O kaip yra iš tikrųjų, mums pasakoja drabužių konstruktorė Božena Pakalnienė, jau keletą dešimtmečių atsidavusi šiam retam amatui.
Kas yra drabužių konstruktorius? Žmogus tarp dizainerio, kuris kuria viziją, ir siuvėjo?
Prancūzijos mados namuose konstruktorius, kuris dirba tiesiogiai su dizaineru, vadinamas le premier – pirmuoju. Jie – kaip du suglausti delnai, kartu atliktą darbą perduoda į siuvėjo rankas. Delnų šiluma galiausiai turi virsti drabužiu. O gal – sparnais moteriai.
Nesusidūrę su siuvimu žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jų drabužius nuo pirmos iki paskutinės siūlės siuva dizaineriai ir siuvėjai. Mados pasaulyje įprasta, kad konstruktorius lieka dizaineriui už nugaros. Dirbti su talentingais žmonėmis – nelengva, bet tai – tikras postūmis į priekį. Dirbant reikia susiklausymo, sutampančių charakterių.
Technologijas, padedančias įgyvendinti dizainerio viziją, parenku ir išbandau pati. Turiu įvertinti audinį, jo struktūrą, kritimą, kaip jis elgsis po siuvimo mašina, rankose, kaip jį veiks lygintuvo garai. Dar reikia parinkti tinkamas adatas, siūlus, paklijavimo medžiagas ir kita. Kai mokiausi, buvo keletas pagrindinių audinių, juos buvo galima numatyti. Dabar kaip daiktas – taip siurprizas.
Terminą „lėtas siuvimas“ vartoju gal 20 metų – tai klasika, kuri buvo beveik numirusi, labai džiaugiuosi, kad vėl bando stotis ant kojų.
Tai, kad dalyvauji procese, jau yra ženklas, kad kuriate lėtą madą. Ką joje vertinate?
Kai darai ir įsimyli daiktą. Pragyveni visą klientės gyvenimą su juo: įsivaizduoji, kokia laiminga eis gatve, šypsosis, sės į mašiną, girdės komplimentus – dirbi palinkusi ir jauti, visus savo jausmus įdedi. Tam reikia laiko – pralekia dienos kartu su vakarais. Tą pačią suknelę galima pasiūti ir per dieną, ir per penkias: gali apykaklę įsiūti vienu peltakiu ir vienu palyginimu. Arba – du peltakiai, du palyginimai, rankinis sutvirtinimas ir dar vienas palyginimas. Ir tai kartojama kiekviename žingsnyje.
Kartais atrodo, kad daiktas – kelios siūlės, o iš tikrųjų rankų darbo – kelios dienos. Paviršiuje nesimato, bet drabužis dėvėsis ilgai, po valymo liks toks pat. Daiktas turi kitą vaizdą ant kūno. Ir kitą energetiką. Paprastai žmonės pajunta skirtumą – su daiktu atsiranda santykis. Jis yra savas. Tai – subtilūs dalykai. Indijoje sakoma – maistą turi ruošti geras žmogus,nes jis maitina ne tik kūną, bet ir sielą. Su siuvimu yra tas pats. Nuolat galvoje turiu žmogaus vaizdą, sukinėju jį iš visų pusių, palieku vietos judesiui, derinu brėžinį. Kai jau pajuntu, kad tinka, pradedu kirpti audinį. Neišeina dirbti, kol neateina jausmas – kartais tenka paslampinėti iš kampo į kampą, tik tada imu pieštuką ir liniuotę.
Pieštuką ir liniuotę?
Drabužių konstravimas – tai pirmiausiai braižyba. Nors principai, mano galva, panašūs į inžineriją, tai – projektavimas, technika ir kūryba kartu. Masinei gamybai pasitelkiamos kompiuterinės programos, jos garantuoja našumą. Bet tik rankomis galima sujungti taškus jautria, gyva linija.
Taip, esu rankos, pieštuko ir liniuotės fanė. Dar man reikia drožtuko ir trintuko, o tada – valandos ir dienos iki rezultato.Ypatingas dėmesys skiriamas siuvinio siluetui, kirpimo linijų krypčiai. Čia stebuklai vyksta. Taip pasiūtas drabužis gali stipriai patobulinti žmogaus proporcijas. Įžiebti kibirkštėles akyse. Kartais – jau senokai dingusias ir užmirštas.
Tai – jau psichologija. Kiek jos yra konstruktoriaus darbe?
Drabužis gali daug. Suteikti pasitikėjimą savimi. Iššaukti tuos žiburiukus akyse. Kaip žodžiais nupasakoti tą jausmą? Kai apsirengi, susišukuoji, pasidažai ir net nesupranti, kas su tavimi pradeda darytis – viduje kažkokie virpesiai, plaukai kitaip krenta. Ir kai supranti – pasaka, ne gyvenimas. Man pačiai labai smagu traukti skirtingus savo vidinius personažus, žaisti – ir klientes skatinu tai daryti, prisiminti savo įvairias puses.
Kartais reikia pamatyti gero meistro kurtą drabužį ant draugės, kad gautum impulsą – ir aš noriu taip jaustis. Drabužis turi sietis su teigiamomis emocijomis. Kol padarai, įsimyli daiktą: taip ir matau, kad kažkas turės tikrą gyvenimišką malonumą atsegti tą ilgą juodą suknelės užtrauktuką – ten, viduje, auksinis šilko pamušalas – rankos pačios nuslys...
Šalia sprendimų ieškojimo, technologijų išmanymo, ilgų valandų ties vienu modeliu šitame darbe yra daug grožio. Kur jį matote?
Kas yra grožis? Kiek jo reikia? Man gražu emocijos. Gyvos. Dirbančios rankos. Vilnius nuo Barbakano kalno. Grožio yra tikrai daug – gyvenk ir džiaukis.
