Netrukus kino teatruose pasirodys L. Žiūros kartu su kino režisieriumi Vytautu Puidoku sukurtas dokumentinis filmas „Murmančios širdys“. Operatoriaus indėlis neabejotinai buvo pastebėtas – tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ filmas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą.

Dar du apdovanojimus Lietuvai V. Puidoko filmas, pasakojantis apie atokiame Skiručių kaime susibūrusią viltį pasveikti puoselėjančią priklausomų asmenų bendruomenę ir joje gyvenantį paauglį, parvežė iš prestižinio Prancūzijos dokumentinio kino festivalio.

Vakar kino teatre „Pasaka“ įvyko specialusis filmo seansas. Po jo su operatoriumi L. Žiūra kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Šalies kino teatruose „Murmančios širdys“ rodomos nuo šio savaitgalio – balandžio 4 dienos.

Linai, kokių atsiliepimų girdėjai apie savo darbą po filmo premjeros? Gal kuris stipriai įstrigo?

Dažniausiai žmonės prieidavo ir sakydavo: „O ta scena, kur vyksta... Nu, šakės!“ Įdomiausia, kad žmonės buvo skirtingi, o intonacija – panaši, lyg toji scena visus taip pat stipriai veikė. Kalbu apie atslenkančios audros sceną. Tokios juk nei sugalvosi, nei pastatysi, ją gauni tarsi dovaną.

Buvo įdomu stebėti, kaip skirtingai filmas priimamas Lietuvoje ir užsienyje. Užsienio žiūrovams filmas irgi patiko, palietė, tačiau lietuviai suprato daugiau, įspūdį sustiprino tik mums pažįstami niuansai, specifiniai žodžiai. Po peržiūrų Lietuvoje pajutau nepaprastą bendrystę, grįžtamasis ryšys buvo tiesiog nerealus.

Turbūt tam ir kuri, kad tavo kūryba pasiektų žmones, juos paliestų. Kino kalba – unikali, ne visada gali taip giliai išreikšti jausmus ir mintis žodžiais.

Geras operatorius garsėja kantrybe – yra pasirengęs laukti reikiamo kadro. Ar esi kantrus?

Prieš „Murmančias širdis“ daug ruošiausi, bet kai filmuoji stebimąją dokumentiką, iki galo pasirengti neįmanoma. Niekada nežinai, kas įvyks per filmavimus, taigi, gali tik kuo geriau pažinti aplinką, prisijaukinti lokacijas, surasti geriausias pozicijas, rakursus, suprasti šviesą. Kai visa tai žinai, esi perpratęs, filmavimas tampa intuityvus – smegenyse informacija padėta, o tu tik veiki.

Kad ir toji scena su audra. Žinodamas geriausius rakursus, stengiausi atsidurti tose vietose, tikėdamasis, kad žmonės, kuriuos filmuoju, judės taip, kaip reikia. Dokumentikoje nebūna antrojo šanso, įvykiai vyksta taip, kaip jie vyksta, niekas jų nekartoja, dvejoti negali. Čia ne vaidybinis kinas, kuriame kadrus kartoji, pergalvoji, perfilmuoji, koreguoji. Filmuodamas dokumentiką sprendimus turi priimti akimirksniu, nes niekada nežinai, kas tiksliai įvyks, ar nutiks toji lemtinga akimirka. Ir tai išlaisvina – dabar arba niekada, verčia priimti drąsius sprendimus. Matai, artėja audra, stebi pirmuosius jos ženklus – tamsėja dangus, pakyla vėjas. Gali nujausti, kas bus toliau, bet išties juk nežinai, kaip viskas gali susiklostyti. Supranti, kad turi vos keletą minučių pagauti momentą, viskas vyksta labai greitai, gali jį ir praleisti. Tokiomis akimirkomis didžiausiu iššūkiu tampa susikaupimas.

Prisimeni, kaip pirmą kartą apsilankei Skiručių bendruomenėje? Koks buvo pirmasis įspūdis?

Pirmą kartą atvykome kartu su Vytautu. Rodos, Šiluvoje vyko kažkokia šventė, kur drauge susirinkę vyrai ir moterys iš priklausomų žmonių bendruomenių kartu gamino maistą. Jie kepė mėsą, virė troškinius ant laužo. Viskas atrodė taip artima, bet tuo pačiu – egzotiška. Didžiausią įspūdį man paliko žmonės. Veidai buvo tarsi iš kito pasaulio – juose atsispindėjo patirtys, istorijos, požiūris į gyvenimą. Tikri, neišgalvoti, nesukurti personažai. Visai kitokie nei įprastame mano aplinkos burbule. Skirtingi ir tikri.

Vėliau, kai apsilankėme bendruomenės name, stipriai į atmintį įsirėžė ir pati vieta – kiekvienas kampas, kiekvienas daiktas tarsi pasakojo savą istoriją, atrodė visiškai autentiškas. Atsimenu, fotografavau, o mintyse jau dėliojau filmo kadrus. Grįždamas galvojau, kad norėčiau filmuoti. Nors tuo metu dar tiksliai nežinojome, ar filmavimai įvyks.

Ar visada esi laisvas rinktis filmo temą? Gali atsisakyti, jei ji pasirodo neįdomi? O gal profesionalas gali bet kurią temą nufilmuoti įdomiai?

Visų pasiūlymų tikrai negali priimti, renkiesi. Žinoma, kad pagalvoji, kas tau pačiam įdomu, kas tinka. Tačiau kiekviename projekte gali rasti ką nors, kas užkabina. Atsisakai tada, kai nejauti ryšio su tema.

„Murmančios širdys“ buvo visiškai mano širdies darbas, vienas iš tų projektų, į kuriuos sudėjau daug pastangų. Nuo pat pradžių jaučiau, kad jis prasmingas. Įspūdį darė ir tai, kad režisierius šiam darbui buvo pasiruošęs, mačiau, kiek daug Vytautas atidavė filmui, aukojosi. Aišku, nebuvo lengva, daug ko teko atsisakyti dėl šito filmo. Net buvau pamiršęs, kaip sunkiai ėjosi, draugai priminė. Būdavo dienų, kai nenorėdavau ten važiuoti, bet svarbu suprasti, kad sunkumai nėra blogai, geri dalykai lengvai nepasidaro.

Kartais filtru tampa ir tas, kuris tau siūlo darbą. Jei siūlo, vadinasi, jaučia, kad gali kartu dirbti, kad tinka mano stilistika, filmavimo maniera.

Galėtum ją apibrėžti?  

Turbūt reikėtų kalbėti apie žmogų. Būtent žmogus man įdomus, labiausiai mane jaudina. Ne aplinka, ne bendri planai. Noriu perteikti, kaip jis išgyvena akimirką, kas jam svarbu, kaip jis jaučiasi. Man atrodo vertinga perteikti jausmą, o ne tiksliai sudėliotą dramaturgiją.

Ir šviesa. Šviesa man yra vienas svarbiausių elementų. Emocijas ji paryškina stipriau nei kompozicija. Dokumentikoje šviesa ypač svarbi, negalėdamas jos suvaldyti, turi mokytis ją pastebėti ir išnaudoti.

Jūsų filmas žiūrovams atskleidžia problemas, apie kurias kai kurie net nepagalvotų. Kaip manai, ar bus tokių, kurie jį sunkiai priims?

Filmas – tikras ir atviras, provokuojantis ir drąsus, štai kodėl kyla diskusijos. Be abejo, kiekvienas filmą priims savaip, ir net ne filmas čia svarbiausias, o temos, kurias jis paliečia. Nes kas vienam normalu, kitam – ne visai, kažkam – teisinga, o kažkam – visiškas absurdas. Man atrodo, kad bet kur ir bet kada galima gražiai susitarti, jei tik yra noras suprasti vienam kitą.

Ar filmuojant buvo momentų, kai didžiausiu iššūkiu tapo ne tavo darbas, o aplinka, žmonių santykiai?

Kai filmuoji vaidybinius projektus, kino aikštelėje viskas suplanuota – pasiruošimas, pamainos. Gali dėlioti, numatyti savo laiką. Dokumentikoje ribos ir laikas išnyksta, ypač kai neegzistuoja aiškūs įvykiai, nėra konkrečių datų. Tiesiog stovi ir lauki, kol kas nors įvyks, nutiks. Kartais nutinka, o kartais – ne, tada kuriam laikui išvyksti. 

Fiziškai irgi buvo nelengva, dirbau vienas, be asistento, pats turėjau tampyti kamerą, nuolat su ja vaikščiojau. Vytautas, žinoma, padėdavo, bet vis tiek kamera buvo mano atsakomybė. Daug filmavome lauke, per lietų, šaltyje...

Filmo temos – sunkios, daug laiko leisdamas su herojais, pats pradedi mąstyti apie save, aplinką, pažįstamus. Tavo viduje prasideda transformacijos, vidiniai susitikimai su savimi. Buvo akimirkų, kai darydavosi sunku žiūrėti į tai, kas vyksta, buvo dienų, kai jautėmės nelaukiami, o žmonės nenorėdavo filmuotis. O kartais, priešingai, mūsų labai laukdavo, skambindavo, klausdavo, kada atvyksime.

Visas „Murmančių širdžių“ projektas buvo kontrastingas. Kiekvieną kartą išvykdamas į filmavimus žinojau, kad daug patirsiu. Kartais aiškiai jausdavau, kad kūnas sako: „Ne, ne, ne“. Nors dabar, praėjus kuriam laikui, prisimenu tik gražiausius momentus. Bet kokiu atveju filmas buvo itin stipri, pėdsaką mano širdyje palikusi patirtis. Ten būdamas netgi rūkyti mečiau, iki šiol nerūkau.

Turbūt smagu matyti, kad blogųjų patirčių ratas užsidaro, kad gyvenimai keičiasi?

Bendruomenėje mane nepaprastai įkvėpė, kad žmonės sprendžia savo problemas, bent jau mėgina tai daryti. Vienam pasiseka, kitam – ne, bet visi bando. Ir kiekvienas mėginimas yra jų pergalė.