Vaikystėje Abė Malen ištrūko iš klastingo Vilkokso kulto, kai šis tikrąja to žodžio prasme virto pelenais. Prabėgus daugybei metų, ji tapo geriausia Niujorko policijos departamento įkaitų derybininke ir motina. Abė manė, kad blogiausia jos gyvenime liko praeityje. Iki dabar. Ginkluoti sąmokslo teorijų šalininkai, pasivadinę Stebėtojais, įsiveržė į vietinę vidurinę mokyklą ir paėmė įkaite jos dukrą.
Išgalvotoje realybėje gyvenantiems Stebėtojams grasinant nušauti jos vaiką, paprastai šaltakraujiška Abė sunkiai tvardosi ir, rodos, tuoj palūš. Bet laikas tiksi, jos dukters gyvybė kaba ant plauko, tad Abė neturi kito pasirinkimo, tik vesti derybas su ta paranoikų grupe. Be to, jai reikia kuo skubiau įminti tos grupės lyderio mįslę, kol dar ne per vėlu.
Abei po truputį narpliojant Stebėtojus gaubiančią paslaptį, visą laiką šmėžuoja ir kitas galvosūkis, bandantis grąžinti ją į tą tamsią praeitį, kurią ji visą gyvenimą stengėsi pamiršti.
„Subjauroti ketinimai“ nėra eilinis detektyvas su netikėtais istorijos posūkiais. Jame netrūksta ir psichologinės įtampos, ir romantinių siužeto vingių, be to, labai įtaigiai atskleidžiama šiais laikais aktuali sąmokslo teorijų tema, jų kūrėjų ir šalininkų mąstymo logika, kuri net protingiausius žmones gali nuvesti pavojingais minčių klystkeliais.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius. Kitos Mike’o Omero knygos: „Žudiko kailyje“, „Kapo tamsoje“, „Kraujo troškulys“.
Knygos ištrauka:
Kai išgyvendavo įtampą, Vikšras miegodavo sukandęs dantis. Tiesą sakant, juos ne tik stipriai sukąsdavo – jis grieždavo dantimis. Vis brūžindavo apatinius dantis į viršutinius – brūžindavo, brūžindavo, brūžindavo. Jo buvusi mergina sakydavo, kad tas garsas yra šiurpus, kad jai atrodo, jog jo dantys susitrins į dulkes. Ji ragindavo kreiptis į odontologą, bet jis to nedarė.
Jau tada jis nepasitikėjo dantų gydytojais. Dar prieš išsiaiškindamas tiesą. Nuojauta jo neapgavo.
Jis aimanuodamas išlipo iš lovos, sunkiai nuėjo į virtuvę ir išsivirė pilną kavinuką kavos. Kiekvieną rytą išsivirdavo naujos kavos, itin stiprios, ir gerdavo ją kiaurą dieną. Dažnai popiet išsivirdavo dar vieną kavinuką. Kava jam padėdavo išlaikyti aštrų protą, padėdavo įžvelgti modelius.
Nes visko esmė buvo modeliavimas.
Jis išėjo iš virtuvės ir patraukė prie rašomojo stalo. Kad išvengtų kavos dėmių, prieš padėdamas puodelį ant stalo paviršiaus patiesė popieriaus lapą. Tada įsijungė nešiojamąjį kompiuterį ir pasinėrė. Pastaruoju metu jis tą procesą mintyse vadino būtent šitaip, nes naršymas ar naujienų skaitymas buvo pernelyg silpnos frazės ir labiau tiko trumpalaikei pramogai apibūdinti. O juk vyko beprotiška ir intensyvi kova. Kiekvieną dieną ji įgydavo vis kitus pavidalus. Jei tu tiesiog skaitai žinias, vadinasi, neturi tikro supratimo, kas vyksta. Esi vienas iš masių, avis arba „apsnūdusi Alisa“, kaip jis ir kiti Stebėtojai mėgo vadinti tokius žmones.
Ne, tam, kad iš tikrųjų žinotum, kas vyksta, tu privalai pasinerti. Visu savo kūnu, visu protu. Privalai plaukioti toje begalinėje informacijoje, kuri pateikiama internete. Atsijodamas tiesą nuo melo, tikrovę nuo iliuzijos.
Vienas spragtelėjimas ir kompiuterio ekrane atsidarė daug naršymo langų: „Twitter“, „Facebook“, „New York Times“, CNN, „Fox News“, TMZ, „People“... paprastai paieška prasideda čia. O paskui tu per tą miazmą turi apgraibomis judėti pirmyn.
Bet pirmiausia tai, kas svarbiausia: jis prisijungė prie Stebėtojų internetinio forumo ir peržiūrėjo naujus įrašus, kurie ten atsirado po paskutinio apsilankymo. O tai įvyko praėjusią naktį, maždaug trečią valandą. Dabar – devinta ryto. Praėjo net šešios valandos. Visa amžinybė.
O forumas nenustygo.
Vikšrui patiko prisijungti prie Stebėtojų forumo kiekvieną rytą. Šį karą jis kariavo ne vienas. Jie buvo komanda. Tiksliau, kariuomenė, turinti šimtus kareivių, kurie tyrinėja internetą dvidešimt keturias valandas per parą ieškodami ypatingos informacijos, išsiskiriančių dalykų. Ieškodami modelių.
Nelauktai įsiplieskė nauja diskusija: apie žemės drebėjimą Puerto Rike ir saloje dingusią elektros energiją. Kai kurie Stebėtojai klaidingai manė, jog net ir patį žemės drebėjimą sukėlė slaptos technologijos, kurias panaudojo klika. Vikšras pakraipė galvą; tarsi prieš atsirandant civilizacijai stichinių nelaimių nebūdavo. O štai dingusi elektra – tai visai kas kita. Nejaugi kai kas manė, kad žmonės patikės, jog elektra galėjo taip lengvai dingti visoje saloje? Vienas forumo narys nurodė, kad Puerto Rike elektros energiją tiekdavo įmonė „Puerto Rico Electric Power Authority“, bet 2018-aisiais ji buvo privatizuota. Kas šią įmonę įsigijo? Kas pasipelnė iš to, kad elektros tiekimas buvo sustabdytas? Kai kada uždavinėti klausimus būna svarbiau negu gauti atsakymus.
O, įdomus komentaras. Tema: atskleisti agentai.
Niekas nežinojo, kas priklauso Ratui – tai miglotai, viską kontroliuojančiai grupuotei. Jos nariai išlikdavo visiškai anonimiški, jie veikė naudodamiesi fiktyviomis įmonėmis ir pasitelkdami šimtus agentų. Tačiau Stebėtojai turėjo sąrašą galimų agentų, kurie – daugiau ar mažiau tikėtinai – talkino šiai grupuotei. Jutos valstijos gubernatorius buvo agentas, kaip ir Jungtinių Valstijų generalinio atornėjaus pavaduotojas. Tokiais agentais beveik neabejotinai tapo du JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Pridėjus dar tris teisėjus, kurie greičiausiai irgi buvo agentai, susidarė situacija, užtikrinanti grupuotei absoliučią įtaką bet kuriam šio teismo sprendimui. Dažnai būdavo sunku suprasti, kas tikrai yra agentas, o kas atitinkamai elgiasi tiesiog papirktas arba šantažuojamas Rato.
Ir būtent tai Vikšrą pykdė labiausiai. Vyrai ir moterys kiekvieną dieną prekiavo žmogiškumu, nes buvo godūs arba silpni. Jis žinojo, kad jei kada nors Rato nariai pabandytų jį papirkti, jis iš jų paprasčiausiai išsityčiotų, nesvarbu, kiek daug jie jam pasiūlytų.
O Stebėtojai nebuvo bejėgiai. Tuos agentus ir bendrininkus jie bombarduodavo elektroniniais laiškais, SMS žinutėmis ir skambučiais telefonu. Jie leisdavo jiems suprasti, kad nežinoma, kas jie yra iš tikrųjų.
Atsirado naujas įrašas apie Sofiją Lopes, kurios vienuolikmetį sūnų nušovė rančos savininkas, klaidingai pamanęs, kad berniukas jam grasina pistoletu. Pasibaisėtina, siaubinga. Kol neįsigilini į faktus.
Žiniasklaidos priemonės išplatino to berniuko portretinę nuotrauką. Ir būtent vienas iš Stebėtojų atkreipė dėmesį į tai, kad berniukas panašus į vaiką, kuris prieš dvejus metus dalyvavo dribsnių košės reklamoje. Tik panašus? Kai gerai įsižiūri, nelieka abejonių, kad tai yra tas pats berniukas. O ar to jaunojo aktoriaus pavardė buvo Lopes? Ne, nebuvo. Kai jie tai išsiaiškino, atsiskleidė daug papildomų dalykų. Tos rančos nuotrauka dienraštyje „New York Times“ buvo suklastota: joje aiškiai trūko dalies medžio šešėlio. O rančos savininkas kaip tik dalyvavo teisinėje kovoje su federaline valdžia – dėl jos įvestų naujų suvaržymų, kurie jam trukdė naudotis netoliese esančiu vandens šaltiniu.
Vikšrui net nereikėjo užduoti svarbiausio klausimo: kam tai naudinga?
Jeigu Sofija Lopes yra sielvartaujanti motina, tai jis, Vikšras, balerūnas. Viena iš Rato agenčių – štai kas ji iš tikrųjų. Ir kažkas ką tik sužinojo jos gyvenamąją vietą, telefono numerį ir elektroninio pašto adresą. Visa tai buvo paskelbta Stebėtojų interneto puslapyje apie atskleistus agentus.
Vikšras pakilo nuo stalo ir ėmė vaikštinėti po namą jausdamas besikaupiantį įniršį. Tai buvo netgi blogiau nei paprastai. Ratas ir jo agentai ciniškai naudojo visus siejantį dalyką. Empatiją. Kas galėtų neužjausti sielvartaujančios motinos? Kam galėtų nedraskyti širdies mintys apie tą mielą, besišypsantį berniuką? Kiek pinigų tai kalei duodama už jos vaidybą? Daugiau negu Vikšras jų matys per visą savo gyvenimą. Nuėjęs į garažą, jis nužvelgė pistoletus, sudėtus ant lentynos. Juos įsigijo tik praėjusią savaitę ir jų vaizdas dabar jam pataisė nuotaiką.
Jis grįžo prie savo kompiuterio ir susirado programą, leidžiančią siųsti elektroninius laiškus naudojant laikinus adresus. Tada sukūrė naują elektroninį adresą – raidžių ir skaičių seką, kuri iškeliaus į tamsųjį internetą tam, kad niekas negalėtų nustatyti, iš kur buvo išsiųstas elektroninis laiškas.
Jam prireikė vos kelių sekundžių suvokti, ką jis nori parašyti. Nėra reikalo būti subtiliam. Vien tik didžiosios raidės. MES ŽINOME, KUR TU GYVENI. Tai jai bus signalas. Pasinaudojęs „Google Street View“, jis susirado Sofijos adresą ir padarė momentinę ekrano kopiją. Išėjo puiki tos kalės namo nuotrauka stambiu planu. Tada nuotrauką pridėjo prie elektroninio laiško ir nusiuntė į jos elektroninį paštą. Kiti Stebėtojai darys panašius dalykus. Jie jai skambins, baugins ir ji supras, jog niekada neturėjo imti tos klikos pinigų.
Vikšras patenkintas nusišypsojo. Anksčiau jausdavosi bejėgis, jo gyvenimą valdė galios, kurių negalėjo kontroliuoti. Tačiau, tapęs Stebėtoju, jis atgavo kontrolę.
Prisijungęs prie platformos „YouTube“, jis trisdešimt penkias minutes žiūrėjo populiaraus Stebėtojo vaizdo įrašą, kuriame išsamiai pasakojama, kaip neišnešioti embrionai Floridoje yra naudojami galvijų pašarų gamybai. Stebėtojas vis kartojo, kad žiūrovai neturėtų juo aklai pasitikėti. Patartina viską patikrinti patiems.
Šis Stebėtojų bruožas Vikšrui ypač patiko. Kitaip negu žiniasklaida ir politikai, joks Stebėtojas nebandė vaizduoti turįs žinojimo ir kompetencijos monopolį. Žinojimas buvo visur. Jums tereikia žiūrėti ir daryti savas išvadas. Pirmiausia ir svarbiausia – tikėti, kad Ratas forumuose ir pokalbiuose turi žmonių, apsimetusių Stebėtojais. Tačiau šie šunsnukiai negalėjo nieko padaryti, nes Stebėtojai buvo išmokę vykdyti savus tyrimus ir niekada nepasikliaudavo kitų asmenų žodžiais.
Jo dėmesį patraukė portalo „Fox News“ straipsnis. Neseniai spaudos konferencijoje Niujorko policijos departamento vadas gyrė savo pareigūnus, kurie vykdydami reidą Kvinso rajone sulaikė vienuolika įtariamųjų, priklausančių narkotikų prekeivių tinklui. Greita apklausa, damos ir džentelmenai: o kiek gi asmenų buvo suimta remiantis vakar dienos pranešimu?
Taip, tiesa. Devyni.
Gal policijos vadas padarė nekaltą klaidą? O gal vis dėlto tai buvo froidiškas apsirikimas, kaip ir pareiškė Vikšras internetiniame forume? Kad jie suėmė daugiau negu devynis žmones ir kad kai kurie iš tų žmonių paprasčiausiai „dingo“.
Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai tau iškart atsiveria akys. Šitaip įvyksta ne kasdien. Kai kuriomis dienomis tu tiesiog kaupi neatsakytus klausimus ir renki gabaliukus, kurie kol kas, rodos, netinka tai neįtikėtinai dėlionei, turinčiai milijardus dalių. Bet staiga koks nors faktas atitinka teoriją, du nesusiję įvykiai susijungia su trečiuoju ir sukuria bendrą visumą. Ir tą akimirką tu supranti, kaip viskas vyksta. Gali žvilgtelėti į mūsų niekingos civilizacijos pradinį projektą.
Ir tu matai, kaip viena maža asmenų grupuotė įsigudrino viską valdyti, kaip ji kontroliuoja visų šios šalies žmonių gyvenimus ir kaip diktuoja pasaulio įvykius.
Ir viskas tampa aišku kaip dieną.
