Generolas majoras (atk.) Patrickas Cammaertas, buvęs JT skyriaus vadas Rytų Kongo Demokratinėje Respublikoje (Jungtinių Tautų Organizacijos misija Kongo Demokratinėje Respublikoje – MONUC)
Prieš kelias dienas buvo minimos dviejų metų žudynių Bučoje ir Irpinėje metinės. Tačiau žudynių minėjimuose dažnai pamirštami masiniai prievartavimai.
Mano asmeninė patirtis, kurios kol gyva būsiu nepamiršiu, - 2022 m. kovo 5 dieną sužinojau apie masinius prievartavimus. Akimirka, kai man tai buvo pasakyta, giliai įstrigo, nes tai buvo pateikta kaip savaime suprantamas faktas. Atsimenu, stovėjau ir bandžiau skaičiuoti prieš kiek dienų prasidėjo invazija ir kada tie monstrai spėjo pradėti prievartauti moteris (ir vaikus). Žinoma, jokia naujiena, kad seksualinis smurtas per amžius naudotas karo ginklas. Rusijos kariuomenė šio ginklo neišrado, bet, deja, puikiai jį įdarbino.
Po kelių mėnesių, viešojoje erdvėje pasklido pranešimų banga apie besilaukiančias ukrainietes Lenkijoje. Deja, dėl Lenkijoje galiojančių įstatymų, jos neturėjo galimybės pasirinkti atlikti abortų. Pradėjau vykdyti apsikeitimus laiškais, informacijos sklaidą, bendradarbiavimus su organizacijomis už Lenkijos teritorijos ribų, kurios siuntė medikamentinius abortus išprievartautoms ukrainietėms jau esančioms Lenkijoje.
Tą laikotarpį praleidau rinkdama paramą, bendraudama su spaudos atstovais ir paskutines kelias dienas niekaip negaliu atsigauti nuo to, kad pamiršome tuos masinius prievartavimus. Prievartavimus, kurie vyko šeimos narių akivaizdoje, kurie buvo mirtini, kurie nesibaigė, nes moterys negalėjo ar negali susilaukti adekvačios, tinkamos pagalbos. Iš tiesų, pagalbos galima net nesitikėti, nes jos, praktiškai, neįmanoma gauti.
Atsimenate moteris stovėjusias be kelnių kruvinais tarpkojais prie ambasadų (įskaitant ir Lietuvoje) protestavusias apie masinius prievartavimus? Tikiu, kad dabar prisimenate.
Atsimenate koks visuotinis pasibaisėjimas buvo kilęs? Aš labai ryškiai prisimenu asmeninį pasibaisėjimą. Tuo metu moterys Lietuvoje manęs klausė kokios greitosios kontracepcijos priemonės geriausios, jeigu karas atkeliautų į Lietuvą, mat būtų gerai turėti. Atsimenu, kaip pakuodama kiekvieną greitosios kontracepcijos dėžutę, vildavausi, kad ji pasieks gavėją laiku ir suveiks. Statistiškai tai neįmanoma, bet norėjau tikėti, kad jos visos suveiks. Tokiomis akimirkomis svarbu kažkuo tikėti. O kur dar visi antibiotikai ir kiti medikamentai nuo lytiškai plintančių ligų? Tikiuosi ir jie laiku pasiekė adresatą.
Man nuoširdžiai kyla klausimas – dėl ko mes prisimindami žudynes, neminime tų moterų ir vaikų? Ar jų mirtys ir skausmas mažiau reikšmingi už, tarkim, fronte žūstančių vyrų?
Karas paveikia visus visuomenės sluoksnius. Seksualinis smurtas, kaip karo ginklas, irgi paliečia visus visuomenės sluoksnius. Paveikia šeimas, bendruomenes ir nesibaigia tik ties nukentėjusia moterimi, vaiku ar vyru. Seksualinės prievartos šleifas velkasi iš paskos, kartais iš kartos į kartą.
Pabaigai noriu priminti JT specialiosios įgaliotinės, seksualinio smurto konfliktų metu klausimais, Zainab Hawa Bangura žodžius: „Seksualinis smurtas konflikto metu turi būti traktuojamas kaip karo nusikaltimas, koks jis yra; tai nebegali būti traktuojama kaip nelemta karo žala“. Todėl, kai minime žudynes, derėtų nepamiršti visų aukų. Seksualinio smurto aukų, kurių gyvenimai sugriauti. Atimta gyvybė arba sužalota fizinė bei psichikos sveikata, sunaikinta asmeninė ir šeimos laimė, romantiška meilė, sutriuškintos viltys ir ateities svajonės.
Nepamirškime jų.
Skirmantė Cairns, VšĮ Inoblita direktorė
