Menininkė Klerė Bodri Čeis užpuolama ir paliekama mirti savo namuose Konektikuto pakrantėje. Klerė išgyvena, tačiau kuo dabar jai pasitikėti? Pagrindinis Klerės įtariamasis – Grifinas, gubernatoriaus posto siekiantis įtakingas jos pačios sutuoktinis.

Prieš pat užpuolimą Klerė ruošėsi savo kūrybos parodai. Viena jos sukurtų šešėlių vitrinų – aiški užuomina Grifinui, kad Klerė žino, kokį žiaurų nusikaltimą jis padarė prieš dvidešimt penkerius metus. Jei tiesa iškils aikštėn, politinė Grifino karjera žlugs. Klerė neabejoja tik dėl vieno – sutuoktinis ir galingi jo rėmėjai nedvejodami ją nužudys, kad išsaugotų paslaptį.

Tą pačią dieną, kai pasikėsinama į Klerės gyvybę, miršta dar viena moteris – Klerės pažįstama. Detektyvai susieja jos mirtį su Klerės užpuolimu. Dvigubas tyrimas įsibėgėja ir Klerei teks apsispręsti, ką paaukoti, kad išardytų korumpuotų privilegijuotųjų tinklą, kuriems Grifino ir savi interesai svarbiau net už žmogaus gyvybę.

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Stankevičiūtė.

Tą naktį aš mačiau kalnų liūtą. Alkana ir pavargusi nuo tūnojimo trobelėje anksčiau nei įprastai išsiruošiau prie jūros kišenės. Melsvą miglotą prietemą pakeitė tamsa, o aš neturėjau mobiliojo telefono, jokio ryšio su pasauliu už miško ir paplūdimio, tad nenumaniau, į kurią pusę Grifinas nukreipė manęs ieškoti. Man pasirodė, kad teisėsaugos pareigūnai gali vėl pasitelkti šunis, kurių lojimą girdėjau pirmą dieną, todėl turėčiau sustiprinti savo teritorijos apsaugą didžiųjų kačių ir lapių šlapimo mišiniu. Paskleidžiau jį tolimajame tako, kuriuo įprastai vaikščiojau, gale.

Barstydama miltelius apėjau savo trobelę dideliu ratu. Kai akys priprato prie tamsos, žvaigždžių šviesos pakako, kad matyčiau, kur einu. Kai nereikia skubėti, galiu lengvai orientuotis miške naktį. Mudu su tėvu labai dažnai taip vaikščiodavome. Laikiausi šiaurės ir vedama Šiaurinės žvaigždės jaučiausi taip, lyg būčiau sukūrusi magišką mane apsaugosiantį ratą.

Baigusi nuėjau paplaukioti sąsiauryje, kad nusiplaučiau nuo savęs dvoką ir numalšinčiau žaizdų peršėjimą. Mėlynės iš purpurinių jau virto geltonomis, žaizdos ant rankų pasidengė šašais. Išlipusi iš vandens vėl užkopiau į kalvą. Stovėjau laidojimo vietos pakrašty ir drebėjau. Pajutau, kad kažkas mane stebi. Pažvelgiau į pietvakarius – indėnai tikėjo, kad jų kūnus palikusi siela keliauja į tą pusę – ir pamaniau, kad pamačiau šviesos žybtelėjimą.

Skyniausi kelią šaltinio link norėdama nusiskalauti druską ir pasiimti geriamojo vandens, kai mano sprandas pašiurpo. Pajutau grėsmę; primityvioji smegenų dalis, fiksuojanti garsus ir kvapus, kurių įprastai nepastebime, pabudo. Pajutau, kad mane seka, ir sustingau, įtempiau ausis. Net labai stengdamasi neišgirdau nieko, išskyrus įprastus nakties garsus: maršoje kvaksinčias medvarles, šviežius lapelius kedenantį lengvą vėjelį.

Lėtai apsisukau. Nežinojau, ką pamatysiu – Grifiną su peiliu ar vieną iš jo policijos pareigūnų su ginklu, nukreiptu į mane. Vis dėlto ne toliau nei už kokių aštuoniolikos metrų pamačiau žėrinčias geltonas akis, švytintį gelsvą kailį. Puma tūnojo tankmėje, už kurios prasideda pekvotų kapavietė. It šešėlis, išskydęs auksas žvaigždžių šviesoje. Stovėjau visiškai ramiai.

− Klere, niekada neatsuk nugaros didelei katei, – sakė tėvas. – Jos tikros slapukės, niekada neišgirsi, kaip prisėlins. O nusprendusi, kad esi grobis, priartės taip staiga, kad nespėsi sureaguoti.

Jis liepė pasistengti atrodyti didesnei, drąsesnei už pačią katę, tačiau tą naktį miške aš kažkodėl pamiršau viską, ko tėvas mane mokė, – ne todėl, kad supanikavau, o todėl, kad puma buvo mano nubrėžto rato viduje. Ji buvo mano pasaulio dalis, dalis magijos. Galbūt po užpuolimo tebekliedėjau, tačiau baimės nejaučiau.

Spoksojau katei į akis. Supratau, kad ji gali lengvai mane nužudyti. Perrėžtų lenktais nagais, suleistų dantis į kaklą ar kaukolę – akimirksniu mirčiau. Neišsigandau, nes jau žinojau, ką gali padaryti žmogus, ką padarė mano vyras. Paviliota mano išbarstytų miltelių ji tikriausiai užuodė saviškius; gal ieško poros, o gal nori įtvirtinti savo teritoriją, kovodamas su kitu patinu iki mirties. Žinojau tik tai, kad stoviu priešais žvėrį, kuris metų metus audrino mano vaizduotę.

Puma suprato, kad nekeliu pavojaus. Žiūrėjo man į akis minutę, dvi, tris. Kvėpavau ramiai. Žinojau, kad turėčiau atsitraukti, labai lėtai, tačiau likau stovėti. Sumirksėjau ir per tą trumputę sekundę žvėris dingo. Neišgirdau, pajutau tik oro dvelktelėjimą jam pasišalinus, pietvakarių pusėje, take, vedančiame į dvasių pasaulį, pamačiau šmėstelint vos įžiūrimą auksinio kailio šešėlį.

Po susidūrimo nusprendžiau tąnakt prie šaltinio neiti. Žinojau, kad padaras eis ten atsigerti, todėl nenorėjau tampyti savo sėkmės už ūsų. Namelyje maisto neturiu, jokie kvapai jo neatvilios. Pasakiau sau, kad tai tėvo siųstas gynėjas – manęs nepuls, bet sudoros kiekvieną, norintį nuskriausti mane. Gal tai ir paikystės, bet nepajėgiau galvoti apie dar didesnį pavojų nei ta situacija, kurioje jau buvau.

Įlindau į miegmaišį, tačiau nepajėgiau užmerkti akių. Kalnų liūtas priminė man, kad negaliu prarasti budrumo. Turiu sugalvoti planą. Pamažu stiprėjau, turėjau rasti pagalbą. Vienintelė bėda ta, kad vis dar nežinojau, kuo galiu pasitikėti.

Žvaigždynai judėjo dangumi, slinko valandos. Aš prisnūdau, tada išgirdau kažkokio gyvūno riksmą, mirties miško tankmėje ženklą. Ar pumos medžioklė buvo sėkminga? O gal susapnavau savo pačios riksmą, kai šaukiausi pagalbos prieš keturias dienas? Gal sapnas buvo apie ateitį, apie tai, ką Grifinas padarytų mane radęs?

Nežinojau, bet užmigti nebepavyko.

***

Konoras ir Džena Miano nusprendė kartu apklausti Deną Bensoną. Konoro neapleido mintis apie galimą abiejų bylų sąsają. Selės rašytame raštelyje dukart šmėstelėjo žodis, galimai reiškiąs „Fordas“, ir jis priminė sau pasiteirauti Deno, ar šeimai priklauso toks automobilis.

Konorui toptelėjo, kad jis lig šiol neapklausė Fordo Čeiso, Klerės posūnio. Jei Selė omenyje turėjo jį, ne automobilį, galbūt vaikinas galėtų tapti gija tarp jos ir Klerės?

Į Rytinę miesto ligoninę jie atvažiavo skirtingais automobiliais, ir Konoras nusekė paskui Dženą pro sukamąsias duris. Bensono būklė pagerėjo, jis buvo perkeltas į kitą aukštą. Pasikalbėję su vyriausiąja slaugytoja jie nuėjo į jo palatą. Denas pusiau sėdomis gulėjo lovoje ir per televizorių žiūrėjo pokalbių laidą.

– Pone Bensonai, – kreipėsi Džena. – Tai detektyvas Rydas.

– Sveiki, – pasisveikino Bensonas. Jo oda buvo papilkėjusi. Nedidukas, bet raumeningas, trumpai kirptais rudais, žilti pradėjusiais plaukais. Jis žvelgė plačiai atmerktomis akimis, ir Konoras pamanė, kad atrodo išsigandęs, kaip automobilio žibintų apakintas elnias. Kakta virš kairės akies buvo sutvarstyta.

– Kaip laikotės, pone Bensonai? – pasiteiravo Konoras.

– Gerai, – atsakė jis.

– Neatrodote gerai. Žinau, kad buvote rimtai sužeistas.

– Aha. Jie sako, kad man pasisekė, jog metalas nepervėrė širdies, – pasakė Denas. – Tačiau tai niekis, palyginti su tuo, ką teko ištverti Gvenai. – Jis smarkiai nurijo seiles, nusuko akis į langą. – Ir Čarlis, mano berniukas. Kur jis?

– Mes nežinome, – švelniai tarė Džena.

– Labai gaila, kad jis tebėra dingęs, – pasakė Konoras.

Bensonas linktelėjo, bet akių nepakėlė.

– Ar galite papasakoti, kas nutiko penktadienį? – paklausė Konoras.

– Jau papasakojau jai, – pasakė Bensonas, mostelėjęs į Dženą, ir nusišluostė akis – tik jos buvo sausos. Apie Selę jis neužsiminė.

– Papasakokite, ką tądien veikėte, – paprašė Konoras. – Buvo darbo diena. Kodėl vaikai nėjo į mokyklą?

– Norėjome suspėti iki Atminimo dienos savaitgalio, – pasakė Bensonas. – Ištrūkti į Bloko salą prieš užplūstant miniai. Patogiai išplaukti iš prieplaukos.

– Taigi suplanavote ankstyvą išvyką? – pasiteiravo Džena. – O gal tai buvo netikėtas sprendimas?

– Suplanavome. Netgi ketinome apsirūpinti išvakarėse.

– Apsirūpinti? Papasakokite daugiau, – paprašė Džena. – Aš jachtomis neplaukioju.

– Na žinot, nusipirkti maisto, gaiviųjų gėrimų, užkandžių ir panašių dalykų. Viską nuvežti į jachtą, kad galėtume anksti išplaukti iš prieplaukos. Iškart po pusryčių, taip manėme.

– Kas važiavo apsipirkti? – paklausė Konoras.

– Aš. Tuo aš pasirūpinau ketvirtadienį po darbo.

– Kur? – pasidomėjo Konoras.

– Blakholo bakalėjoje, – atsakė Bensonas.

– O kas viską sukrovė į laivą? – paklausė Džena.

– Aš. Bet ne ketvirtadienio vakarą. Nepavyko.

– Kada tai padarėte? – paklausė Džena.

– Penktadienio rytą. Tą dieną, kai išplaukėme.

– Pone Bensonai, kokį automobilį vairuojate? – uždavė klausimą Konoras.

– BMW.

– Ar turite fordą?

– Ne, o ką?

– Ar turėjo Selė?

– Ne, ji vairavo „Suburban“.

Konoras linktelėjo. Taigi, jeigu tos kreivos raidės Selės raštelyje reiškia Fordą, omenyje ji turėjo ne automobilį.

– Gerai, – pasakė Konoras. – Kelintą valandą sukrovėte atsargas į jachtą?

– Devintą ryto.

– Penktadienį, taip?

– Taip, jau sakiau.

– Ar skambinote į mokyklą pranešti, kad vaikai nepasirodys? – pasiteiravo Džena.

Bensonas gūžtelėjo pečiais ir susiraukė, lyg būtų suskaudę.

– Tokiais dalykais rūpinosi Selė. Bet taip, tikriausiai ji paskambino.

– Taigi rytą išplaukėte iš prieplaukos? – paklausė Konoras.

– Ne, – atsakė jis ir giliai atsiduso. – Išplaukėme ankstyvą popietę.

– Kodėl? – paklausė Džena. – Kas jus užlaikė?

– Selė, – pasakė akmeniniu veidu.

– Kodėl? – vėl paklausė Džena.

– Viskas prasidėjo dar vakare. Pasakė, kad nenori plaukti.

– Ar paaiškino, kodėl? – pasidomėjo Džena.

– Prastai jautėsi. Manė, kad neatlaikys pasiplaukiojimo, viso savaitgalio ant vandens.