, gerai ar negerai dirbti vakarais, savaitgaliais. Būna, pavargstu, bet dienos pabaigoje žinau – pavargau, bet šiandien dėl savęs pačios padariau kai ką prasminga.

Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduriate kaip drabužių dizainerė? O ką vadintumėte šios profesijos džiaugsmu, nuostabiausia dovana, kurių momentų neiškeistumėte į nieką kita?

Sudėtinga, kad tą pačią dieną reikia padaryti labai daug skirtingų darbų, juk esu atsakinga už viską – gamybos procesą, reklamą socialiniuose tinkluose, užsakymų priėmimą elektroninėje parduotuvėje, prekių išsiuntimą pirkėjams, audinių pirkimą, bendravimą su klientais... Kartais imu ir pasimetu tarp tų darbų. Turiu net kelis jų sąrašus: vieną – kompiuteryje, kitą – telefone, trečią – ranka rašytą darbo knygoje. Rytais tie darbų sąrašai gal ir atrodo bauginamai, bet vakarais, kai visi punktai būna išbraukti, apima didelė palaima. Kiekvieną vakarą pasidžiaugiu, kad gerokai pasistūmėjau į priekį, surašau naują sąrašą ir rami einu miegoti.

Svajoju, kad pagaliau galėsiu tiesiog kurti. Šiaip man labiau patinka ne rezultatas, o procesas. Kolekciją kurti, o ne ją pristatyti, nes paskui – pardavimas, viešieji ryšiai... Tada iškart noriu sėsti ir kurti naują kolekciją.

Ar jaučiate, kad dirbate mažoje, bet talentingų konkurentų gausioje rinkoje? Užsienis nevilioja didesnėmis galimybėmis?

Visur matau savų privalumų. Lietuvoje gera gyventi, turime galimybę kokybiškai ir gana nebrangiai gaminti čia pat, iš vietos audinių, visi kalbame ta pačia kalba. Kita vertus, atsiradus elektroninei prekybai, tapti globalios rinkos dalimi ir pasiekti užsienio klientus dabar įmanoma net labai atokiuose pasaulio kampeliuose gyvenantiems kūrėjams. Mano modelių jau galima įsigyti Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, bet daugiausia dėmesio ir toliau skirsiu Lietuvai, juk čia dar tiek daug žmonių nežino, kad apskritai esu ir kuriu.

Jūsų prekių ženklo pavadinimas OHMY – sutrumpinta angliškos frazės „Oh my God!“ („O Dieve!“) versija. Kviečiate nustebti, nors esate labai ramios, konceptualios mados kūrėja. Ar nesvarstėte pavadinimo iš vardo ir pavardės?

Skaitote mano mintis. Kai prieš kelerius metus įkūriau prekių ženklą, jis buvo toks pat provokuojantis, kaip ir aš pati. Mano pirmoji kolekcija – bakalauro darbas „Cosmo Jesus“ – visiškas menas, avangardas. Pamatę modelius, žmonės garsiai nustebdavo, todėl ir sugalvojau pavadinimą OHMY. Apie ateitį tada negalvojau, nors ir prieš pirmąją kolekciją, ir po jos kūriau minimalistinę madą.
Dabar taip stebinti poreikio nebeturiu, jaučiuosi subrendusi, kuriu dėvėti tinkamus daiktus, nes avangardu sotus nebūsi. Kai kurie žmonės mano, kad OHMY tėra raidžių kombinacija, kitiems ir ištarti pavadinimą sunku. Taigi rimtai svarstau apie transformaciją – pereiti prie Ugnės Martinaitytės prekių ženklo. Anksčiau ženklo logotipą puošė sparnuotas liūtas, jis jau nuskridęs. Kita vertus, savo darbais kalbu apie dalykus, apie kuriuos kiti nekalba, todėl vis dar noriu, kad žmonės, pamatę mano darbus, kiek nustebtų. Žodžiu, dilema dėl to pavadinimo...

Kaip atradote minimalistinę mados estetiką?

Savo prekių ženklą pradėjau plėtoti todėl, kad noriu kurti drabužius, kuriuos ir pati dėvėčiau, ir kitus matyčiau dėvint. O stilius atėjo savaime, juk tai – iš vidaus, visada su manimi. Mėgstu ieškoti naujų paprasto silueto formų, pritaikyti nematytos faktūros audinius. Gal iš pirmo žvilgsnio visi minimalistinės stilistikos drabužiai panašūs, bet gerai įsižiūrėjus akivaizdu, kad konstrukcija, kirpimas – kitokie.

O Jūsų pačios gyvenimas irgi paklūsta minimalizmo dėsniams?

Šiuo metu esu didesnė minimalistė nei anksčiau. Man svarbu susikurti estetinę, švarią aplinką, neapsikrauti daiktais, turėti daug laisvės, erdvės, kad galėčiau lengvai kvėpuoti. Mano pačios apranga visada buvo ir yra minimalistinė, sąmoningai kuriu detalėmis, spalvomis, bereikšme informacija neapkrautus drabužius. Žaviuosi dizaineriais minimalistais, kurie vos viena detale sugeba sukurti pritrenkiamą įspūdį – lyg bombą susprogdinti.

Dizainerių, kaip ir kitų menininkų, dažnai klausia apie inspiracijas, mūzas ir kitus abstrakčius dalykus. Iš kur semiatės idėjų, juk itin konceptualios Jūsų kolekcijos iš kažkur atėjo?

Kartais įkvėpti gali parduotuvėje pamatyti audiniai ar neįprastai apsirengęs praeivis. Kurti kolekciją nebūtinai inspiruoja globalūs procesai ar politiniai įvykiai, nors daug mąstau ir apie tai. Būna, kad kūrinio idėja gimsta per minutę, o kartais – ir per kelias dienas.

Sutikite – nemažai dizainerių meta šią profesiją ir atranda save kitose srityse, kurios nereikalauja tiek daug kūrybinių paieškų, laiko ir finansinių investicijų. Ar esate pagalvojusi apie planą B? Ką veiktumėte?

Ar kostiumo dizainas yra tinkamas pasirinkimas, ar tai rimta profesija, pradėjau svarstyti dar dešimtoje klasėje. Dizainu susidomėjau labai anksti – turbūt būdama dvylikos. Jau tada kurdavau kolekcijas, dalyvaudavau konkursuose, ir juose, beje, labai neblogai sekėsi. Vis dėlto, artėjant laikui apsispręsti dėl būsimos profesijos, apniko didelės abejonės. Kaip iš to išgyventi? Ar tai apskritai įmanoma? Gal galėčiau užsiimti tuo vakarais po darbo? Tokių abejonių vedama įstojau į Dailės akademiją, į pramoninio dizaino specialybę, nes ji atrodė perspektyvesnė. Jau po kelių mėnesių supratau padariusi didelę klaidą, verkdavau kiekvieną vakarą. Ėmiau iš bibliotekos į bendrabutį nešti visas įmanomas knygas apie kostiumo dizainą ir vakarais piešti eskizus. Po metų jau mokiausi ten, kur norėjau. Darydama tai, kas nepatinka, greitai suvokiau, ko tikrai noriu. Nežinau, ar tai – lengviausias kelias, bet nuo tada egzistencinių klausimų man nekyla ir apie atsarginius variantus galvoti nenoriu. Nė neabejoju, kad esu ten, kur reikia.

Turbūt neapsiriksiu pavadindamas Jus introverte. Šis bruožas dizaineriui labiau padeda ar labiau trukdo? Ar apskritai yra kokių nors charakterio bruožų ir asmeninių savybių, be kurių dizaineriui sunku apsieiti?

Taip, esu introvertė, ir man patinka, kad sukauptą energiją skiriu kūrybai, darbui, o ne aplinkai. Dizaineriui šis būdo bruožas yra privalumas. Taip pat svarbu būti atidžiam, žmogiškam, mokėti įsiklausyti į žmones, kuriems kuri, gal net skenuoti emocijas, mokėti jas atpažinti. Kartais klientai tiesiai nepasako, todėl reikia nujausti. Tai, manau, sugebu. Dažnai girdžiu sakant, kad esu nepanaši į tipinę dizainerę. Klausiu, o koks tada tas tipinis dizaineris? Atsako – „pasikėlęs“. Nesu užrietusi nosies ir pati nemėgstu su tokiais žmonėmis turėti reikalų.

Kokia yra lietuvių mada? Ar tikrai kuriame dalykus, kurie gali nustebinti visko mačiusį tarptautinį mados pasaulį?

Be abejo, labiau dairomės į minimalistus skandinavus, tačiau vis dar daug kuriama tokios mados, kurią sunku atpažinti, priskirti konkrečiam kūrėjui. Kodėl? Nes lietuviai mėgsta žaisti saugiai, bando pataikyti į tų metų tendencijas, nenori būti revoliucionieriai. Kaip gamintojai, mes esame puikiai žinomi, o kaip kūrėjai – tik pradedame skintis kelią. Rusai, ukrainiečiai, lenkai nebijo senajai Europai rodyti, ko ši nėra mačiusi, ir jiems kol kas sekasi geriau nei mums.

Sėkmės istorijų dar gali tekti palaukti, bet auganti jauna dizainerių karta nebijo išeiti už saugaus žaidimo ribų, mažiau galvoja apie pardavimo apimtis ir pelno maržą. Pati kurdama naują kolekciją stengiuosi savo išskirtinį braižą pademonstruoti keliais ryškiais modeliais. Tikiuosi, kad ateityje galėsiu kurti dvi linijas: aukštosios mados – meistriškumui pademonstruoti – ir kasdienės – tvirtam pagrindui po kojomis užsitikrinti.

Ką manote apie paplitusią gana seksistinę nuomonę, kad geriausi dizaineriai, kaip ir geriausi virėjai, yra vyrai?

Dar studijų laikais esu girdėjusi, kad vyrai gerai konstruoja sudėtingus drabužius, nes jų geresnis loginis mąstymas. Man ir pačiai yra sakę, kad turiu stiprią logiką, todėl net nežinau, ar lytis lemia tokius dalykus. Manau, žmogus vieniems dalykams yra gabesnis nei kitiems ir tai nepriklauso nuo lyties.
O ką daugelis šiuo metu pasaulio mados srityje dominuojančių vyrų tikrai daro gerai, tai – pristato save. Daugeliui kūrėjų, man – taip pat, sunku kalbėti apie savo darbus, juos girti, bet dabar atrodo, kad svarbiausia – mokėti tinkamai save pristatyti, parduoti. Neslėpsiu – man liūdna tai girdėti, nes reklamų ir taip per daug, rinka užkimšta nekokybiškomis prekėmis, o visuomenei suformuota nuomonė, kad tų, apie kuriuos nuolat kalba, darbai vertesni pirkti. Ne, tie žmonės tiesiog daugiau investavo į rinkodarą...

Kuriate ne tik moterims, bet ir vyrams. Ar kurti vyrams moteriai sunku?Ar Jūsų gyvenimo draugas Rokas dažnai pataria, ko iki tobulumo trūksta vienam ar kitam modeliui?

Ši mano linija vis dar neišplėtota. Kurti vyrams nelengva, nes jie labai praktiški, ieško funkcionalių daiktų. Be abejo, su draugu konsultuojuosi nuolat ir gaunu įvairių pastabų: tai kišenių trūksta, tai ilgis ne toks. Iš patirties galiu pasakyti, kad visi vyrai nori to paties – kokybiško audinio, puikiai pasiūto, praktiško, neprovokuojančio modelio. Lietuvos vyrai gana konservatyvūs, nedrąsūs, bet nustoti jiems kurti neketinu, nes tikiu, kad sulauksiu savo auditorijos. O kurti moterims – vienas malonumas, nes jos dažniau linkusios eksperimentuoti.

Gyvenate ramiame Vilniaus Antakalnio rajone. Čia abu su draugu muzikos kūrėju turite studijas, ant sofos žiovauja katė, darže auga rabarbarai. Ar esate laiminga?

Esu, bet iki visiškos laimės trūksta stabilumo, nes dažnai dvejoju, ar viską darau teisingai, svarstau, kaip pasiekti tai, ką esu užsibrėžusi. Nors ką čia kalbu – esu laiminga net vedama visų tų dvejonių, nes viskas juda į priekį, ir viskas kasdien yra geriau, nei buvo vakar!

Portreto štrichai

Gimė Birštone 1990 m. rugpjūčio 19 d.

Studijavo kostiumo dizainą Vilniaus dailės akademijoje.

Gyvenimo credo. „Daryk gerus darbus – kaupk karmos taškus.“

Trys. Tiek kartų dalyvavo festivalyje „Mados infekcija“.

Mada. „Ji man yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Šiandien neįsivaizduoju savęs be mados.“

Įkvepiantys dizaineriai ir mados namai. Craigas Greenas, „Comme des Garçons“, Martinas Margiela, Rickas Owensas, „Givenchy“.

Iš proto vedantis žmogaus bruožas. „Egoizmas. Savanaudiškumo niekaip negaliu toleruoti.“

Kai randa laiko sportui. „Žaidžiu badmintoną. Kartais nueinu į sporto salę pakilnoti svarmenų.“

Paskutinį kartą atostogavo praėjusią vasarą, su Portugalijoje gyvenančios sesers šeima ir tėvais gimtajame Birštone.

Kai išeis į pensiją. „Tikiuosi, vis dar užsiimsiu kūryba ir neabejosiu, kad privalau dar daug ką gyvenime nuveikti. Manau, būsiu veikli senjora.“

Kurti įkvepia dokumentiniai filmai apie visatą ir gamtą, nauji mokslininkų atradimai, socialinės temos ir noras atkreipti žmonių dėmesį į tai, kas vyksta aplink ir ko jie galbūt nepastebi ar nesureikšmina.