Fortūna, likimas ar apvaizda – Dioras leistų manyti, jog tų dizainerių, kurie įėjo į mados istoriją, gyvenime varomoji jėga yra išorinės įtakos. Šia prasme daugelis jų iš tiesų tikėjo asmeninių prietarų magija: nuo Dioro į drabužių siūles įsiūto ir švarko kišenėje laikomo pakalnutės amuleto iki Coco Chanel Rue Cambon krištoliniame sietyne paslėpto penketuko, vėliau tapusio jos garsiųjų kvepalų pavadinimu; nuo Schiaparelli ir „Shocking“ raidės „S“ iki fetišistinių Jeano Paulio Gaultier dryžuotų marškinėlių. Tačiau tokie pavyzdžiai taip pat gali liudyti pašaukimą. Tokį stiprų, kokiam neįmanoma atsispirti. Tuomet gimsta istorijos, kuriose likimas nukloja kelią tapti asmenybėmis, kurioms lemta kurti, pildyti svajones, įeiti į istoriją, glaudžiai su ja susipinti ir palikti joje reikšmingą pėdsaką.
Toks pašaukimas daugeliu atvejų atsiskleidė dar vaikystėje. Kaip antai Jeano Paulio Gaultier, siuvusio drabužius savo pliušiniams žaislams ir kūrusio apyrankes iš senų skardinių. Panašią istoriją galėtų paliudyti ir Valentinas Garavanis, kuris dar būdamas vaikas sukūrė savo pirmąją suknelę tetai Rosai, Vogeroje turėjusiai siuvimo reikmenų parduotuvėlę, kurioje jis, žaisdamas su audinių likučiais, praleisdavo popietes. Kitiems tai buvo labiau brandžiame amžiuje atrastas nenumaldomas kūrybiškumo šaltinis, skvarbus jautrumas, kuriam buvo lemta atsiskleisti madoje.
Būdama dar vaikas, Elsa Schiaparelli pradėjo kurti aistringus eilėraščius, o suaugusi, padedama draugų menininkų, savo fantazijas suguldė į raštus, siluetus ir išskirtines skrybėles. Christiano Dioro piešiniai nugulė Le Figaro Illustré puslapiuose, vėliau jis atidarė meno galeriją, paskui užgimė jo „New Look“ stilius. Kitų mados meistrų gyvenimo keliai iš pradžių, regis, krypo visai kita linkme, tačiau vėliau jie atrado savo tikrąjį pašaukimą. Taip nutiko Vivienne Westwood, mokytojai iš Anglijos provincijos, tapusiai grupės „Sex Pistols“ kostiumų dizainere. Panaši ir Gianfranco Ferré, kuris iš architekto tapo „mados architektu“, istorija.
Lieka tik spėlioti, kas būtų nutikę, jei visi šie kūrėjai būtų pasirinkę kitus kelius. Jei Coco Chanel nebūtų buvusi tokia atkakli ir drąsi, atremdama jai gyvenimo siunčiamus išbandymus, jei Vivienne Westwood nebūtų sutikusi Malcolmo McLareno, jei Christianas Dioras nebūtų atkreipęs dėmesio į ženklus, paskatinusius jį sulaukus keturiasdešimties įkurti savo mados namus, jei Jeanas Paulis Gaultier nebūtų taip atkakliai beldęsis į Pierreʼo Cardino duris, jei Giannis Versace nebūtų palikęs savo motinos siuvėjos ateljė Tommaso Gulli gatvėje tryliktu numeriu paženklintame name Kalabrijos Redže ir nebūtų patraukęs ieškoti laimės Milane.
Kai kurių mados istorijos gairių šiandien nebūtų. Neturėtume nei eleganciją raudonai nuspalvinusio Valentino, nei moteriško smokingo, nei pilkšvai smėlio spalvos „greige“, dygsniuotos rankinės ar mažos juodos suknelės. Iš tiesų mados, kokią žinome šiandien, nebūtų, jeigu šie kūrybingi protai nebūtų tapę savo meto interpretatoriais; jie suprato, kaip integruoti politinius ir socialinius pokyčius; jie kūrė ne tik gražius drabužius, bet ir laikotarpio dvasią, išreiškiančią madą – tokią, kuri žadina troškimus, išjudina milijoninius sandorius, bet visų pirma pagauna laiko dvasią.
„Mada nėra menas, bet jos egzistavimui reikia menininko. Apranga tikrai yra mažiau svarbi nei muzika, architektūra, tapyba, bet ji buvo tai, ką daryti mokėjau, todėl pasitelkdamas drabužių kūrybą dalyvavau savo laikotarpio transformacijose.“ Šiuose Yves’o Saint Laurent’o žodžiuose, pasakytuose atsisveikinimo pasirodymo proga 2002 metų sausį, slypi visa mados, suprantamos kaip konkrečios, o kartu ir kolektyvinės asmenybės išraiškos, prasmė.
Šioje knygoje pasakojamos dizainerių istorijos primena kone pasaką, kartais trunkančią vos akimirką, tačiau tokią įspūdingą, kad lemta nugulti istorijos puslapiuose, o kartais jau priklausančią legendai.
***
Maria Luisa Tagariello Bolonijos universitete įgijo užsienio kalbų ir literatūros magistro laipsnį, vėliau tapo mados žurnaliste ir tekstų rašytoja. Dirbo nepriklausomo meno, mados ir dizaino periodinio leidinio >bmm redaktore, vėliau bendradarbiavo su style.it, internetiniu žurnalu Condé Nast Italia. Yra knygų apie apsipirkinėjimą pagrindinėse mados sostinėse autorė. Tagariello parašė Londono vadovą serijai „Clup“, kurį išleido „De Agostini“. Dabar ji dalį savo laiko skiria madai (ypač avalynės), kuria tinklaraštį ir yra internetinio prabangių prekių butiko redaktorė.
