Atėjusi į vieną Rygos kavinę susitikti pokalbio su Natalija Jansone, pamatau elegantišką tamsiaplaukę skvarbiu žvilgsniu prikaustančią rudaakę moterį. Labiau primena ugningą italę nei mūsų kaimynės Latvijos gyventoją. Kalba atsipalaidavusi, dažnai juokiasi, o šalia juodos kavos užsisako taurę šalto proseko. Visgi pirmasis įspūdis ne visai tikslus. N. Jansone gimė ne Milane, netgi ne Rygoje, o daug labiau į Rytus nutolusiame krašte – Sibire. Jos tėvas dirbo onkologijos srityje, darbo reikalais dažnai keliaudavo, kartu su juo – ir Natalija. Galbūt tai ir lėmė moters trauką Rytų kultūroms, ypač – Azijos. Nors visada domėjosi mada, baigusi mokyklą įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Orientalistikos fakultetą studijuoti Korėjos filologijos. „Azijos kultūra iki šiol yra didelė dalis manęs“, – prisipažįsta pašnekovė. Tai atspindi ir jos kūryba.
Netikėtas posūkis
Pirmą žingsnį į mados pasaulį N. Jansone žengė daugiau nei prieš du dešimtmečius –apsigyvenusi Rygoje pradėjo dirbti modeliu. Egzotiško grožio moteriai puikiai sekėsi, ją kviesdavosi žymūs Latvijos dizaineriai (beje, Natalijai teko padirbėti ir su mūsų mados kūrėju Juozu Statkevičiumi). „Jau tada supratau, kad demonstruodama drabužį vis mąstau, ką galėčiau jame pakeisti, kaip jį patobulinti“, – juokiasi pašnekovė. Išvykusi į Pietų Korėjos sostinę Seulą gilinti korėjiečių kalbos žinių, N. Jansone tęsė ir modelio karjerą. Būtent taip ji siekė užsidirbti pinigų, kad grįžusi galėtų įsigyti siuvimo mašiną, pasamdyti siuvėją ir sukurti savo pirmąją kolekciją. Dizainerė tiki, kad galvoje gimusią idėją būtina įgyvendinti, kitaip su ja galima pragyventi visą gyvenimą svarstant, kas būtų, jeigu būtų... Audinių pirmajai savo kolekcijai Natalija įsigijo dar gyvendama Korėjoje.
„Grįžusi pagalvojau, kad niekas nekuria prigludusių švarkų siauromis rankovėmis. Kodėl? Tokių buvau mačiusi Pietų Korėjoje, bet Latvijoje, Lietuvoje – ne“, – pasakoja apie kolekcijos idėją N. Jansone. Paskui įvykiai dėliojosi natūraliai. Atkakliai merginai pavyko gauti leidimą nedidelėje mados pasaulio atstovų pamėgtoje kavinėje pristatyti savo pirmąją kolekciją, ir tai buvo jos sėkmingas šuolis į mados pasaulį. „Viskas įvyko va taip (spragteli pirštais). Žmonėms mano kolekcija patiko, jos nuotraukų buvo išspausdinta keliuose laikraščiuose... Nespėjau net apsidairyti, kaip ėmė plaukti klientai. Buvau priversta ieškoti vietos, kur žmonės galėtų ateiti užsisakyti mano darbų. Taigi 1997-aisiais, praėjus vos savaitei nuo pirmosios kolekcijos pristatymo, atidariau savo ateljė“, – pasakoja pašnekovė.
Mados haiku
Pradėjusi kurti drabužius, N. Jansone akimirksniu sulaukė sėkmės. Moteris neslepia niekada nestudijavusi mados, kad visko, ko reikia dirbti dizaineriu, išmokusi per praktiką. „Mokiausi net profesionaliai piešti eskizus, – prisimena Natalija. – Nors štaitokie žymūs dizaineriai kaip Christianas Dioras eskizavimą patikėdavo savo asistentams. Dizaineriui svarbiausia turėti idėją ir žinoti, kaip ją įgyvendinti, o šią darbo dalį išmanau puikiai, nes sukneles sau siūti pradėjau dar būdama maža mergaitė.“ Natalija prisipažįsta, kad mielai gilintų žinias universitete, tačiau dabar dėl laiko stokos tai neįmanoma, o ir būtinybės tam tikrai nėra. „Žinote, geriausia mokykla yra darbas“, – tvirtai sako moteris.
Kūryba – lyg sriuba, ji sudaryta iš daugybės ingredientų.
Savo žodžius N. Jansone gali pagrįsti – jos vardo prekių ženklas gyvuoja jau du dešimtmečius. Natalijos kuriami drabužiai – moderniai elegantiški, santūrūs, puikiai sukirpti. Galbūt dėl to mados žurnalistai mėgsta šios dizainerės kūrybą lyginti su specifiniu japonų poezijos žanru haiku – pažiūrėti labai paprastu, tačiau turinčiu gilią prasmę. „Mano modelių dizainas gan paprastas. Mėgstu lakoniškus dalykus, ir haiku yra vienas jų, – sako dizainerė. – Manau, kad viskas tarpusavyje susiję. Visos aplankytos vietos, sutikti žmonės man ir mano kūrybai padarė tam tikrą įtaką. Japonijoje buvau dvylika kartų, tačiau mane įkvepia ir kiti dalykai – Korėjoje matytos budistų šventyklos, pilka vienuolių apranga, taip pat neseniai matytas itin stilingas televizijos serialas „Jaunasis Popiežius“, Amerikos prerijos... Kūryba – lyg sriuba, ji sudaryta iš daugybės ingredientų.“
Detalė ir siluetas
Mėgstamos dizainerės spalvos – klasikinės, neutralios, o pagrindinis dažnos kolekcijos akcentas – įdomus modelio siluetas ar dekoratyvinė detalė. „Drabužių formos – tai, dėl ko klientės pas mane grįžta, – tikina dizainerė. – Vilkėdamos mano kurtas sukneles, jos atrodo lieknesnės. Taip yra todėl, kad žinau ne vieną paslaptį, kaip suformuoti norimą siluetą. Iliuziją kuria geras drabužio kirpimas.“ N. Jansone atranda gražiausių kiekvienos klientės kūno vietų ir drabužiais stengiasi jas išryškinti. „Padaryti žmones gražius ir suteikti jiems laimės man yra didžiausias malonumas“, – sako kūrėja mielai šypsodamasi.
Nereikia per daug svarstyti, gailėtis, juk visi į šį pasaulį atkeliavome mokytis.
Dar viena Natalijos kūrybos stiprybė – dizaino ilgaamžiškumas. Ši menininkė nesivaiko ir nesiekia kurti tendencijų, ji siūlo laikui nepavaldžią madą – esą tokiais drabužiais moterys keisdamos tik aksesuarus galės džiaugtis ne vienus metus. Pasak dizainerės, tendencijos per daug greitai kinta, kad būtų verta į jas investuoti: „Madingą daiktą žmogus gali įsigyti artimiausioje „H&M“ parduotuvėje.“ Natalija nesistengia kovoti su greitąja mada, šios kūrėjų nelaiko savo konkurentais, taigi kartais ir pati spontaniškai įsigyja madingų drabužių, tik būtinai – iš šilko ar viskozės. „Tokia mano taisyklė, – griežtai taria. – Audinys man yra labai svarbus.“ Visos jos kolekcijos siuvamos tik iš natūralių medžiagų. „Pati nežinau, kodėl man tai taip svarbu, juolab kad mokslas jau sukūrė itin geros kokybės, odai kvėpuoti leidžiančių nenatūralių audinių. Man atrodo, kad drabužiai iš sintetinių audinių net pakeičia natūralų žmogaus odos kvapą.“
Per 20 kūrybos metų N. Jansone ne tik išgarsėjo Latvijoje, bet ir sėkmingai išplaukė į tarptautinius vandenis. Dabar jos drabužių gali įsigyti ir Vakarų europietės, ir Azijos šalių gyventojos, ir rusės, ir amerikietės. Taigi kokia yra Natalijos svajonių klientė? „Tai – mistiška moteris, nepriklausanti jokiai šaliai. Gali būti ir dvidešimties, ir šešiasdešimties metų. Visada užsiėmusi, labai aktyvi, veikianti, ką nori veikti, laiminga, mylinti gyvenimą...“ – vardija Natalija. Regis, tokia, kaip ir pati dizainerė.
„Šventos“ dienos
„Mano gyvenime buvo momentas, kai reikėjo suvokti – darbas ir asmeninis gyvenimas turi būti atskirti. Dabar jau turiu „šventas“ dienas, kai nedirbu. Darbo dienomis – jos tam tikra prasme taip pat yra „šventos“ – darau viską, ką galiu ir turiu padaryti, tačiau suprantu, kad gyvenimas greitai bėga ir kad visada būtina išlaikyti pusiausvyrą. Kai ją prarandu, būna tik blogiau. Todėl mano savaitgaliai skirti tik šeimai“, – sako N. Jansone.
Dizainerės pavyzdys rodo, kad planuoti laiką tikrai naudinga, – šiemet laisvu nuo darbo metu Natalija viename Rygos universitete pradėjo dėstyti korėjiečių kalbą. „Man tai padeda išvalyti galvą nuo minčių apie darbą. Jaučiu, kad korėjiečių kalba man daug davė ir kad dabar laikas kažką grąžinti. Be to, tai geras būdas atsipalaiduoti“, – sako ji. Natalija lengvai imasi įvairių veiklų, nes nemano, kad svarbiausia viską atlikti tobulai. „Reikia susikaupti, priimti sprendimą ir eiti toliau. Tikiu greitų sprendimų galia ir pati stengiuosi per daug nedvejoti. Net jei priimtas sprendimas nebus tobulas, jis vis tiek ves prie veiksmo, o tai tikrai geriau nei nieko. Nereikia per daug svarstyti, gailėtis, juk visi į šį pasaulį atkeliavome mokytis“, – sako Natalija. Sunku su ja nesutikti.
