Neįtikėtina kelionė namo iš Sibiro ant mamos rankų, gyvenimas be vietos ir besislapstant okupuotoje Lietuvoje, pirmieji namai, jaunystė, šeima, turiningi metai mokykloje ir išugdyta daugybė laisvų, mąstančių žmonių – apie tai su literatūrine meistryste V. Tapinienė pasakoja knygoje „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Šiandien knyga – tarp perkamiausių naujienų, ją atranda įvairių kartų skaitytojai. V. Tapinienė apie knygą viešojoje erdvėje kalba labai saikingai, tad išskirtinė proga ją išgirsti – balandžio 22 d. vakarą Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje įvyksiantis knygos pristatymas. Belaukiant šio susitikimo, kviečiame nusikelti į Vilniaus knygų mugę, kur drauge su Violeta knygą pristatė sūnus Andrius ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Lolita. Andriau, Violeta sakė, kad iš pradžių netikėjote, jog ji parašys knygą. O po to, kai knyga pasirodė, dingote su tekstu ir neskambinote jai – ko nėra buvę – penkias dienas. Tai kaip šiandien jums atrodo „Susigrąžinto laiko blyksniai“?
Andrius. Jausmas dvejopas. Prisiminiau, kiek mama droždavo mane, kai rašydavau knygą ir strigdavau. Tai dabar galvojau: tu palauk, rašyk, pamatysi, kaip lengva. Ir iš tikrųjų tai nėra lengva, ypač, kai rašai tokią atvirą, tokią nuogą knygą. Vis dar esu smarkiai nustebintas tokio atvirumo. Atmetus asmeninius dalykus, skaičiau šią knygą ir bandydamas suvokti, ką supras ir pagaus žmogus, kuris nėra iš mūsų šeimos, turiu omeny, tą didžiulę šeimą – tą Lietuvą, tas kartas, kurios gyveno mamos aprašomu laiku. Mamos knygoje jauniems žmonėms atsiveria dar vienas žemėlapis, padedantis suvokti, kokią didžiulę skriaudą ir neteisybę mūsų tautai padarė sovietai. Kaip stipriai jie norėjo mus sunaikinti ir kaip pasipriešinimas vyko ne tik miškuose, kur buvo mano senelio brolis Algirdas, Ukmergės rinktinės vadas, bet ir kaip priešinosi vaikai, kaip priešinosi tos po svetimomis pavardėmis besislapsčiusios moterys. Man ši knyga – ilgi to pasipriešinimo metai. Ir mama apie tai kalba taip sruogiškai, su autoironija, kurios jai niekada nestigo. Kartais per kraštus bėga ta jos autoironija. Ir dar vienas svarbus elementas – knygoje matome, kaip iš klasikinės močiutės, nemokėjusios parašyti sms, ji transformavosi į močiutę, kuri rašo facebook postus, kuri komentuoja ir pereina į naują modernų diskursą. Knygoje matome įdomią transformaciją – nuo pokario ir sovietmečio istorijų staiga turime tokią feisbukinio šiuolaikinio pasaulio literatūrą. Man toks perėjimas labai žavingas.
Lolita. Andriau, o kaip jūs apibūdintumėte „Susigrąžinto laiko blyksnių“ žanrą?
Andrius. Šiandien vis sunkiau įvardyti knygos žanrą ir nežinau, ar reikia. Sakyčiau, kad tai romantiškas, smarkiai mylinčio žmogaus balsas. Mylinčio mokinius, direktorius, vaikystės vyrus, kurie duodavo saldainį ar apnakvindydavo. Meilė tampa esminiu knygos obalsiu. Ir šitam neramiam mūsų pasauly, kur tos meilės pritrūksta, kur lieka geležis, plienas ir kraujas, truputėlis meilės niekada niekam nepakenkė.
Lolita. Andriau, augote stiprios, neeilinės mokytojos ir ryškaus, talentingo žurnalisto šeimoje. Ką reiškia augti tokioje šeimoje? Ar neteko vaduotis iš tėvų šešėlio?
Andrius. Mūsų šeima buvo demokratinė – kaip tėvai pasakydavo, taip ir būdavo. Žinoma, nėra lengva augti tokioje šeimoje, iš pradžių bandžiau bėgti, studijuoti kitus dalykus, bet toli nepabėgau, nes kraujas ne vanduo. Turbūt daug kas pasikeitė, kai įvyko kartų lūžis ir mano tėvai savo ir ne visai savo noru pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Taip jau moderniai kalbant, tada pradėjo kurtis mano asmeninis prekės ženklas. Bet tą patį turėsim ir su mano vaikais, jie irgi turės vaduotis. Normalu, čia nėra nieko išskirtinio, dauguma Lietuvos šeimų susiduria su tuo. Čia tiesiog toks dar vienas spyris – aš noriu ir galiu judėti pirmyn.
Lolita. Knygoje „Susigrąžinto laiko blyksniai“ kalba nebe jauna moteris. Ir tai gana neįprasta šiandien, kai vyrauja jaunų žmonių, literatūros ieškojimų kultas. Pacituosiu mintį iš knygos: „bet kuris kretinas gali mėgautis gyvenimu, kai yra jaunas. Ir kiek reikia turėti proto, norint mėgautis gyvenimu, kai esi senas“. Violeta, jūs šiek tiek, nors, pasak jau perskaičiusių, gerokai per mažai, rašote ir apie mokyklą. Ir rašote, kad į mokyklą atėjote mokytoja, o išėjote mokinė.
Violeta. Taip ir yra. Žinot, kai visi dabar pradeda akcentuoti patirtį, kiek daug ji reiškia, o tu išeini atidirbęs beveik 40 metų mokykloje ir supranti, kad neturi jokios patirties. Nekoketuoju sakydama, kad visą gyvenimą mokiniai buvo mano mokytojai. Aš juos provokuodavau. Ko nežinodavau, bet man rūpėdavo, liepdavau jiems išsiaiškinti. Žarsčiau žarijas ne savo rankom. Pavyzdžiui, man buvo įdomu pasižiūrėti, ar iš tikrųjų Hamletas kartoja visą Montenio filosofiją, tai daviau užduotį tokiam vaikinui Nikodemui, vilniečiai pažįstat jį. Nikodemas išnarstė ir, pasirodo, taip, nieko naujo Hamletas nepasakė. Arba būdavo, kad mokiniai paklausia ir nežinai to atsakymo, bet neapsimeti, kad nežinai, ir leki į biblioteką.
Lolita. Bet kiek mokytojų lekia į biblioteką arba taip vadybina užduotis... Ar jūs kada nors vadovavotės mokyklinėmis programomis?
Violeta. Aišku. Neapeidavau jų. Juk buvo Donelaitis, Biliūnas, Šatrijos Ragana... Klasika buvo, nėra čia ko apeiti.
Andrius. O Gudaičio-Gudzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“? Violeta. Nu neskaitėm. Bet esu nusikaltusi prieš daugelį vaikų... Tarkim, atsimenu vienas mokinys piktinosi, kiek galim tą Putiną eiti. Nu ne šitą Putiną. Taip, man tikrai buvo baisu, sovietiniai laikai, bet taip norėjosi, kad, man nesakant, mokiniai patys pajustų, kokioj durnoj santvarkoj gyvenam ir, kaip bebūtų, ją priimam ir dirbam jai. Nors dabar sakom: neleidau savo vaiko į Salomėjos Nėries mokyklą, leidau į Antakalnį. Tai ar čia jau patriotas? O pats kam dirbo? Visi gyvenom tokioj santvarkoj, ar tu toj mokykloj mokysies, ar kitoj... O šiaip tai apeidavom... Ne programą apeidavom, bet papildomai eidavom autorius, kurių nebuvo programose.
Lolita. „Susigrąžinto laiko blyksniai“ turi stiprų literatūros pamušalą. Kiekvieną būseną pagrindžiate literatūra. Ir ne šabloniškai, o labai gyvai įaudžiate įvairias citatas į savo tekstą. Akivaizdu, kad ta literatūra labai šalia, ji ne instrumentas, bet būtis – jūs esate, gyvenate toje literatūroje.
Violeta. Nesuspėjau parašyti svarbiausios knygos dalies – mano pirmoji biblioteka. Būtent ten atradau ir skaičiau savo pirmą eilėraštį. Nežinojau, kad ten Aistis, manęs nedomino, kas parašė, bet mane domino eilėraštis.
Jis buvo toks:
PABODO man šis tuščias namas
Ir ilgos rūsčios dienos.
Nepalik manęs vieno, mama,
Nepalik manęs vieno!
Ir tada, prisimenu, perskaičius labai verkiau, nes gyvenau tik su mama ir labai bijojau, galvojau: jėzau, jeigu jinai mane paliks... Šis tekstas buvo mano. Ir po to, ką jau beskaitydavau, visada ieškodavau literatūroje to, kas atliepia mano gyvenimą. Gal taip negalima, gal taip netinka, nežinau, bet visą laiką man taip buvo ir dabar lygiai taip skaitau. Skaitau ir stebiuos: jėzau, gi čia aš.
Lolita. Sakėt, kad knygos rašymas, jums buvo kančia, kad mes jūs įvylėme į avantiūrą. Bet taip pat sakėte, kad daug ko nespėjote sudėti į šią knygą. Ir šiandien jau girdėdama žmonių vertinimus ir klausimus, o kur knygoje mokykla, noriu klausti, ar dar ketinate rašyti ir papasakoti apie mokyklą, apie tai, ko nesuspėjote sudėti į „Susigrąžinto laiko blyksnius“?
Violeta. Dabar noriu kalbėti ir sakyti – parašysiu parašysiu, nes turiu tiek mokyklos istorijų, tiek pasakojimų iš vaikystės ir jaunystės Ukmergės. Dar noriu parašyti apie tai, kaip negalima tyram išeiti iš socializmo tyrų – apie mūsų šeimos gyvenimą sovietmečiu. Bet reikia žinoti, kiek man metų ir kad ką tik praėjo mano jubiliejus.
Kviečiame paskaityti ištrauką iš V. Tapinienės knygos „Susigrąžinto laiko blyksniai“
Galvoju – pats liūdniausias metas, kai merdėjantis lapkritis, toks nepakenčiamas, nykus, atsliūkina prie tavo lango. Nes ima šalti ir mes „dabar tokie abu, kad gėda mus nušauti...“ (M. Martinaitis) Tas lapkritis keistesnis ir liūdnesnis už ankstesnį. Nes mūsų namuose – tokia sustingus lapkritinė sesija. Laikom egzaminą abu, L. T. ir aš. Nes, matote, prieš dešimt dienų L. T. patykojo, žinokit, dar viena, absoliučiai nauja, sunki liga. Kelias dienas jaukinomės tą mintį apie mirtį... Ir nieko! Prisijaukinome lengvai. Tiesa, nesaldžiai... Kaip sakė vieno (Dieve, kokio? Nesvarbu!) filmo herojus, mes perėjom su mirtimi „ant tu“. Bet jautėmės vis tiek kaip Čilės pariby, kur išgyvena tik drąsiausi. Dar sykį įsitikinę, kad tas gyvenimas yra tiesiog žvėris. Betgi meilus... Betgi švelnus... Mes klausomės Dogos melodijos. Manau, supratote kokios... Ir nutarėm susigyventi. Su tuo, kas neišvengiama. Ir skauda. Susigyvent padėjo daktaras Gintaris V., nieko labai nepažadėjęs, tik diagnozavęs ir padėjęs. Stebuklas vis gi daktarai. Jie – mano mylimiausi. Kad ir nepažadėję ateities. Na, o susigyvenimas visuomet turi pliusų. Kokių?
Ogi tokių:
– kad nė viena diena nebūna banali...
– kad marškinėliai, skalbiami vonios kriauklėj, tampa balti net mėlyni, kai vietoj „lazurkos“ (gal prisimenat kas nors?) įvarvini truputį ašarų...
– kad kitą jausdama, tu nejauti savęs...
– kad tavo melas gali būti toks stilingas, toks gražus, jog tu šventai juo patiki pati...
– kad monotonišką litaniją „na, išklausyki, Viešpatie, na, išklausyki“ gali kartoti visą parą...
– kad rytą, tą, kurio labai nenori, tu privalai paversti „labai noriu“, nes būni įsitikinusi: „Nenorėti – tai galėti...“ (F. Pessoa)
Kai tu matai, kaip degina neturimas jėgas L. T., norėdamas tik palaikyti tavo viltį, gali pasiust ieškodama visokių fintų – „bet kokia kaina padaryt gyvenimą... su prieskoniais“ (A. J. Greimas) išdirbinėdama nesąmones. Aš tai šventai tikiu, kad tos nesąmonės pasauly reikalingos, nes jos ir prideda gyvenimui visokių prieskonių. Tad vakar iki paryčių aptarinėjom su L. T. savo gyvenimą. Įtikinau, kad jis visai neblogas. L. T. vėl pasirodė egoistas, pasidžiaugė, kad jo liga sustabdė mano galimybes „zyrkinti“ į vyrus. Aš primenu – ryškiausias „zyrkinimas“ buvo tiktai vienas. Jis netiki. Ir pradedame po truputį „kaltis“. O išvada tokia: mes mylime viens kitą. Tik neteisingai. Be jokių taisyklių. Kažkaip net pavojingai. Bet vis dėlto laikydamiesi to, ką buvome pasižadėję vienoje iš Lietuvos bažnyčių.
Na, o tada skaičiau Pessoa: „Būtų nepakeliama, jeigu ne galėčiau prisiminti, kuo buvau...“, „viskas, ką nuveikiau arba nenuveikiau, nueis į rudenį...“, „...skauda gyvenimą...“
Skaičiau išrankiotas vietas. L. T. pravirksta, o tada ir aš.
– Kodėl verki? – paklausiu lyg tarp kitko. Lyg nieko nenu tuokdama.
– Verkiu dėl to, kad leidau „zyrkinti“ tau į kitus vyrus. O tu kodėl?
Aš nieko nesakau. Norėčiau dar ilgiau paverkti, be susivaldau ir perskaitau, ką buvau pasilikus pabaigai: „Bet kokiame gyvenime esti sava kokybė ir ypatingas malonumas.“
– Tavo Pessoa visą laiką prieštarauja sau, – mesteli L. T. – Tai jisai žino, ko nori, tai nežino.
– Ir man tai velniškai patinka, – atsakau. – Žinok, baisiausia, kai visai nieko nenori. Atsimeni, skaičiau Goncourt’ų pasakojimą apie senuką, sėdintį „Rišo“ kavinėje. Kai kelneris paklausė, ko jisai norėtų, senukas tarsteli: „Norėčiau dar turėti kokį norą...“
– Aš tai turiu, – sako L. T. Ir akys kad jau pradeda blizgėti...
– Žinau, – sakau, – atnešiu tuoj šiltų barštukų...
– Man šitaip nepatinka, kai tu subjaurėji, – taria L. T.
