Ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Jautrūs žmonės“ autoriai – rašytojai ir edukatoriai, tinklalapio „Sensitive Refuge“, tapusio galinga jautrių žmonių virtualia bendruomene, įkūrėjai – Jenn Granneman ir Andre Sólo dalijasi ilgamete darbo su jautriais asmenimis patirtimi ir pateikia vertingų patarimų, kurie padės geriau suprasti savo jautrią prigimtį bei išmokti džiaugtis jos teikiamomis dovanomis.
Kaip jautriam žmogui patogiau gyventi šiandieniniame pasaulyje ir ištverti aplinkos dirgiklius? Kaip atrodo tamsioji empatijos pusė? Kaip naudotis savo jautrumu darbe, neleisti jam virsti perfekcionizmu ir išvengti perdegimo? Šiuos ir panašius klausimus nagrinėja knyga „Jautrūs žmonės“ – kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Pasauliui reikia jautrių žmonių ir jų supergalių
Slaugytoja nemėgo skųstis, bet niekaip negalėjo nusikratyti jausmo, kad kažkas ne taip. Naujausia jos pacientė, pusamžė moteris, taisėsi po širdies vožtuvo operacijos. Savo istoriją slaugytoja papasakojo Tedo Zeffo knygoje „The Power of Sensitivity“, bet paprašė likti anonime. Taigi vadinkime ją Ane. Ši moteris – slaugytoja iš Kanados, turinti daugiau kaip dvidešimties metų intensyviosios slaugos patirties. „Nors esu iš tų slaugytojų, kurioms patinka intensyviosios terapijos skyriaus aplinka, laisvadieniais drybsau ant sofos ir žiūriu filmus, kad atsigaučiau nuo gausybės dirgiklių, – pasakojo ji. – Kolegos mane erzina, nes mano poilsis labai skiriasi nuo nuolatinės jų adrenalino
medžioklės.“
Iki tol minėta Anės pacientė sveiko gerai ir gydytojas manė, kad tolesnės priežiūros jai nereikia. Anei būtų buvę labai paprasta išbraukti ją iš savo sąrašo ir leisti viskuo pasirūpinti chirurgams. Bet nuojauta neleido jai to padaryti. Kaskart Anei užėjus patikrinti, pacientė jautėsi vis prasčiau. Pavyzdžiui, jai buvo patogu gulėti tik ant dešinio šono, nors tai atrodė labai neįprasta.
Anė buvo neseniai išsiaiškinusi, kad yra jautri, ir tą dieną į darbą atėjo stipriai jausdama savo supergalią. Per pertrauką poilsio kambaryje apgalvodama dienos įvykius susimąstė: „Jei [pacientės] kūnas bando man kažką pasakyti, kas tai galėtų būti? Ir kodėl man taip dėl jos neramu?“ Gal ji, būdama jautrus žmogus, jaučia kažką, ko jos kolegos nepastebi? Dažniausiai baigiantis pamainai ji jausdavosi rami ir galėdavo keliauti namo žinodama, kad kažkam padėjo. Bet tądien viskas buvo kitaip.
Anė susimąstė apie tai, kas būtų, jei ji paprieštarautų gydytojams. Išsišokti drįstančias slaugytojas drausmindavo ar bausdavo, kartais net atleisdavo. Jeigu ir negrėstų būti atleistai, Anė nenorėjo įžeisti ar nuliūdinti savo kolegų, nes manė, kad įtempti santykiai trukdytų deramai pri žiūrėti pacientus. Maža to, ji pripažino šiek tiek bijanti vyriausiojo chirurgo, kuris buvo atsakingas už šios pacientės gydymą.
Nors baimės netrūko, Anė žinojo, kad nebegali tylėti. „Supratau, kad galbūt esu vienintelis jos šansas išgyventi“, – sakė ji.
Kai vienas gydytojas į jos nerimą numojo ranka, ji nepasidavė ir nuėjo pas kitą. Šis ja patikėjo ir pasiteiravo, gal vertėtų patikrinti pacientės širdį nešiojamuoju ultragarso aparatu ir pasižiūrėti, ar aplink ją nesikaupia skysčiai. Anė sutiko, nors tai reiškė, kad procedūrą teks atlikti be chirurgo sutikimo, o šitaip elgtis ji nepakentė. Bet tyrimas kaipmat patvirtino jos nuojautą – pacientės širdyje buvo didelis krešulys. Širdis bet kurią akimirką galėjo sustoti.
Pacientė buvo skubiai nuvežta į operacinę, krešulys pašalintas. Anės pastangomis ji visiškai pasveiko. Vėliau Anė išgirdo, kad jei nebūtų taip pasielgusi, pacientė būtų mirusi. „Jaučiausi pagerbta, kad galėjau šitaip panaudoti savo jautrumo dovaną, – sakė ji. – Dabar žinau, kad mano pastabumas ir vidinė stiprybė padėjo įvertinti padėtį įvairiais aspektais.“ Jeigu galėtų visa tai pakartoti, tikrai taip nebijotų chirurgų reakcijos. Tiesiog maloniai, bet griežtai išdėstytų savo nerimą ir žinotų, kad bus išklausyta. Pasklidus žiniai apie šį poelgį Anė tapo skyriaus didvyre.
Anė tėra vienas žmogus, kurio jautrumas suteikė pranašumą darbe. Jos istorija rodo, kad jautrumas nėra asmeninė supergalia – tai bruožas, duodantis naudos visai žmonijai. Jeigu jūs ar jūsų mylimas žmogus sirgtų, būtent tokią slaugytoją kaip Anė norėtumėte matyti šalia jo. Jautrumas gelbsti gyvybes.
Kas nėra jautrumas
Labai svarbu suprasti ne tik tai, kas jautrumas yra, bet ir tai, kas jis nėra. Jautrumas nėra tas pats, kas introvertiškumas, autizmas, sensorinis procesinis sutrikimas ar trauma.
Jautrumą ir introvertiškumą supainioti lengva. Introvertiškumas visai neseniai imtas mažiau stigmatizuoti, iš dalies už tai turėtume būti dėkingi pribloškiamai Susan Cain knygai „Tyla“. Tačiau jautrumas stigmatizuojamas iki šiol, nors introvertus ir jautrius asmenis sieja tam tikri bendri bruožai, pavyzdžiui, poreikis reguliariai pailsėti, mąslumas ir gyvas vidinis pasaulis. (Kai kurie ekspertai, tarp jų ir Aron, mano, kad Cain iš tiesų rašė ne tiek apie introvertus, kiek apie itin jautrius asmenis.) Logiška, kad jei esate jautresnis aplinkai, norėsite mažiau laiko leisti su žmonėmis, kad bent šiek tiek apribotumėte dirgiklių
kiekį.
Tačiau tarp introvertų ir jautrių žmonių yra tam tikrų esminių skirtumų. Introvertiškumas apibūdina socialinę orientaciją: tai polinkis mieliau leisti laiką mažose kompanijose ar būti vienam. Kita vertus, jautrumas apibūdina žmogaus orientaciją į aplinką. Taigi galime teigti, kad introvertus iš esmės vargina bendravimas, o jautrius žmones labiausiai vargina dirgiklių kupina aplinka, ir visai nesvarbu, ar bendravimas yra jos dalis. Anot Aron, maždaug 30 procentų jautrių žmonių yra ekstravertai ir maždaug 70 procentų jų – introvertai. Taigi galite būti jautrus, ekspresyvus ir mėgstantis bendrauti ekstravertas arba jautrus introvertas, vertinantis vienatvę ir tylą. (Kitaip tariant, neteisingo jautrumo nebūna).
Autistai ir jautrūs žmonės taip pat turi bendrų bruožų, pavyzdžiui, juos sieja polinkis vengti tam tikrų kvapų, valgių ar tekstūrų arba stipri reakcija į kai kuriuos dirgiklius. Tačiau, remiantis Acevedo tyrimu, autistų ir jautrių žmonių smegenys skiriasi. Pavyzdžiui, jos kone visiškai priešingai suvokia emocinius ir socialinius reiškinius. Konkrečiai kalbant, jautrių žmonių smegenyse stipriau veikia sritys, siejamos su ramybe, hormonų balansu, savitvarda ir savimone. O štai autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių smegenyse sritys, siejamos su ramybe, emocijomis ir socialumu, – mažiau aktyvios. Dėl to autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms kartais tenka mokytis suprasti socialinius signalus, o jautrūs žmonės kitus perpranta itin lengvai, net lengviau nei mažiau jautrūs.
Su jautrumu dažnai painiojamas ir sensorinis procesinis sutrikimas, nes abu jie susiję su reakcija į dirgiklį. Tačiau sensorinis procesinis sutrikimas reiškia, kad smegenims sunku priimti jutiminę informaciją ir į ją atsakyti. Pavyzdžiui, šį sutrikimą turintis vaikas gali perdėtai reaguoti į dirgiklius ir rėkti paliestas arba, priešingai, reaguoti per menkai ir šiurkščiai žaisti žaidimų aikštelėje. Nors tam tikras sensorinis nepatogumas yra vienas iš jautrumo bruožų, jis nekliudo kasdieniam gyvenimui taip, kaip sensorinis procesinis sutrikimas. Be to, sensorinis nepatogumas nėra vienintelis jautrumo bruožas. Jautrumas veikiau reiškia neįprastai gilų ar itin nuodugnų informacijos apdorojimą.
Trauma yra viskas, ką mūsų nervų sistemai tą akimirką suvokti pernelyg sunku. Traumą gali sukelti kritinės situacijos, tokios kaip smurtas, maisto stygius ar žiaurumas, taip pat mylimo žmogaus (ar augintinio) netektis, liga ar chuliganizmas. Trauma iš esmės keičia nervų sistemą, žmogus tampa itin budrus ir dirglus. Jautrūs žmonės dėl polinkio nuodugniai apdoroti informaciją taip pat gali tapti dirglūs. Tai vadiname pernelyg stipriu dirginimu ir išsamiau aptarsime ketvirtame skyriuje. Ekspertai sutaria, kad jautrūs žmonės traumai pasiduoda lengviau nei kiti, nes stipriau reaguoja į visus dirgiklius, taip pat ir potencialiai trauminius. Tačiau trauma ir jautrumas iš esmės nėra tas pats: vėlgi, Acevedo rado skirtumų jautrių ir kenčiančių nuo potrauminio streso sutrikimo žmonių smegenyse.
Baigiamoji pastaba: kaip žmogus gali būti ir aukštas, ir kairiarankis, taip jis gali būti ir jautrus, ir pasižymėti dar kokiu nors bruožu ar turėti sutrikimą. Pavyzdžiui, ga lite būti jautrus žmogus ir kentėti nuo potrauminio streso sutrikimo (ar depresijos, nerimo, sensorinio procesinio sutrikimo ir pan.). Bet jautrumas pats savaime nėra sutrikimas. Neįmanoma „diagnozuoti“ itin jautraus asmens, jautrumo nereikia gydyti, nors jautriems žmonėms tikrai praverstų pasimokyti, kaip tvarkytis su pernelyg stipriu dirginimu ar reguliuoti emocijas. Kai kurie žmonės jautrumą net ima laikyti savitu neurotipu. Neurotipų teorija teigia, kad smegenų skirtumai neturėtų būti laikomi trūkumais, tai sveikos normalių žmogaus savybių spektro variacijos. Jautrūs žmonės pasaulį mato kitaip, jie turi kitokių poreikių nei mažiau jautrūs. Jautrumas nėra kažkas menkesnio, tai ne yda. Jis padeda mūsų rūšiai klestėti.
