– Anksčiau minėjote, kad kai atvykote į Niujorką, gerus penkiolika metų neturėjote jokio ryšio su Lietuva. O dabar čia esate dažnas svečias. Stebite, kas vyksta Lietuvos kultūros lauke, jaučiatės jo dalimi?
– Atvykęs į Lietuvą daug dirbu prie įvairių projektų, vos spėju suktis ir, deja, neturiu laiko eiti į koncertus, parodas ar spektaklius. Visgi galiu pasakyti viena – Lietuvoje vyksta labai daug kultūrinio gyvenimo, kurį norėčiau patirti – tai matau iš reklamų, afišų, socialinių medijų. Manau, kad esate labai laimingi, turėdami tiek įvairiausių pasirinkimų. O aš, atidavęs duoklę Lietuvos kultūros laukui, grįžęs namo bent keletą dienų nieko nedarau, ilsiuosi!
– Dažnai būnate įvardijamas kaip Amerikos lietuvis, kartais – niujorkietis, vilnietis, gal net marijampolietis. Tapatybės klausimas, kalbant plačiąja prasme, Jums svarbus?
– Žmogus nesirenka, kur gimsta. Paauglystėje, Sovietų Lietuvoje, kamavau save klausimu, kodėl gi aš negimiau Amerikoje. Dabar, gyvenant Amerikoje, manau, kad mano lietuviška tapatybė mane praturtina, leidžia žiūrėti į daugelį reiškinių plačiau, nei galėčiau gimęs Amerikoje. Mano sūnus Kristijonas, užaugęs Amerikoje, jau yra pilnai integravęsis į šios šalies gyvenimą, bet man tai tikrai negresia. Man patinka mano dvilypumas, manau, kad gyvendamas užsienyje, bet būdamas lietuviu, esu turtingesnis žmogus su daugialypėmis patirtimis ir platesne pasaulėžiūra.
Ta Lietuva, kurioje aš užaugau, skiriasi nuo Lietuvos, kurioje auga dabartinis jaunimas. Lietuviška tapatybė vienokia buvo tarpukariu, dar kitokia sovietmečiu ar 90-aisiais. Kokią lietuvišką tapatybę tada reikia saugoti? Tapatybė yra nuolat kintanti sąvoka. Lietuvoje, kurioje užaugau, daug kas man buvo nepriimtina, būtent todėl ir išvažiavau. Lietuviams, gyvenantiems užsienyje, tapatybė ir vėl kinta – esame maža tauta, todėl išvažiavę negalime suburti tokių bendruomenių, kaip emigrantai iš didelių šalių, dažnai net nesimokantys anglų kalbos. Mes, mažos tautos atstovai, esame priversti megzti ryšius, santykius su nauja šalimi, integruojamės ir tai keičia mūsų lietuvišką tapatybę, manau, taip ją praturtindami.
– Vilniuje, šimtmetį mininčiai Dainų šventei sukūrėte instaliaciją „Sodai“. Ankstesnį variantą pristatėte ir Amerikoje. Kada ir kodėl sodai atsirado jūsų kūryboje?
– Pirmąjį „Sodų“ variantą kūriau tuomet, kai į mane kreipėsi Lietuvos ambasada Vašingtone. Kadangi Lietuva šventė modernios valstybės atkūrimo šimtmetį, norėta padaryti kūrinį, kurį būtų galima vežioti po įvairius Amerikos didmiesčius ir būtent amerikiečiams pristatyti Lietuvą. Todėl reikėjo kažkaip sudominti visa ko mačiusią Amerikos didmiesčių publiką. Sodai gali būti suprantami daugelyje tautų, nes jų formos – atpažįstamos ir elementarios. Linijos, trikampiai, piramidės kartojasi per visą žmonijos istoriją, nuo Egipto faraonų laikų iki šių dienų.
Mūsų tikslas buvo pristatyti Lietuvą kuo platesniam žiūrovų ratui, todėl instaliaciją reikėjo kurti didelę, kuriančią įspūdį. Pagalvojau, kad šviesa visuomet traukia žmogų, todėl kurdamas sodus sumaniau juos padaryti šviečiančius. Beje, tam įtakos padarė ir žymūs Amerikos menininkai, kurie savo instaliacijose naudojo neonines šviesas dar 60-70-aisiais metais. Tikėjau, kad tokie geometrinių, šviečiančių formų vaizdiniai amerikiečiams bus artimesni ir suprantamesni, būtent dėl šių menininkų indėlio į amerikietišką kultūrą.
Pirmą kartą „Sodai“ buvo pastatyti istorinėje ir labai gražioje Vašingtono „Union“ geležinkelio stotyje, įsikūrusioje prie pat Kapitolijaus. Per tas kelias dienas „Sodų“ instaliaciją pamatė beveik 400 tūkst. žmonių. Ambasada norėjo vežioti šį kūrinį po skirtingus miestus, tad jis turėjo būti didelis, bet tuo pačiu lengvai išrenkamas, kad sutilptų į automobilį. „Sodai“ buvo eksponuojami Niujorke, Vašingtone, Čikagoje ir Filadelfijoje. Įvairiose spaudos leidinių ir televizijos laidų apžvalgose jie buvo reklamuojami tarp labiausiai lankytinų tų miestų objektų. Tai buvo labai įsimintinas Lietuvos pristatymas JAV.
– Kokių reakcijų „Sodai“ anuomet susilaukė Amerikoje?
– Ko gero, juokingiausias įvykis nutiko Vašingtone. Pro šalį ėjo grupė žmonių, kuri pradėjo kalbėtis man šiek tiek pažįstama kalba. Pasirodė, jog tai latvių vaikų choras iš Rygos, atvažiavęs į Vašingtoną koncertuoti. Tik atskridę į nepažįstamą miestą, po ilgos kelionės, jie išlipo stotyje ir juos pasitiko gerai pažįstama ornamentika. Pasidėję savo lagaminus, visas choras sustojo prieš „Sodus“ ir pusvalandį traukė latviškas liaudies dainas. Tai buvo jaudinantis, labai gražus momentas. Sutikau ir daugiau žiūrovų iš Rytų Europos, kurie „Soduose“ atpažino savo gimtines. Amerikiečius ar imigrantus iš kitų šalių „Sodai“ intrigavo kaip šiuolaikinio meno objektas. Iš dalies, toks ir buvo mūsų tikslas: pristatyti Lietuvą kaip šalį su giliomis tradicijomis, kurios būtų aktualios šiuolaikiniame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad šią instaliaciją galiu pristatyti Lietuvoje.
– Kuo nuo ankstesnės instaliacijos skiriasi Vilniuje pristatyti „Sodai“?
Amerikoje pristatytus „Sodus“ buvo galima apžiūrėti tik iš išorės. Įrenginėjant instaliaciją, junginėjant laidus, man teko po ja tupėti, todėl turėjau galimybę apžiūrinėti „Sodus“ iš vidaus, kai aplink mane, 360 laipsnių kampu, kryžiavosi įvairių spalvų susikertančios diagonalės, kuriančios vis kintančias kompozicijas. Norėjau, kad žiūrovai irgi turėtų galimybę pamatyti šį grožį. Sugalvojau, kad pro kitą „Sodų“ instaliaciją bus galima praeiti ir ja pasigrožėti užvertus galvą. Taigi, naujoji instaliacija yra ne tik „Sodai“, bet ir arka.
– Jums Dainų šventė kelia kokius nors sentimentus, prisiminimus? Galbūt joje dalyvavote būdamas vaikas?
– Labai gerai atsimenu, kad mane maždaug šešerių tėvai vesdavosi į Dainų šventes Kalnų parke. Tai – vaikiški prisiminimai: skambančios dainos, daugybė žmonių. Nežinau, gal tai sovietų švietimo pasekmė, bet man buvo įkalta, kad nemoku dainuoti, todėl nebuvau chorų narys, taip pat nešokau, nors mama norėjo. Niekada neįsivaizdavau, kad kada nors būsiu Dainų šventės dalyvis, bet juo tapau būtent šios instaliacijos dėka.
– Ar kurdamas daug galvojate apie žiūrovus, jų reakcijas, tai, kaip jie priims kūrinį?
– Anksčiau aš daugiau galvojau apie žiūrovą ir dirbau prognozuodamas vienokias ar kitokias jų reakcijas. Bet seniai praradau viltį suprasti, kaip žiūrovai priims kūrinį, kurį kūrinį nupirks, o kurį – ne, tad dabar kuriu tik vedamas savo egoistinių paskatų.
Visgi manau, kad menas yra ne vienas ar kitas fizinis objektas, bet ryšys tarp menininko ir žiūrovo. Kūrinys yra tas indas, kurį tiek menininkas, tiek žiūrovas užpildo savo patirtimis, aspiracijomis, jausmais, apmąstymais ir toje terpėje kartais gimsta meninis patyrimas. Žiūrėjimas į kūrinį yra labai svarbus meninis aktas.
– Instaliacijos jūsų kūryboje atsirado ne taip ir seniai. Ar tai – sudėtingai įgyvendinama technika?
– Negali žinoti, kokia tiksliai bus instaliacija, kol rezultato nepamatai realybėje, negali prognozuoti, kaip visos kūrinio dalys veiks. Tikiu, kad kiekviena technika mane papildo, kažko išmoko. Dirbdamas su šviesos instaliacijomis, pradedu kitaip traktuoti šviesą tapyboje, o tapybos subtilybės daro įtaką darbams, kuriuos kuriu skaitmeninėmis technologijomis ir taip toliau. Yra menininkų, kurie griežtai apsiriboja tiek tematika, tiek išraiškos priemonėmis ir tai gali vesti prie puikių rezultatų, tačiau mane traukia naujos patirtys, nauji pasauliai, man būtina kelti ir spręsti vis naujas problemas. Jei pamokos suprastos ir išmoktos, turiu judėti prie kitų. Man patinka kūryba, manęs netraukia produkcija.
– Savo kūryba, meniniais projektais stipriai papildote mūsų kultūrinį gyvenimą. O kas jus patį traukia savo kūrybą pristatyti čia? Juk sėkmingai tai darote ir Amerikoje.
– Projektas seka projektą, šiais metais Lietuvoje su skirtingais darbais buvau jau tris kartus ir dar bent sykį atvažiuosiu vasarą. Lietuvoje turiu labai geras sąlygas kurti. Jos neatsirado iš niekur. Pirmą parodą sugrįžęs į Lietuvą surengiau 2007 metais galerijoje „Vartai“. Taigi praėjo beveik 20 metų nuoseklaus darbo, kol Lietuvoje sukūriau sėkmingam kūrybiniam veiksmui reikalingą infrastruktūrą: rėmėjus, pagalbininkus ir žiūrovus. Niujorke aš beveik 30 metų iliustravau garsiausius pasaulyje laikraščius ir žurnalus, o medijos pasaulio veikimo struktūra gerokai skiriasi nuo meno rinkos, šokinėti tarp jų neįmanoma – per didelė konkurencija kiekvienoje sferoje. Taigi dabar jaučiuosi lyg antroje karjeroje, o gal trečioje, jeigu skaičiuočiau savo, kaip grafiko veiklą prieš išvykstant į Niujorką. Amerikoje susikurti tokią infrastruktūrą užtruktų tikrai ilgiau nei 20 metų – tai nepalyginamai didesnė rinka. Kaip bebūtų, amerikiečiams labiausiai rūpi Amerikos menininkai, vokiečiams – vokiečių menininkai, o lietuviams, manau, lietuvių menininkai.
– Kokie projektai jūsų laukia netolimoje ateityje?
– Lietuvos Kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas pasiūlė atvykti į Ukrainą. Planuojame akciją „Malonny“ projekto Marijampolėje pagrindu: į Lvivą atvažiuos du amerikiečių menininkai, du britų menininkai, du Lietuvos menininkai ir kartu su dar dviem Ukrainos menininkais bei Lvivo savanoriais mes piešime miesto viešose erdvėse. Manau, svarbu parodyti neblėstantį solidarumą su narsiais Ukrainos gyventojais, kiekvieną dieną patiriančiais Rusijos smurtą.
– Tikite, kad kūryba galima bent šiek tiek keisti pasaulį?
– Gyvenimas yra kūryba. Mano žmona Ina kiekvieną dieną siekia padaryti 3 gerus darbus ir nebūtinai grandiozinius: parodyti kelią pasiklydusiems Niujorke turistams, padėti moteriai lipančiai iš metro stotelės panešti vežimėlį su vaiku, gatvėje pakalbinti tik ką atvykusį į JAV emigrantą. Tikiu, jeigu kiekvienas mūsų tai darytų, pasaulis keistųsi į gera. Aš manau, kad vienintelė gyvenimo prasmė yra kiekvieną dieną būti nors truputį geresniu, negu vakar. Mažos pozityvios vibracijos keičia pasaulį į gera. Nors kartais atrodo, kad visos geros pastangos nueina perniek, nusivilti negalima, nes gėrio ir blogio priešprieša yra nuolatinė, ji niekada neišnyks.
Prieš trisdešimt metų išgyvenau stebuklingai nuostabius pasikeitimus: Europoje griuvo sienos, Rytų ir Centrinės Europos šalys tapo laisvomis ir demokratinėmis valstybėmis, Lietuva suklestėjo ir aš labai optimistiškai vertinau pasaulio raidą. Dabartis moko, kad, deja, beribis optimizmas nebuvo pagrįstas, o žmonija kartoja praeities klaidas ir grimzta į probleminių konfliktų laikmetį.
Legendinis amerikiečių investuotojas Warren Buffett teigia, kad biržoje visada laimi optimistai. Nelabai užtikrintas viliuosi, kad jis teisus!
– Dėkoju už pokalbį.
