Jis taip pat ir vienas iš trijų katalikų kunigų, plaukusių šiuo gigantu ir iki galo atlikusių savo kunigišką pareigą – klausėsi nelaimės draugų išpažinčių, guodė ir laimino juos bei atsisakė sėsti į vietas gelbėjimo valtyje, suteikdami progą išsigelbėti kitiems. Šis momentas atspindėtas ir garsiajame Steven’o Spielberg’o filme „Titanikas“.
Sąsajos su Londono lietuvių bažnyčia
Mintis plačiau pasidomėti J. Montvilos gyvenimu kilo dar leidžiant balandžio mėnesio „Moters“ numerį, kuriame buvo išspausdintas mūsų žurnalistės interviu su Petru Tverijonu – Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios kunigu. Bažnyčia 1912 m. pastatyta emigravusių lietuvių bendruomenės lėšomis. Įdomiame interviu buvo ir plačiau neišplėtota mintis apie tai, kad Šv. Kazimiero bažnyčia ypatinga joje esančia atminimo lenta, kuri susijusi su „Titaniko“ tragedija – ji skirta lietuviui kunigui J. Montvilai, atsisakiusiam lipti į gelbėjimo valtį.
„Titaniku“ plaukė trys katalikai kunigai: anglas, vokietis ir lietuvis. Kas matė S. Spielberg’o filmą „Titanikas“, turbūt įsiminė epizodą, kai smuikininkai grojo „Dieve, arčiau tavęs“, o kunigas laimino nelaimės draugus: tie trys kunigai pavaizduoti viename asmenyje. Beje, Šv. Kazimiero bažnyčioje ne vienas turistas lankėsi vedamas noro apžiūrėti atminimo lentą, ypač tada, kai filmas, laimėjęs ne vieną „Oskarą“, buvo labai populiarus.
Turėjo ir dailininko gabumų
Pradėsiu nuo trumpos J. Montvilos biografijos ir nuo jo sąsajų su Šv. Kazimiero bažnyčia. Tik reikia pasakyti, kad žinios apie kunigą labai skurdžios ir prieštaringos, net jo gimtinė nurodoma vis kita. Tačiau lietuvių žurnalistas, istorikas Vytautas Valentinas Česnulis, tyrinėjęs J. Montvilos gyvenimą, išsiaiškino, kad šis buvo Kazio ir Magdalenos Montvilų sūnus, vyriausias jų vaikas. Be Juozo dar užaugo keturi sūnūs ir trys dukros.
„Iš karto tenka pasakyti, kad įvairių šaltinių žinios apie kunigą ne tik prieštaringos, bet kai kur netgi klaidingos. Pasak Lietuvių enciklopedijos (Bostonas), J. Montvila gimė 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės apskrityje, Nendriškių kaime. Žuvo Atlante 1912 m. balandžio 15 d. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų dvasinėje seminarijoje. Įšventintas 1908 m. kovo 22 d. ir paskirtas vikaru į Lipską. Už slaptą patarnavimą unitams rusų valdžios buvo nubaustas – atleistas iš pareigų be teisės užimti kokią nors vietą pastoracijoje. Kurį laiką dirbo Seinuose prie lietuviškų laikraščių, rašė pamokslus „Vadovui“. Turėdamas dailininko gabumų, yra nupiešęs vinječių ir kitų puošmenų Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Matydamas, kad negalės gauti kunigo vietos Lietuvoje, išsirengė vykti į Ameriką. Kiek pabuvęs Anglijoje, sėdo į „Titaniką“. Atsisakęs pasinaudoti gelbėjimosi valtimi, guodė ir ramino mirties valandą kitus keleivius.
Kunigo gimtinė yra ne Gudelių miestelis (bažnytkaimis), apie 26 km nuo Marijampolės, o Gudinės kaimas netoli Marijampolės“, – anksčiau skelbtų biografijų klaidas ištaisė V. V. Česnulis.
Suspendavo kunigystės teises
Tarp „Titaniko“ keleivių buvo ir lietuvis kunigas J. Montvila – vienas iš trijų katalikų kunigų. Visi jie mirties akivaizdoje parodė tikrą didvyriškumą – atsisakė siūlytų vietų gelbėjimo valtyje, užleisdami jas kitiems. Jie nedvejodami priėmė sprendimą vykdyti savo kunigišką misiją. Iš pradžių klausė išpažinčių individualiai, tačiau supratę, kad turi per mažai laiko išklausyti visus norinčiuosius išpažinti nuodėmes, teikė bendrą palaiminimą ir nuodėmių atleidimą, laikė šv. Mišias, mirties akivaizdoje sakė padrąsinančius pamokslus. Ne tik katalikams, bet ir protestantams. Apie katalikų kunigų pasiaukojimą liudijo išsigelbėjusieji, rašė to meto pasaulio žiniasklaida“, – 2007 m. Kanados lietuvių leidinyje „Tėviškės žiburiai“ rašė Stanislovas Sajauskas.
„J. Montvila mylėjo gimtąją kalbą, o važiuodamas į Ameriką vežėsi paruoštas spaudai brolių Antano ir Jono Juškų „Dainas“, kurias tikėjosi ten išleisti... Nemažą įtaka kunigą J. Montvilos patriotizmui darė žymūs Seinų seminarijos profesoriai kunigai Juozas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas, Justinas Staugaitis. Tačiau lenkų kunigui Romualdui Jelžbykovskiui tapus seminarijos vicerektoriumi prasidėjo aršus lietuvybės persekiojimas. Iš seminarijos šalinami aktyvesni klierikai, profesoriai, kurie turėjo trauktis į JAV. Neatsitiktinai ir J. Montvila buvo paskirtas į lenkišką kraštą – Augustavo dekanato Lipskio parapiją. Vėliau perkeltas į Liubavo Švč. Trejybės bažnyčią. Tačiau ir čia kunigavo neilgai, nes caro pareigūnų buvo susektas teikiant sakramentus stačiatikiams ir nubaustas. Jo, kaip vikaro, teisės buvo suspenduotos, uždrausta laikyti giedotines šv. Mišias, sakyti pamokslus, teikti sakramentus. Perkeltas į Seinus rezidentu. Čia dirbo lietuvybės darbą, padėdamas spausdinti lietuviškus laikraščius „Vadovas“, „Šaltinėlis“, „Spindulys“, – rašė S. Sajauskas.
Patarė palaukti... „Titaniko“
Į Ameriką išvykęs Juozapo brolis Petras, sužinojęs, kad caro valdžia suspendavo J. Montvilos kunigiškas pareigas, pakvietė jį atvykti į Ameriką, kur galėsiąs kunigauti lietuviškoje parapijoje, kol pasibaigs kunigystės pareigų suvaržymas.
„Nežiūrint giminių atkalbinėjimų, gavęs vyskupo Antano Karoso leidimą ir palaiminimą, kunigas J. Montvila ruošėsi plaukti per Atlantą. Atlaikęs šv. Mišias Marijampolės bažnyčioje, atsisveikinęs su giminėmis, per Prūsiją iš pradžių nuvyko į Londoną pas lietuvių parapijos bažnyčios kunigą K. Matulaitį. Šis jam patarė neskubėti vykti, truputį palaukti, nes netrukus iš Anglijos į Ameriką išplauksiąs naujas laivas „Titanikas“. Juo būsią saugiau ir greičiau pasiekti Amerikos žemyną... Kunigas K. Matulaitis davė ir pinigų kelionei apmokėti. Būtent Londono bažnyčioje ir įamžintas J. Montvilos atminimas“, – rašė S. Sajauskas. Beje, teigiama, kad J. Montvila norėjo plaukti „Titaniku“, nes šis laivas buvo milžiniškas – mažiau supamas bangų, todėl mažesnis pavojus susirgti jūros liga.
Politiko giminaitis
Garsiau apie J. Montvilą prabilta 2012 m., kai sukako 100 metų nuo „Titaniko“ katastrofos.
Tuometis Seimo narys Julius Dautartas žiniasklaidai sakė, kad J. Montvila – jo senelio brolis. Apie giminaičio žūtį pirmą kartą sužinojo iš senelių pasakojimų dar būdamas vaikas. Nors apie tai jis pasakojęs savo bendraklasiams, pastarieji tik šaipėsi, manydami, kad J. Dautartas tenori susireikšminti. Tačiau vėliau jį užtarė vaikystės draugas, garsiu poetu tapęs Antanas A. Jonynas, kitiems vaikams parodęs faktus įrodančią laikraščio iškarpą. Beje, tuometis politikas kreipėsi į Bažnyčios hierarchus dėl kunigo J. Montvilos beatifikavimo – jo paskelbimo palaimintuoju. Tai buvo jau ne pirmasis kreipimasis – dar sovietmečiu šiuo klausimu į Bažnyčios hierarchus kreipėsi tikintieji.
Pasak J. Dautarto, jis apie tai kalbėjęs ir su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, ir su keliais vyskupais. Nors visi žinojo apie J. Montvilos pasiaukojimą, esą tai buvo natūralus poelgis: kitaip tikintis žmogus negalėjo pasielgti.
Tragedijos šimtmečio išvakarėse pasirodė žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell (pastaroji gyveno Amerikoje, todėl galėjo naršyti archyvus) knyga „Titaniko“ lietuviai“. Joje rašoma, kad su „Titaniku“ buvo susiję keturi lietuviai. Plačiau apie tai – skyrelyje „Titaniko lietuviai“.
„Titaniko“ lietuviai“
Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygoje rašoma, kad Eliezeras Gilinskis – antrasis Lietuvos gyventojas, žydas nuo Ignalinos, keliavęs „Titaniku“. 22-ejų vaikinas buvo kilęs iš didelės šeimos, bet nusprendęs geresnio gyvenimo ieškoti už Atlanto, mat buvo puikus šaltkalvis, o ši profesija Amerikoje buvo paklausi. Amerikoje ketino atidaryti spynų fabriką, o prasigyvenęs pasikviesti visą šeimą. Bet, kaip žinome, Amerikos krantų nepasiekė, jo vienintelio iš lietuvių kūną rado gelbėtojai. Tačiau pamatę, kad tai trečios klasės keleivis, pririšo svarmenis ir įmetė atgal į vandenyną, mat visiems trūko karstų.
Trečiasis lietuvis – Simas Baniulis, keliavęs kaip įgulos narys. Apie jį žinoma labai mažai (kad kilęs iš Sūduvos, neturėjęs nė trisdešimties metų): bėgo nuo carinės valdžios, nes nenorėjo atlikti rekrūtų prievolės kariuomenėje, todėl „Titaniku“ plaukė pasivadinęs kitu vardu ir pavarde (nežinoma, kokiu). Spėjama, kad į „Titaniko“ įgulą pateko, nes prieš tai mokėsi jūrininkų mokykloje Liverpulyje. Nepavyko rasti nei jo palaikų, nei giminaičių. Knygos autorės spėja, kad palaikai galėjo būti ištraukti ir palaidoti kartu su kitų įgulos narių kūnais Halifakso kapinėse.
Netiesiogiai su tragedija susijęs ir kapitonas Liudvikas Stulpinas (kai kuriuose dokumentuose ir parašuose – Stulpingas), gimęs 1871 m. netoli Telšių, Jomantų kaime. L. Stulpino vardas nuskamba 1912 m. – mat jo vadovaujamas laivas „Birma“ priima skęstančio svajonių laivo „Titanikas“ nelaimės signalą (teigiama, kad „Birma“ buvo pirmasis laivas, pasikalbėjęs su katastrofą patyrusiu laineriu) ir, nė akimirkos nesuabejojęs, skuba į pagalbą. Kaip vienoje publikacijoje skelbia LRT, kapitonas paskiria 15 papildomų kūrikų, kad laivo varikliai turėtų kuo daugiau galios, įgula pasiruošia priimti, šildyti ir maitinti lediniame vandenyje sušalusias aukas. Vis dėlto „Birma“ tolokai nuo tragedijos vietos – apie 100 jūrų mylių, o „Titanikas“, matyt, apimtas nevilties ir panikos, praneša netikslias koordinates. Pirmasis atplaukė ir likusiems gyviesiems pagelbėjo laivas „Karpatija“.
1912 m. spauda apie J. Montvilos žūtį
Į tinklalapį punskas.pl Sigitas Birgelis įdėjo kelias ištraukas, susijusias su J. Montvilos žūtimi, iš 1912 m. spaudos. Lenkų savaitraštis „Zaranie“ 1912 m. gegužės9 d. rašė (kalba visur netaisyta – aut. past.):
„Žinios iš nelaimingojo laivo. Tarp įvairių „Titaniko“ tragedijos detalių yra viena, kurios niekaip negalima nepaminėti. Laive tarp kitų keleivių buvo du (kažkodėl minimi tik du – aut. past.) kunigai, kurie atsisakė sėsti į gelbėjimo valtis. Kai laivas pasviro į šoną ir pradėjo grimzti į vandenį, daugelis matė juos stovinčius ant denio tarp nelaimingųjų. Jie žuvo rankas iškėlę, suteikdami žmonėms paskutinį išrišimą. Vienas iš tų kunigų buvo lietuvis kun. Montvila, kuris patarnavo savo tautiečiams Anglijoje, ir keliavo į JAV dirbti lietuvių sielovadoje.“
Praėjus savaitei po katastrofos Seinų „Šaltinis“ išspausdino kun. K. Matulaičio laišką:
„Iki šiol telegramai paduoda vardus 220 išgelbėtųjų, po kelis kartus skaičiau, bet veltui, tarp jų neradau vardo kun. Juozapo. Rytoj gal bus jau visų išgelbėtųjų vardai apskelbti, bet ar rasis tarp jų kun. J. Montvila? Jeigu milijonieriai I klesos žuvo, tai ką sakyti apie keliauninkus II klesos, kurioje keliavo ir kun. J. Montvila. Negaliu suraminti savo širdies, veltui ieškau nuo ryto lig vakaro laikraščiuose nors mažiausios vilties. Kartu širdyj, lyg jūros vandenyje, ir skaudu be saiko. Nustojau tėvo, motinos, nustojau brolio, bet taip nebuvo skaudu, kaip dabar nustojus kun. Juozapo. Ne tiek skaudu Jo kaipo žmogaus ir giminaičio, bet gero, doro, ramaus, blaivaus, darbštaus kunigo. Gal Dievo tokia valia buvo, kad Jo nekaltos, tyros širdies nesuterštų Amerikos nedorybės. Jeigu negausite nuo manęs šiandie arba ryt telegramos, galite rašyti kun. Juozapui nekrologą. Trumpai Londone pasidarbavo, bet visų širdis patraukė. Kiekvienas išgirdęs apie šią nelaimę, ašaras lieja.“
Po tragedijos Montvilų šeima gavo 130 svarų (tais laikais – didžiuliai pinigai – aut. past.) pašalpą. Brolis Petras JAV išleido biografinę knygą „Kai grįžta praeitis“, kurios pratarmėje rašoma:
„Paminklo jam Atlanto vandenyne pastatyti negalima. Tegul ši knygelė bus jam kaip paminklas ir primins taurų lietuvį, patriotą kunigą Juozą Montvilą. Jei jis būtų miręs Lietuvoje, tai gal Marijampolės kapinėse būtų iškaltas jam juodo granito paminklas prie kitų Montvilų, prie visos giminės. Jei būtų jis miręs Amerikoje, tai jo kapas būtų kur nors lietuvių laidojimo vietose. Ir ten stovėtų paminklas, ir jo įrašas bylotų apie kunigą, kuris savo gyvenimą skyrė lietuvių tautai. Dabar niekur nėra tokio paminklo. Tik ši knygelė primena Jį. Ne kapinių lankytojams, bet tiems, kurie, iš praeities stiprybės semdamiesi, vartys jos puslapius.“
Faktai apie nelaimę
Prof. Kęstutis Žemaitis straipsnyje „Tragizmas ir herojiška meilė „Titanike“: kunigas Juozas Montvila“ rašo, kad „Titaniko“ kapitonas, siekdamas mėlynojo kaspino (prizo, kuris skiriamas greičiausiai Atlanto vandenyną keleiviniu laineriu įveikusiam kapitonui), nepaisė perspėjimų dėl didžiulių ledkalnių ir nekeisdamas nei kelionės krypties, nei laivo greičio plaukė link Amerikos. Visgi netrukus vienas moderniausių to meto laivų sutiko lemtingą kliūtį, kuri didžiausiame to meto pasaulio laive suformavo apie 90 metrų dydžio skylę. Kunigo Juozo Montvilos brolis šią situaciją aprašo taip:
„Išgirdęs pavojaus signalą, prie vairo budėjęs karininkas staiga išjungė visus motorus. Norėjo pasukti ir patį laivą, bet laivas buvo nepaprastai didelis. Jis turėjo savo inercinę jėgą ir greitį, jo nebuvo galima taip lengvai pasukti. Taip laivas smaigaliu atsitrenkė į ledo kalną. Ledo kalnas iš vandens buvo iškišęs tik mažą savo dalį. Vandeny buvo didelė masė, kuri lengvai sutraiškė laivo smaigalio šoną. Dešinėje smaigalio pusėje pramušė 300 pėdų skylę.“
„Supratus avarijos rimtumą, prasidėjo gelbėjimo darbai, laive kilo panika. „Titaniko“ keleivius pradėta sodinti į laivelius. Bet keleivių buvo kur kas daugiau nei vietų gelbėjimo laiveliuose. Gelbėtis pasiūlyta ir laive buvusiam Juozui Montvilai bei dviem kitiems katalikų kunigams: vokiečiui Benediktui Perešicui ir anglui Tomui Raselui Bailui. Į gelbėjimo laivelius nebetelpantiems „Titaniko“ keleiviams sakramentus teikę, juos laiminę ir guodę katalikų kunigai savo vietų gelbėjimo laiveliuose atsisakė. 27-erių lietuvių kunigas Juozas Montvila liko „Titanike“ ir herojiškai mirė kartu su daugiau nei 1500 kitų keleivių“, – teigė K. Žemaitis.
Kun. J. Montvilos gyvenimą nagrinėjęs prof. Kęstutis Žemaitis pastebi:
„Atsisakydamas vietos gelbėjimo valtyje, jaunas kunigas iš Seinų vyskupijos apsisprendė išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tikriausiai visai nepažįstamo, nematyto, ir net nežinojo, ar kas nors kada nors apie šį jo poelgį sužinos. Šis kunigo apsisprendimas, kaip elgtis katastrofos metu, liudija jo dvasinę brandą ir kunigišką kilnumą. Apsispręsti reikėjo tuoj pat. Panašiai kaip šventajam kunigui Maksimilijonui Kolbei, kuris jau vainikuotas šventųjų garbe. Juozas Montvila priešingai – mažai kam žinomas. Vis dėlto šie du katalikų kunigai buvo labai panašūs – nedvejodami atidavė gyvybes už artimą.“
