Tik kai Manė du kartus neišlaikė stojamųjų egzaminų, tėvas leido siekti karjeros meno srityje. Manė pradėjo mokytis privačioje Tomo Kuturo, akademiško tapytojo, studijoje, o kopijuodamas senųjų meistrų darbus keliavo po Vokietiją, Olandiją, Čekoslovakiją, Austriją ir Italiją. Manė tapė tokiais laikais, kai „geras“ menas ar „negeras“ sprendė Akademija, o Akademija vertino klasikinę techniką, didžius paveikslus, vaizduojančius didžius žmones ir įvykius – herojines scenas iš istorijos ir mitologijos.
Daugybė menininkų taip ir dirbo. Apie ryškias spalvas negalėjo būti net kalbos. Paveikslas turėjo būti rudas. Du kartus per metus Akademija surengdavo parodą, vadinamą Salonu, kuri tuo metu buvo pati svarbiausia meno paroda visoje Europoje. Pirmas sėkmingas Manė darbas, „Ispanų dainininkas“ 1861 m. buvo eksponuojamas Salone ir pelnė dailininkui pripažinimą. Turbūt nė pats dailininkas negalėjo numanyti, kokį atgarsį sukels atviras jo paveikslų realizmas. Nors drobės Olimpija ar Muzika Tiuilri soduose papiktino amžininkus, Manė žavėjosi ir sekė tokiais senaisiais meistrais kaip Velaskesas. Akademistinis Salonas nuolat atmesdavo dailininko paveikslus, o štai maištingi impresionistai vadino jį savo karaliumi. Manė sukosi bohemos ir demimondo pasaulyje – pažinojo ir tapė tokius bohemiškus menininkus kaip Monė, taip pat aktorius, rašytojus, aukštuomenės žmones, politikus ir gražias moteris. Vis dėlto taip ir liko „maištininkas su chalatu“ – stilingas, pasiturintis miesto dendis. Dėl savo tokios išskirtinės padėties jis tapo pirmuoju iškiliu Paryžiaus dailininku, teptuku įamžinusiu įvairias XIX a. modernizmo meno sostinės gyvenimo puses.
Pirmoje albumo dalyje supažindinama su reikšmingesniais Manė biografijos faktais. Nušviečiami maištingi jo santykiai su šeima, studentiški laikai, romantinės pažintys, Batinjolio dailininkų grupės, kuriai priklausė Renuaras, Sezanas ir Dega, lyderio vaidmuo, galiausiai nepagydoma liga ir pernelyg ankstyva mirtis. Pasakojama apie pirmus nedrąsius Manė kūrybinius bandymus, taip pat apie skandalus, kurie lydėjo dažnai geriausius, bet amžininkų nesuprastus jo paveikslus. Visą gyvenimą lauktą pripažinimą ir šlovę dailininkas pelnė tik po mirties.
Antroje albumo dalyje sudėtos garsiausios Manė tapybos drobės, taip pat eskizai, piešiniai, raižiniai. Galeriją papildo vyresnės už Manė kartos dailininkų ir jaunesnių jo amžininkų paveikslai. Iš pirmųjų jis mokėsi ir sėmėsi įkvėpimo, antriesiems darė įtaką pats.
Albume skaitytojas ras net 500 reprodukcijų, kurios vaizdžiai pasakoja vieno ryškiausių ir originaliausių pasaulio dailininkų gyvenimą ir kūrybą.
Knygos ištrauka:
LŪŽIO TAŠKAS
Nusivylęs, kad buvo atmestas Salono, Manė pasuko prie kur kas tradiciškesnės tapybos. 1860-aisiais jis savo studiją perkėlė į Duai gatvę, o pats įsikūrė Batinjolio gatvėje. Abi vietos buvo šalia kavinių ir restoranų, kurie netrukus taps jo gyvenimo ir artėjančios Paryžiaus meno revoliucijos centru.
Manė neketino kelti skandalo dėl Absento gėrėjo, nes visada tikėjosi, kad Salonas jį priims. „Nutapiau paryžietišką atvaizdą, – apie paveikslą pasakojo Manė. – Bet jie [Salonas] nesuprato. Jie geriau suprastų, jei jiems nutapyčiau ispanišką atvaizdą.“ Jis ir nutapė – ir taip nors kartą sulaukė pripažinimo, kurio taip siekė.
Paveiksle Nustebusi nimfa Manė pavaizdavo nuogą Siuzaną, kuri vis dar buvo jo meilužė. Jos poza atkartojo dingusį Rubenso paveikslą, vaizduojantį biblinę Susanos ir nedorų seniūnų istoriją, kurio graviūras Manė buvo matęs. Taip pat kūrinys tolimai susijęs su dar viena nuogale iš Biblijos – Rembranto (Rembrandt) Betsabėja. Perkurdamas paveikslą nuo 1859-ųjų iki 1861-ųjų, jis Siuzaną pavertė mitologine nuogale, kurią nustebina (nematomas) satyras. Įsidėmėtina, kad Siuzana žvelgia tiesiai į žiūrovą. Tai neįprastas atvirumas nuogai moteriai, bet jis Manė paveiksluose dar pasikartos daugybę kartų.
Žvejyboje dailininkas dar akivaizdžiau skolinosi Rubenso temas, šįkart iš Pilies parko. Pavaizduodamas save ir Siuzaną kaip laimingą porą, nors ir besislepiančią po XVII amžiaus kostiumais, jis viešai pripažino jų santykius. Dabar Manė jau atvirai gyveno su Siuzana ir Leonu. 1861 metų rugpjūtį paveikslas buvo eksponuotas Sankt Peterburge, Rusijoje, bet autoriui gyvam esant pirkėjo nesulaukė.
MENININKAS BASTŪNAS
1862-ieji buvo Manė, kaip dailininko, brandos metai. Tėvui mirus jis paveldėjo turto ir įgijo jam itin svarbų savarankiškumą, nes per savo gyvenimą pardavė tik kelis paveikslus. Finansinė nepriklausomybė parėmė jo kūrybinę laisvę.
Manė visuomet atrodė kaip tikras miesto bastūnas – elegantiškas, nerūpestingas, bet pastabus klajoklis Paryžiaus bulvarais ir parkais. Gėrėdamasis miesto gyvenimu, 1862-aisiais nutapė Muzika Tiuilri soduose (žr. 108 p.), kuris dažnai laikomas „pirmuoju moderniu paveikslu“.
Tais metais Manė susikūrė rutiną: kasdien pietaudavo kavinėje „Tortoni“ šalia savo studijos, tuomet – dažnai kartu su Bodleru – eidavo pasivaikščioti po Tiuilri sodus, kur atvirame ore piešdavo eskizus – žmonių būrelius po medžiais. Popietiniai Tiuilri koncertai pritraukdavo madinguosius paryžiečius, tad jis piešdavo savo draugus ir kitus elegantiškus ponus – sparčiai, kasdieniškai, tarsi užfiksuodamas fotoaparatu, tuo nauju gąsdinančiu išradimu.
Manė paveiksle Muzika Tiuilri soduose susijungia keli skirtingi meno aspektai, tuo metu dominę menininką: portretai, šiuolaikinis gyvenimas, lauko scenos, duoklė seniesiems meistrams ir įsisąmoninimas, kad paveikslas tėra išmonė, – šią trikdančią tiesą Manė priėmė kur kas lengviau nei ankstesni dailininkai. Paveiksle tarp krinolinų ir cilindrų atpažįstamos trylika figūrų. Tarp jų yra Bodleras, nuškicuotas vos atpažįstamu profiliu, operečių kompozitorius Žakas Ofenbachas (Jacques Offenbach), kritikai Teofilis Gotjė (Théophile Gautier) ir Šanfleri, poetas ir kritikas Zakaris Astriukas (Zacharie Astruc), sėdinti ponia Ležon (Lejosne), o šalia jos – ponia Ofenbach, kompozitoriaus žmona.
MANĖ MOTERYS
Dauguma XIX amžiaus dailininkų nuolat tapė moteris – nuogas, pusnuoges ar apsirengusias. Manė elgėsi neįprastai – tapė jas kaip asmenybes. Perteikdavo visų moterų charakterį ir protą. Trys, kurios Manė buvo ypač artimos, pačios tapo dailininkėmis.
Pirmoji reikšminga moteris Manė gyvenime ir mene – išskyrus jo žmoną Siuzaną, su kuria pagaliau susituokė 1863-iaisiais ir kuri nuo to laiko dienas dažniausiai ramiai leisdavo namie, – buvo Viktorina Meran. Kai 1862-aisiais susipažino su Manė, Viktorinai buvo vos aštuoniolika, bet ji buvo sumani, nes privalėjo greitai suaugti viename iš vargingiausių Paryžiaus rajonų. Ji jau buvo pozavusi Kutiūrui, o vėliau pozuos ir kitiems. Bet vienuolika metų buvo nuolatinė Manė pozuotoja, išgarsėjusi paveiksluose Pusryčiai ant žolės ir Olimpija. Neaukšta, liekna raudonplaukė Viktorina buvo tikra paryžietė, o ne pribloškiama klasikinė gražuolė. Manė ją priėmė tokią, kokia ji buvo, ir niekada nebandė tapyti jos kaip nors kitaip – kūryboje jis laikėsi sąžiningumo.
Sakoma, kad Manė pirmą kartą pamatė Viktoriną, besinešančią gitarą – ji mokėjo groti ir smuiku, – ir 1862-aisiais nutapė ją paveiksle Gatvės dainininkė (žr. 173 p.). Paveiksle Madmuazelė Viktorina toreadoro kostiumu (žr. 129 p.) vaizduodamas ją tarsi koridos kovotoją Manė tarytum tyčiojasi iš koridos heroizmo. Moteriai rengtis kaip vyrui, rodyti savo kojas (nors ir apmautas kojinėmis) tuomet buvo laikoma nepadoru, net provokatyvu.
Tačiau tikrasis šokas laukė kitąmet, kai pasirodė du garsūs aktai. Manė drąsa, kilus šurmuliui, tikriausiai sustiprino jo santykius su Viktorina. Nežinia, ar jie buvo seksualiniai. Ji menininkui iš aukštesniosios vidurinės klasės parodė visai kitokį pasaulį, nors Manė niekada nepriklausė bohemai. Paskutinį kartą ji jam pozavo 1873-iaisiais paveikslui Geležinkelio stotis (žr. 147 p.).
Netrukus Viktorina ir pati ėmė tapyti. 1876 metais jos paveikslą net priėmė Salonas, nors Manė kūrinys buvo atmestas. Viktorina Salone dar kelis kartus sulaukė sėkmės – tai atskleidžia jos dailės pobūdį. Mirė 1927 metais.
BERTA MORIZO
Grožiu ir žavesiu išgarsėjusi Berta Morizo (1841–1895) kilo iš kultūringos šeimos, susijusios su Žanu Onorė Fragonaru (Jean Honoré Fragonard), garsiu rokoko stiliaus dailininku. Iš pradžių Berta mokėsi pas peizažistą Žaną Batistą Koro (Jean-Baptiste Corot), o Salonas priėmė kelis jos paveikslus. 1868-aisiais susipažino su Manė ir savo seseriai parašė: „Man jis gana žavus, mano skonio.“ Manė jautėsi taip pat, tad jie tapo artimais draugais, nors tikriausiai santykiai apsiribojo draugyste. Manė per ateinančius metus ją tapė vienuolika kartų. Garsiausias paveikslas – 1869-ųjų Balkonas (žr. 135 p.), kuriame dominuoja Berta balta suknele, tamsiomis akimis ir juodais plaukais. Manė ją daug ko išmokė, o ji XIX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje supažindino dailininką su impresionizmu ir skatino tapyti iš natūros. 1874 metais Berta susituokė su dailininko broliu Eženu.
Berta netrukus atmetė visą akademinį meną ir savo paveikslus eksponavo beveik tik impresionistų parodose. Tuo metu buvo laikoma viena iš trijų šio stiliaus iškilių tapytojų moterų. Daugiausia piešė švelnias buitines scenas, tapė dailia, plunksniška technika, taip pat liejo puikias akvareles. Mirė staiga nuo plaučių uždegimo.
EVA GONSALES
Paskutinė iš trijų dailininkių, kurias pažinojo Manė, buvo vienintelė oficiali jo mokinė Eva Gonsales (Gonzalès, 1849–1889). Ji gimė Paryžiuje, nors tėvas buvo ispanas. Eva ir Manė susipažino 1869-aisiais ir jis nutapė jos portretą, kurį kitais metais priėmė Salonas. Tais metais buvo priimtas ir jos pačios paveikslas.
Iš pradžių ji patyrė didelę Manė įtaką, bet vėliau išplėtojo savo stilių. Nors buvo impresionistė, savo kūrinių – veikiausiai sekdama Manė – niekada neeksponavo kartu su impresionistais. 1878 metais Eva susituokė su tapytoju ir graviruotoju Anri Gėraru (Henri Guérard), kuris tapo daugelio jos paveikslų personažu. Eva mirė nuo embolijos vos dvi dienos po Manė mirties.
SKANDALAS IR SENSACIJA
Kritika, lydėjusi ankstyvuosius Manė kūrinius, nė iš tolo neprilygo patyčių audrai, kilusiai 1865-aisiais Salone sutinkant Olimpiją. Sukrėstas dailininkas išvyko į Ispaniją gyvai pasižiūrėti Velaskeso, meistro, kuriuo žavėjosi labiausiai, paveikslų. Dešimt dienų ten jam suteikė įkvėpimo visam likusiam gyvenimui.
1863 metų pabaigoje Manė baigė antrą savo didelį aktą. Tikriausiai ir pats nutuokdamas apie skandalingą jo potencialą, paveikslą slėpė iki 1865-ųjų.
Tuomet, padrąsintas Bodlero, aktą kartu su paveikslu Nuplaktas Kristus pateikė Salonui. Keista, šis priėmė abu. Pastarasis pastabų beveik nesulaukė. Užtat Olimpija sukėlė didesnį triukšmą už bet kokį kitą XIX amžiaus paveikslą.
KURTIZANĖ, O NE DEIVĖ
Viktorina Meran, pavaizduota tarsi meilės deivė Venera, guli ant prabangios lovos. Jos poza panaši į Ticiano Urbino Veneros (1538) (žr. 114 p.), kuriuo tada žavėjosi Engras ir kiti dailininkai. Bet Viktorinos aksesuarų nebūtų turėjusi jokia deivė: juodos šilkinės juostelės ant kaklo, auksinės apyrankės, gėlių plaukuose, šilkinės šlepetės ant vienos kojos ir juodo katino lovūgalyje. Visai tai išryškina jos erotiškumą. Akivaizdu, kad ji – ne klasikinė dievybė, o kurtizanė ar elitinė prostitutė. Daugelis kurtizanių rinkdavosi tokius graikiškus vardus kaip Olimpija.
Visuomenė ir kritikai prapliupo pykčiu. Olimpija neva „gėdinga“ ir „nepadori“, jos veidas – „kvailas“, o oda – „tarsi lavono“. Jos kūrėjas esantis „bjaurus ir ištvirkęs recidyvistas“, „gyvulys, indų šepečiais tapantis žalias moteris“. Atvirai nutapytas Viktorinos kūnas buvo laikomas ypač atstumiančiu. Taip pat ir juodaodė tarnaitė, atnešanti kliento dovanotą puokštę, bei padykęs juodas katinas.
Teofilis Gotjė, anksčiau žavėjęsis Manė, dabar atsisuko prieš jį, nes Olimpija jam pasirodė „prasta pozuotoja, išsitiesusi ant paklodžių. Jos kūno spalva purvina, pozavimas neegzistuojantis.“ Akivaizdžiai plokščias kūrinio formas ir kontrastingas spalvas iš dalies įkvėpė Manė tyrinėti japonų spaudiniai.
Po pirmų tokio įsiūčio dienų Salonas perkabino Olimpiją, kuri iš pradžių kabėjo geroje vietoje, taip aukštai, kad ją buvo sunku net įžiūrėti, juo labiau įvertinti.
BODLERO ATVIRUMAS
Paveiksle Olimpija senųjų meistrų tapyba susilieja su įžūliomis erotinėmis graviūromis ir nuotraukomis, kurios Prancūzijoje išpopuliarėjo XIX amžiaus viduryje. Kurbė kai ką panašaus padarė XIX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, bet rafinuota Manė tema smarkiai skyrėsi nuo Kurbė sąmoningai nutapytų kaimiškų paveikslų. Dėl to šio autoriaus kūryba dar labiau trikdė daugumą paryžiečių.
Sukrėstas dailininkas patarimo paprašė Briuselyje gyvenančio Bodlero: „Įžeidimai ant manęs užgriuvo kaip kruša. Niekada nebuvau atsidūręs tokioje situacijoje… Norėčiau, kad tinkamai įvertintumėte mano paveikslus.“
Bodleras, tada jau smarkiai pasiligojęs dėl sifilio, atrašė kandžiai, bet taikliai: „Prašote, kad jums atskleisčiau tikrąją jūsų vertę. Tai, ko prašote, kvaila. Jie jus įžeidinėja, jų patyčios jus erzina, su jumis jie elgiasi neteisingai… Negi manote, kad esate pirmas žmogus, atsidūręs tokioje situacijoje? Negi jūs genialesnis už Šatobrianą ir Vagnerį? Iš jų irgi tyčiojosi. Bet jų tai nenužudė… Tie vyrai – pavyzdys, [bet] jūs, jūs – tik pirmasis šiame degeneratyviame mene. Tikiuosi, kad dėl tokio atvirumo nelaikysite man nuoskaudos.“
Manė ir nelaikė.
