Frida Kahlo buvo viena garsiausių Meksikos dailininkių. Jos gyvenimas buvo spalvingas, kupinas skausmo ir aistros. Ji žinoma dėl unikalių autoportretų, tokių kaip „Sutrupėjusi kolona“, „Sužeistas elnias“ ir „Dvi Fridos“.
Šios knygos puslapiuose pasakojama menininkės gyvenimo istorija, papildyta nuotraukomis ir garsiausiais paveikslais. Fridos gyvenimas nebuvo lengvas – būdama vos šešerių, susirgo poliomielitu, o dar didesnė tragedija nutiko sulaukus aštuoniolikos. Autobuso avarijoje Fridą pervėrė metalinis turėklų strypas, perskrodė visą dubenį, buvo pažeistos nugaros smegenys, suknežintas dubuo, sulaužytas raktikaulis ir sutraiškyta pėda. Po daugybės operacijų ji ilgai buvo prikaustyta prie lovos. Tuomet ji pradėjo tapyti – veidrodis, pakabintas virš jos lovos, leido jai matyti save. Taip gimė daugybė autoportretų. Šis gyvenimo etapas suformavo jos meninį stilių – Frida naudojo meną kaip būdą išreikšti savo skausmą, emocijas ir kovą su fiziniais trūkumais.
Frida Kahlo buvo išskirtinė moteris. Jos unikali išvaizda tapo jos asmenybės ir kūrybos dalimi. Ji išsiskyrė ryškiu stiliumi, derindama tradicinius meksikietiškus drabužius, ryškias sukneles ir aksesuarus. Plaukus pynė į kasas, puošė gėlėmis, o ryškūs veido bruožai – didelės akys ir sujungti antakiai – tapo jos identiteto dalimi. Fridos apranga, įkvėpta „tehuana“ stiliaus, ne tik atspindėjo meilę Meksikos kultūrai, bet ir padėjo maskuoti fizinius trūkumus, kartu pabrėždama jos išskirtinį stilių.
Šiandien Frida yra ne tik meno, bet ir emancipacijos ikona, kuri įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje – jos gyvenimas yra įrodymas, kad menas gali tapti galinga priemone išreikšti savo vidinį pasaulį ir atlaikyti didžiausius išbandymus.
Pasaulinė laikui nepavaldi ikona, menininkų, dizainerių ir stilistų įkvėpimo šaltinis, Frida tapo pasipriešinimo patriarchatui simboliu ir kultūrine netradicinės seksualinės tapatybės judėjimo figūra. Jos mitas toliau gyvuoja ir naujai interpretuojamas gatvės menininkų, kurių ryškiaspalviai kūriniai nugula ant sienų visame pasaulyje.
Iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.
Knygos ištrauka:
„Mūsų kelionė šiame pasaulyje yra tokia absurdiška ir trumpalaikė, kad man drąsos teikia tik žinojimas, jog man pavyko būti tikrai, būti savimi tiek, kiek buvo leista būti.“
Mėlynajame name tarp ikikolumbinių stabų ir vešlios augmenijos net gyvūnai maudėsi meilėje ir dėmesyje. Fridos širdyje mažieji gyvūnai visada užėmė ypatingą vietą. Ji apsupo save senovinės meksikiečių veislės beplaukiais šunimis, kurie XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje beveik išnyko. Jos mėgstamiausi buvo senjoras Cholotlis ir senjorita Cholocin – abu šie vardai susiję su dievu Cholotliu, actekų mitologijoje pomirtinio gyvenimo globėju ir vedliu į mirusiųjų pasaulį. Be šunų, Frida turėjo kačių ir papūgų. Mylimiausia jos papūga buvo Bonito, kuri mėgdavo įsirausti po antklodėmis, kai Frida ilsėdavosi. Ji laikė net elniuką, kurį vadino El Granizo (kruša), galbūt todėl, kad baltos dėmės ant jo kailio priminė krušos ledukus. Šis elnias buvo Fridos paveikslo „Elniukas“ veikėjas, jame gyvūnas turi jos veidą. Tačiau labiausiai Frida mylėjo beždžiones. Jas dažnai vaizdavo autoportretuose kartu su augalais, kuriuos taip kruopščiai prižiūrėjo. Tapomose gėlėse ir augalų lapuose Frida išliedavo savo vaisingumo ilgesį. Iš visų mylimiausia buvo beždžionėlė Caimitas de Guajabalis, kurios vardas reiškia „dėmėta kaip gvajala“. Ją Fridai iš kelionės po pietų Meksiką parvežė Diegas. Beždžionėlė koata Fulangas Čangas ir Caimitas de Guajabalis tapo paveikslų, kupinų paslėptų prasmių, protagonistėmis. „Autoportrete su beždžionėle“ Frida vaizduoja save, vilkinčią palaidine, jos kaklą juosia raudonas kaspinas, kuris sujungia ją su gyvūnu tarsi kraujagyslė, simbolizuojanti giminystės liniją ir iškelianti pirmapradžio ryšio su žmonijos protėviais metaforą. Padykusios prigimties Fridos augintinės koatos sukeldavo tikrą sumaištį, švelniai šiurpindamos kasdien apsilankančius svečius. Net kai Frida sirgo ir didžiąją laiko dalį praleisdavo lovoje, Mėlynajame name nuolat šurmuliuodavo menininkai, studentai, draugai ir meilužiai.
„Nestatykite sienos aplink savo kančią, nes ji gali jus praryti iš vidaus.“
1954-aisiais mirus Fridai, gyvybinga ir džiaugsminga namų atmosfera staiga išsisklaidė. Sielvarto prislėgtas Diegas nusprendė namą su viskuo, kas jame buvo – Fridos drobėmis, jos surinktais meno kūriniais ir Mėlynąjį namą puošusiais liaudies meno dirbiniais, – atiduoti Meksikos žmonėms. Jis iškėlė tik vieną sąlygą: dalis turėjo būti skirta tik jam, kad galėtų naudotis, kai pajus poreikį bendrauti su Frida. Todėl toje namo dalyje saugomi daiktai beveik pusę šimtmečio liko paslėpti nuo kitų akių. Laikas šiuose namuose tarsi sustingo. 2003-iaisiais, kai užantspauduoti Mėlynojo namo kambariai pagaliau buvo atverti visuomenei, atsivėrė visas juose slypintis lobynas. Prireikė ketverių metų, kad būtų sukataloguoti daugybė daiktų ir dokumentų, saugomų skryniose, spintose ir dėžėse. Be šešių tūkstančių penkių šimtų nuotraukų, dokumentų ir kai kurių svarbių piešinių, tokių kaip „Išvaizda gali būti apgaulinga“, buvo šimtai drabužių ir asmeninių daiktų – sijonų, audinių, aksesuarų ir papuošalų, kurie iki tol buvo matomi tik Fridos autoportretuose ir įvairiose nuotraukose, kurios padėjo paaiškinti tam tikrus jos gyvenimo ir kūrybos aspektus.
Dabar Mėlynasis namas yra muziejus. Kasmet į jį suplūsta tūkstančiai lankytojų pasivaikščioti po kambarius, kurie tapo savotiška piligrimystės vieta ir vienu populiariausių lankytinų objektų Meksike. Viskas išliko taip, kaip buvo. Nuo teptukų, kuriais Frida vedžiojo linijas ant savo ortopedinių korsetų, tapytų, tarsi būtų drobės, iki objektų, pasakojančių apie menininkės gyvenimą ir aistras. Ant jos apatinių sijonų tebėra dažų pėdsakų ir dėmių nuo rašalo, kuriuo rašė laiškus ir dienoraščius, ant palaidinių galima pastebėti taisymo žymių, taip pat įvairių kitokių dėmelių ir cigarečių išdeginimų. Iš Fridos pasaulį atspindinčių daiktų labiausiai jaudina knygų apie gimdymą, lėlių ir žaislų kolekcijos. Tai buvo dovanos, kurias ji labiausiai vertino, o tai puikiai žinoję jos draugai dažnai atvykdavo nešini dar vienu eksponatu jos kolekcijai. Vaikštant po tuos kambarius atrodo, tarsi vis dar būtų galima išgirsti lengvus Fridos žingsnius ir net užuosti jos kvepalų dvelksmą.
Vonios kambaryje išrikiuoti įvairūs kvepalų „Chanel N°5“ ir „Shalimar“ flakonai, tačiau ji taip pat naudojo „Roger & Gallet“ odekoloną „Jean Marie Farina“ ir garsiuosius Elsos Schiaparelli kvepalus „Shocking“. Frida juntama kiekvienoje detalėje. Ji Mėlynąjį namą pavertė savo sielos laboratorija, savo šventove, transformavo jį į meno kūrinį. Todėl net ir dabar kiekvienas, peržengęs namo slenkstį, patiria gana keistą pojūtį, tarsi ją būtų pažinojęs, nes tai, kas yra šiuose namuose, labai tiesiogiai ir ryškiai atspindi jos asmenybę. Namas, kuriame Frida gimė, gyveno, buvo laiminga, kentėjo, mylėjo ir mirė, įkūnija viską, kas jai buvo svarbu. Kiekvienas kambarys pulsuoja spalvomis: kostiumai, papuošalai, žaislai, lėlės, laiškai, knygos, jos nuostabi liaudies meno dirbinių kolekcija, teptukai ir ant sienų kabančios jos drobės. Viskas Mėlynajame name įtaigiai pasakoja apie ją ir atspindi glaudų jos gyvenimo ir kūrybos ryšį.
