Gyvenime jūs nesate Kamilė Birgė. Kodėl nutarėte knygas pasirašyti slapyvardžiu?

Dar nuo mokyklos laikų pavydėjau rašytojams, galintiems susigalvoti kokį tik nori vardą. Netgi maniau, jog visi autoriai privalo turėti slapyvardžius. Žinojau, kad ant mano pirmosios knygos viršelio bus slapyvardis. Ir ne tik dėl paslaptingumo – norėjau atskirti savo kasdienį gyvenimą, kuriame esu mama, žmona, darbuotoja, nuo kūrybos. Naiviai tikėjausi, kad tuomet niekas darbe nesužinos apie mano pomėgį, bet nuslėpti nepavyko ir tuo džiaugiuosi, nes jaučiu kolegų palaikymą.

Kartą mus su bendradarbe Aleksandra M. Aiste, kuri taip pat rašo meilės romanus, vienas kolega pavadino „Rašytojų sąjunga“. Iki šiol pakikename save taip pavadindamos. Ar daug yra įmonių, kuriose būtų tokia sąjunga?

Nuo mokyklos laikų paslapčia rašėte?

Mokykloje visas merginas buvo apėmusi dienoraščių rašymo mada. Aš neatsilikau. Studijų laikais – Kauno technologijos universitete studijavau informatiką – kurdavau satyrines eiles. Šaudavo į galvą idėja, užrašydavau sąsiuvinio pabaigoje ir pamiršdavau, niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Nuo mažens buvau tiksliukė. Net lietuvių kalbos mokytoja vis sakydavo, kad rašau gerai, bet matematiškai.

O kaip atsirado romanas?

Kartą susirašinėjau su jau minėta savo bendradarbe Aleksandra M. Aiste (tada ji taip pat dar nebuvo išleidusi knygos). Ji prasitarė puoselėjanti svajonę parašyti knygą. Nepamenu, ar tą pačią naktį, ar kitą susapnavau romano siužetą. Viskas prasideda lėktuve: ji grįžta iš komandiruotės, jis – žavus lėktuvo pilotas. Po skrydžio stovėdamas prie durų jis atsisveikina su išlipančiais keleiviais ir jųdviejų žvilgsniai susitinka...

Žinutėje Aistei aprašiau, kaip užsimezga dviejų žmonių – keleriais metais vyresnės moters ir jauno vyro – meilės romanas. Ji paklausė, o kas toliau. Pradėjau fantazuoti, kaip vystosi jų istorija, vėl jai nusiunčiau. Aistė pakartojo klausimą... Pajutau, kad galiu sukurti istoriją, kuri kažkam patiks. Tas jausmas mane įkvėpė. Kompiuteryje atsidariau failą ir pradėjau rašyti. Vis siunčiau draugėms skaityti, ką naujo parašiusi, o jos tik gyrė ir gyrė... Tai kaip netęsi?

Kada vyrui prisipažinote rašanti meilės romaną?

Ilgai nesakiau. Kirbėjo jausmas, kad užsiimu niekais. Po darbo vakarais ar savaitgaliais užsidarydavau miegamajame ir slapta vienumoje pasinerdavau į kuriamą istoriją. Namiškiai manė, jog žiūriu filmus. Vieną savaitgalį miegamajame praleidau tikrai daug laiko, vyras nutarė pasidomėti, kuo užsiėmusi. Neslėpiau: „Rašau knygą.“ Priblokštas jis tik mestelėjo: „Ar tu sergi?“ Aš supykau: išdaviau savo paslaptį, o jis pamanė, kad man perkaito galva. Nutariau daugiau nieko nesakyti. Net kai paklausdavo, ką veikiu užsidariusi ir pasiėmusi kompiuterį, atsakydavau, kad susiradau gerą filmą.

Tik tada, kai iš leidyklos gavau patvirtinimą, kad romaną ketina spausdinti, nutariau prisipažinti, ką slapta nuveikiau. Po pirmos jo reakcijos man tikrai buvo nedrąsu vėl apie tai prabilti. Nusileidau į svetainę ir rimtu tonu pasakiau, kad noriu pasikalbėti. Jis taip išsigando, jog net išraudo ir užbėgo į priekį paklausdamas: „Tu laukiesi?“ Mes auginame du pametinukus, mintis apie trečią jį gąsdino, o artimieji vis mus ragino, klausė, nejaugi po dviejų sūnų nenorime dukros. Tad jam palengvėjo, kai pasakiau, kad parašiau knygą! Ir labai apsidžiaugęs puolė sveikinti. Tą akimirką supratau, kaip svarbu, kai tave palaiko artimiausias žmogus. Dar labiau jį pamilsti. Vyras paprašė rankraščio, greitai perskaitė, visiems draugams puolė pasakoti!

Meilės romanų rašytojos sulaukia ir artimųjų priekaištų, esą dabar visi žiūrės lyg pro didinamąjį stiklą, ar tik tokios dramos nevyksta jų šeimoje...

Jei nerimauja meilės romanų autorių artimieji, tai kaip turėtų jaustis gyvenantieji su trilerių rašytojais? Mano artimiausi žmonės tik džiaugiasi ir nepriekaištauja, o vyras juo labiau! Jie palaiko ir ragina nesustoti. Net sūnūs, kurie mano knygų neskaitė ir greičiausiai jų neatsivers, didžiuojasi manimi, nors nesigiria draugams, bet matau, kaip džiaugiasi, kai pasidaliju kokia smagia su rašymu susijusia naujiena. Jų visų palaikymas man labai svarbus.

Džiaugiuosi, kad pirmas blynas nebuvo prisvilęs: mano debiutinis romanas „Kasdien vis labiau“ 2020-aisiais pateko į skaitomiausių lietuvių autorių romanų bibliotekose dešimtuką. Šis įvertinimas suteikė daugiau pasitikėjimo ir privertė greičiau užbaigti pradėtą antrąjį romaną „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“.

Ne viena rašytoja prisipažino, kad ilgiausiai kaupėsi meilės scenos aprašymui. O kaip jums?

Man nereikia specialaus pasiruošimo ar taurės vyno drąsai. Nėra skirtumo, ar rašau, kaip žmonės valgo, ar kaip mylisi. Juk tai taip natūralu! Jei jau herojai iki to priėjo, nieko negaliu padaryti, tik paklusti jiems ir užrašyti.

Gal nustebinsiu, bet didžiausia mano kūrybos palaikytoja – anyta. Ji turi tokį bruožą, kuris ne visiems patinka, – tiesą sako nevyniodama į vatą. Man, kaip rašytojai, ši savybė patinka, nes kritika labiau nei pagyros verčia tobulėti. Pamenu, kaip neramiai padaviau jai antrosios knygos rankraštį – baiminausi reakcijos į labai atviras meilės scenas. Nutariau, kad anyta bus lyg lakmuso popierėlis. Jei perskaičiusi sakys, kad ne, čia jau per daug, tuomet teks kažką su jomis daryti ir švelninti. Jos niekas nešokiravo! „Nieko nekeisk. Juk čia romanas“, – tepasakė.

O ir naujojo romano „Meilė be recepto“ siužetas užgimė sapne? Kodėl viskas prasideda visiškai neromantiškoje vietoje – ligoninėje?

Žinot, žmonės pradeda gyvenimus nuo balto lapo, o aš pikantišką romaną – nuo balto chalato. Gal toks siužetas atsirado, nes pačiai, kaip ir knygos herojei Urtei, teko gulėti ligoninėje su dvylikapirštės žarnos opa. Sunku pasakyti. Tiesiog atėjo vaizdinys: mano herojė guli ligoninėje ir ją gydo arogantiškas gydytojas. Pradėjusi rašyti nenutuokiau, kaip pakryps herojų keliai, tik žinojau, kad viskas baigsis gerai.

Nesu skaičiusi knygos, kurioje veiksmas rutuliotųsi Kauno klinikose. Tikiuosi, mano romanas bus pirmasis, ir skaitytojos puls ten ieškoti gydytojo Henriko, norėdamos pasitikrinti sveikatą. Beje, ištikimiausios jau tą padarė ir sakė, kad, deja, nėra gydytojo Henriko, dirbančio Kauno klinikose!

Rašydama nesukau ratų apie ligoninę ieškodama įkvėpimo, mat pati esu čia gulėjusi ir jutau klinikų dvasią. Be to, turėjau puikią konsultantę – ten dirbančią gydytoją Rasą, kuri su malonumu atsakydavo ne tik į medicininius klausimais, bet ir, pavyzdžiui, kiek ligoninėje kainuoja kava.

Ne viena moteris pripažins, kad apsilankymas pas išvaizdų mediką priverčia pasitempti...

Be abejo, simpatiškas gydytojas visada priverčia pasitempti, bet, kaip sakė mano konsultantė gydytoja Rasa, – flirtuoti su gydytojais griežtai draudžiama. Tai blaško jų dėmesį, o jūs rizikuojate savo sveikata! Aš ją papildysiu: jei vis tiek labai norisi flirtuoti, tikite, kad tai padeda pasveikti ar laikas ligoninėje eina linksmiau, geriau rinkitės dėmesio objektą iš kitos palatos! Kartu greičiau pasveiksite.

Kaip IT specialistė prieš pradėdama rašyti jūs turėtumėte pasidaryti lentelę su visais pasakojimo vingiais ir...

Esu kažkur skaičiusi, kad vieni rašytojai yra architektai, o kiti – sodininkai. Pastarieji pasodina sėklytę, laisto ir žiūri, kas iš to išeis. Aš taip ir elgiuosi. Kai išleido mano pirmąjį romaną, tik tada pradėjau skaityti knygas apie kūrybinį rašymą, klausyti vaizdo paskaitų. Ten pabrėžiama, kad reikia turėti planą, kaip ir daro rašytojai architektai. Netgi jaučiau kompleksą, kad jo neturiu... Bet galop supratau, kad visi esame skirtingi, ir velniop tą planą! Lai mane neša patys herojai.

Jūs norite išgyventi rašymo nuotykį, o ne dirbate!

Rašymo niekada nepavadinčiau darbu, juo labiau sunkiu. Man tai hobis, smagus nuotykis. Džiaugiuosi, kad laisvalaikiu galiu padaryti kažką daugiau, ne tik kepti blynus... Be įprastinio darbo ir pamaitinusi šeimą, galiu kažką sukurti ir pasidalyti su skaitytojais. Rašymas pakylėja.

Iki šiol dažniausiai rašau užsidariusi miegamajame ir įsitaisiusi lovoje, tik vasarą su kompiuteriu išeinu į terasą.

Ką jums duoda meilės romanai?

Esu įsitikinusi, kad meilės romanai – puiki atsipalaidavimo priemonė, nesvarbu, ar juos rašai, ar skaitai. Pasinėręs į kitų gyvenimus pamiršti viską aplinkui. Meilės romanai yra geriausias, greičiausias ir, be abejonės, saugiausias būdas pabūti žavaus astronauto ar ištvermingo samurajaus glėbyje, krūtinėje pajusti drugelių plazdėjimą, išjudinti kraują ir su džiaugsmu širdyje užversti paskutinį knygos puslapį.

Ar jūs pačios meilės istorija tiktų romanui?

Mano vyras, būdamas studentas, nuomojosi butą su dar trimis pažįstamais. Tarp jų buvo mano draugė Eglė. Kartą mudvi ruošėmės į klubą. Ateinu pas ją į naują butą ir matau virtuvėje sėdintį nepažįstamą patrauklų vaikiną. Nenutylėjau ir juokais paklausiau: „Kodėl penktadienio vakarą niekur neini, negi galvoji, kad tavo meilė ateis pas tave į namus?“ Pasijuokėm ir su drauge išėjom. Po kiek laiko pasirodė, kad meilė tikrai atėjo pas jį į namus.

Skaitant jūsų knygą nuolat norisi šypsotis, o kartais netgi nusikvatoti balsu. Mėgstate juokauti?

Juokas mane lydi nuo vaikystės. Kai gyvenau su tėvais, mama mus užmyluodavo, o tėtis prajuokindavo. Dabar jo vaidmenį perėmė vyras. Jis vienu juokeliu sugeba pataisyti mano bjaurią nuotaiką. Nuo jo neatsilieka ir sūnūs. Juokas – geriausias vaistas nuo visų ligų.

Romane paminėjau savo tėčio dažnai kartojamą frazę: „Dar nė vienas pacientas nėra parašęs man skundo.“ Visuomet ją girdėdama nusišypsau, nes jis – veterinaras. Įdomu, kaip tėtis sureaguos, atradęs šiuos žodžius knygoje.

Apie Kamilės Birgės romaną „Meilė be recepto“

Buvusio vaikino dėka Urtė įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Penkerius metus, kol buvo pora, jis aiškino, kad santuoka nieko nereiškia, bet neseniai ji sužinojo, kad vyras, kuriam norėjo pagimdyti būrelį vaikų, netrukus užmaus žiedą vos pažįstamai amerikietei.

Ir štai – Urtė guli Kauno klinikose. Palatos kaimynė psichologė Kristina taip pat gydosi opą, kurią padovanojo neištikimas vyras, pametęs habilituoto daktaro galvelę dėl jaunos pasijos. Kur dvi likimo draugės, ten kvepia nuotykiais – pasirodo, net ligoninėje gali būti nenuobodu!

Tik... Urtė negali pakęsti arogantiško gydytojo Henriko Tomkaus. Pro palatos durų stiklą pastebėjusi grėsmingą siluetą baltu chalatu įsitempia, o jam pravėrus duris, jai tampa sunku kvėpuoti. Vengia net šypsotis šiam patraukliam medikui, nes jau pirmą kartą apžiūrėdamas jis leido suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai...

Gydantis romanas su humoro doze ir pikantiškais prieskoniais!