Kodėl Agatha Christie visą savo karjerą sąmoningai kūrė kuklios namų šeimininkės įvaizdį, nors jos gyvenimas buvo visai kitoks? Gimusi XIX a. pabaigoje, kai griežtos visuomenės normos ribojo moterų galimybes, Christie visą gyvenimą siekė saviraiškos ir nepriklausomybės. Pasak Lucy Worsley, Agatha Christie buvo „pribloškiamai, žėrinčiai moderni“. Ji plaukiojo banglente Havajuose, mėgo greitus automobilius ir domėjosi tuo metu dar nauju psichologijos mokslu, kuris jai padėjo grumtis su jos pačios psichikos negalavimu. Iš cituojamų unikalių rašytojos asmeninių laiškų ir retai skelbtų dokumentų iškyla talentingos detektyvų kūrėjos ir moters, nepaisiusios lyties ir socialinės padėties stereotipų, paveikslas.

Knygoje taip pat analizuojama viena paslaptingiausių rašytojos gyvenimo akimirkų – jos dingimas 1926-aisiais, kai net vienuolika dienų Christie buvo dingusi be žinios. Šis įvykis pakėlė ant kojų policiją, buvo plačiai aptarinėjamas spaudos ir visuomenės. Worsley pateikia naują šio epizodo interpretaciją, atskleisdama, kaip asmeniniai išgyvenimai lėmė rašytojos gyvenimą, kuriame, visai kaip ir jos kūryboje, netrūko nei aistrų, nei paslapčių.

Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius

Knygos ištrauka:

Be to, dienraščiui Daily Mail duotame interviu, kuris buvo publi­kuotas vasario 16-ąją, Agatha padarė ilgiausią gyvenime viešą pa­reiškimą apie savo dingimą. Kiekvienas žodis jai turėjo būti skaudus. „Daugelis žmonių iki šiol mano, kad aš dingau tyčia“, – sakė ji.

Iš tikrųjų atsitiko štai kas. Tą vakarą, išgyvendama didžiulę nervi­nę įtampą, aš išvykau iš namų ketindama padaryti ką nors baisaus <...>.

Priverstos tiek daug kalbėti apie asmeniškus dalykus, negalavimą ir savižudiškas mintis Agathos laukė skyrybų procesas. Beje, Archie’is pageidavo, kad tą procesą inicijuotų būtent ji, nors dar neseniai tai būtų buvę tiesiog neįmanoma. Viską pakeitė vienas naujas įstatymas.

XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai ėmė byrėti skubotos karo meto santuokos, atsirado daug nepatenkintų žmonų. Palyginti su 1913-ai­siais, skyrybų skaičius išaugo keturis kartus, todėl šį procesą reikėjo padaryti paprastesnį. Tad 1923-iaisiais buvo priimtas Santuokinių reikalų aktas (Metrimonial Causes Act), kuris suteikė moterims tei­sę išsiskirti „sutuoktinio neištikimybės pagrindu“. Iki tol žmonoms savo vyrų neištikimybę tekdavo tiesiog pakęsti. 1923-iaisiais moterys inicijavo 39 procentus skyrybų, o 1925-aisiais šis procentas šoktelėjo iki 63.

Archie’is norėjo, kad Agatha pasinaudotų savo naująja teise ir ini­cijuotų skyrybas. Jis taip pat norėjo, kad į šį procesą nebūtų įtrauk­ta Nancy. Agatha nenoromis sutiko dalyvauti tuo metu plintančioje aferoje, kuri buvo vadinama sąmoksliškomis skyrybomis, arba „Brai­tono greitosiomis [skyrybomis]“. Padedamas bendrininkų, Archie’is pristatė fiktyvų įrodymą, kad jis buvo neištikimas Agathai su „ne­žinoma moterimi“. Tokių „įrodymų“ srityje specializavosi aptriušęs Braitono kurortas (iš čia ir pavadinimas „Braitono greitosios“), tačiau Archie’io atveju šį kurortą pakeitė Londono viešbutis Grosvenor Ho­tel. Archie’is tiesiog sumokėjo kelneriui ir advokato padėjėjui, kad jie pasakytų matę, kaip jis gulėjo lovoje ne su savo žmona.

Skyrybų byla teisme buvo nagrinėjama 1928 m. balandžio 28 d. Agathai prireikė daug ryžto, kad ten dalyvautų. Teisėjas įžvelgė klastą ir pareiškė, jog „sunku patikėti, kad toks galantiškas džentelmenas kaip pulkininkas Christie“ pasielgtų taip niekšiškai. Visgi reikalas išdegė. Agathai buvo priteistos teismo išlaidos ir Rosalindos globa. Dabar jai tereikėjo palaukti šešis mėnesius, kol įsigalios teismo nuta­rimas dėl skyrybų. Tuo laikotarpiu, 1928-ųjų liepą, Britanijos parla­mentas išplėtė 1918-aisiais priimtą Žmonių atstovavimo (Represen­tation of the People) aktą ir suteikė teisę balsuoti visoms moterims – ne tik turinčioms nuosavybės ir sulaukusioms trisdešimties metų.

Jei tikėsime Agathos literatūriniu alter ego, tai yra Selija iš jos ro­mano „Nebaigtas paveikslas“, ši skyrybų afera jai kėlė pasibjaurėjimą. Romane Selija sutinka, kad galėtų iš kitos moters atimti jos sutuokti­nį, tačiau priduria: „Aš tai daryčiau sąžiningai. Nelindėčiau šešėlyje, leisdama kam nors kitam atlikti tą purviną darbą.“ Agatha atsidūrė situacijoje, kai „purvinas darbas“ buvo daromas už pinigus. Maža to, ji melagingai liudijo. Teisme ji privalėjo prisiekti, kad tarp jos ir jos vyro „nėra slapto susitarimo ar nuolaidžiavimo“.

XX a. trečiasis dešimtmetis ėjo į pabaigą. Ryški jaunoji rašytoja tapo vyresnė ir liūdnesnė. Į mažą lagaminėlį, kuriame ji laikė bran­gius Archie’io meilės laiškus, Agatha taip pat įdėjo kelias eilutes, per­rašytas iš Biblijos:

Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. <...> Bet tu – žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis!